Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

68 metus su savo gyvenimo meile gyvenanti Pranė Bilkienė: „Esu pati vyriausia tikroji ignalinietė“

„Esu pati vyriausia tikroji ignalinietė“. Taip save apibūdina 90-ąjį jubiliejų džiaugsmingai pasitikusi Pranė Bilkienė. Savo mamos vardą nešiojanti ir Dievo malonės ženklu paženklinta moteris didžiuojasi, kad nėra palikusi gimtųjų namų: čia gimė, augo ir jau 68-erius metus gyvena kartu su pirmąja ir vienintele gyvenimo meile vyru Vytautu.
Pranė Bilkienė
Pranė Bilkienė / Linos Kovalevskienės nuotr.

Abu jie mokytojai, susipažinę dar mokyklos suole, studijavę Vilniaus pedagoginiame institute, nuo 1956-ųjų kartu dirbę Mielagėnų, Kazitiškio ir ilgiausiai Ignalinos mokyklose. Užauginę dukrą ir sūnų, sulaukę 6 anūkų ir 4 proanūkių, jau seniai atšventę Auksines, Deimantines vestuves, tikisi pasitikti ir Palaimintąsias. To jiems ir linkėjo rugsėjo 13 dieną Pranutę garbingo jubiliejaus proga sveikinę savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas ir seniūnas Valentinas Rumbutis.

Sutuoktiniai pasakojo, kad pagrindinis jų vaistas nuo ligų – malda ir darbas.

„Dirbu tikrai daug, turim daržus, šiltnamius, auginu daug gėlių, vyras bitininkauja, laikom vištų. Sukuosi po namus ir daržus visą dieną, pavargstu, bet užtat kai vakare krentu į lovą, tai miegu kaip užmušta...“,– juokdamasi pasakoja Pranutė.

Juokas ir spinduliuojantis optimizmas turbūt yra dar vieni vaistai, padedantys išsaugoti sveikatą. Svečiai Pranutei netgi pasiūlė sudalyvauti naujojoje laidoje ,,Pasas meluoja“. Tiek metų, kiek rodo jos pasas, moteriai niekas neduotų. O vyras Vytautas juokauja, kad dabar gyvena su vyresne žmona, mat jo 90-asis jubiliejus – kitų metų vasarą. Tuomet ir vėl taps bendraamžiai.

Abu sutuoktiniai nuolat juda, kruta, daug dirba ir skaniai pavalgyti mėgsta, cukraus nevengia, saldumynų visada surasi jų namuose. Sako, kartais net ir visai vėlai, prieš eidami miegoti, lašinukų su duona pavalgo. Ir švęsti mėgsta, įvairiomis progomis kaimo sodyboje vien jų šeimos 24 žmonės susirenka. Dar jiems smagu svečius priimti ir vaišinti. Kasmet susitinka su Pranės kursiokais. O kartais sėda į mašiną ir apvažiuoja rajoną, aplanko tas vietas, kur mokytojavo, prisimena jaunystę...

Pranė papasakojo savo šeimos ir namų istoriją. Jos mama buvo kilusi nuo Linkmenų, Pupiškės kaimo. Dar visai jaunutė ji išėjo dirbti į Degutiškės dvarą kambarine. Ten merginą nusižiūrėjo Jurgis – vienas iš keturių dvarininko sūnų. Jie susituokė. Broliai dvarą pasidalijo ir jaunoji pora atvažiavo kurtis Ignalinoje. Čia surado nemažą, dviejų galų 1907-1908 m. statytą medinį namą su 20 arų sklypu. Žemė buvo pirkta iš dvarininko J.Kaminsko. Pranė su Vytautu saugo senuosius dokumentus, kurie dabar tikra istorinė vertybė.

Sutuoktiniai pasakojo, kad pagrindinis jų vaistas nuo ligų – malda ir darbas.

Pranės mama susilaukė dviejų sūnų ir abu mirė nuo šiltinės, vėliau palaidojo ir vyrą. Ištekėjusi antrą kartą pagimdė mergytę, bet ir jos, dar mažo angelėlio, dėl ištikusio plaučių uždegimo nebuvo lemta užauginti. Jau būdama 45-erių ir vėl buvo pašaukta motinystei – susilaukė dar vienos mergaitės, labai silpnutė ji gimė, nuolat sirgo. Tėvai jau nebežinojo ką ir bedaryti. Kažkas patarė kuo greičiau pakrikštyti motinos vardu, apnešioti Kalvarijas ir prie namo pastatyti kryžių. Taip ir padarė. Mergytę Pranute pakrikštijo, kryžių prie namo pastatė, o motina su ašaromis akyse dukrelę per 36-ias Vilniaus bažnyčias apnešiojo, o paskui vis žvakę degino ir meldėsi meldėsi... Išgyveno Pranutė. Ir dabar, žiūrėdama į prie namo stovintį, jau atstatytą kryžių, žino, kiek daug jis jai reiškia. Malda iš moters gyvenimo niekada nebuvo išėjusi.

Vyriausia tikroji ignalinietė saugo daug prisiminimų apie tai, kaip jos vaikystės, jaunystės metais atrodė Ignalina. Jų namai tuomet buvę pačiame miestelio pakraštyje, toliau – laukai ir kemsynai, dabartinės ligoninės vietoje plytėjo raistas, ten eidavę brukniauti, gailių rauti. Nė gatvių, nė šaligatvių nebuvę, tačiau ir purvyno neatsimenanti, nes visur juk smėliukas, tik dulkes vėjas keldavo.

Dabartinės Laisvės aikštės vietoje ketvirtadieniais šurmuliuodavę turgūs, vėliau prekyvietė perkelta į dabartinio stadiono vietą. Ateities gatvė vadinosi Gaveikėnų, Vasario 16-osios – Maisto, Atgimimo – Bažnyčios. Smėlio gatvė lenkų laikais buvusi „Bezchlebnaja“. Miestelyje ir jų gatvėje gyvenę daug žydų šeimų. Pranės skaudžiausi prisiminimai susiję su karo ir pokario metais. Tai ir sunkus gyvenimas, ir kaimynų žydų išvežimai, ir tremtinių vagonai, ir išniekinti partizanų

Gera buvo pasisvečiuoti Pranutės ir Vytauto namuose, kur tiek daug meilės, gyvenimo džiaugsmo ir gyvos istorijos. Tegul šviesios būna jų kasdienybės dienos ir linksmos šio jubiliejaus bei būsimos šventės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?