Kad ir kiek įvairių scenarijų formuotume bei vertintume visus už ir prieš – vis tiek tai liktų tik teorinės prielaidos. Atsakymai gyvenime gali ateiti tik tada, kai bandome. Paklausta, kaip pavyko priimti kardinaliai gyvenimą keičiantį sprendimą ir įvertinti, ar Lietuva – tai ta geografinė vieta, kurioje ji nori ir gali gyventi bei dirbti, gastronomijos konsultantė ir rinkodaros specialistė Ieva Vaičiūnaitė dalijasi savo septynerių metų iššūkiu.
„Savo gyvenimą pakeičiau kardinaliai. Iki nuspręsdama kurtis Šveicarijoje, dirbau rinkodaros vadove viename didžiausių Baltijos šalių viešojo maitinimo tinklų. Supratusi, kad nenoriu aukoti savo asmeninio gyvenimo ir kurti santykių per atstumą, priėmiau sprendimą viską keisti. Palikau ilgus metus kurtą karjerą bei darbą Lietuvoje, ir, turėdama 20-ies metų patirtį viešajojo maitinimo sektoriuje, su drauge įkūriau gastronominių konsultacijų paslaugų agentūrą, kad galėčiau dirbti iš bet kurio pasaulio krašto, kur yra internetas. Taip pasidaviau visiškam nuotykiui.
Nežinojau, kas manęs laukia, su kokiais iššūkiais susidursiu. Iki šiol, jau prabėgus septyneriems metams, vis dar išgirstu, kada persikraustysiu visam? Bet aš taip gyvenu. Aš jau neįsivaizduoju savęs vienoje vietoje – manau, kad esu pasaulietė. Darbas mane beveik kiekvieną mėnesį skatina keliauti į skirtingas šalis ir, ačiū Dievui, visos šiuolaikinės technologijos ir sveikata man leidžia taip gyventi“, – dalijasi I.Vaičiūnaitė, teigianti, kad niekada ir negyveno tradiciškai ar pagal visuomenei įprastą modelį.
Vynas – nuo 10 valandos ryto
Viena iš seniausių kultūrinių tradicijų Šveicarijoje kaip šventoji malda – taurė vyno, kuri vietinius lydi jau nuo 10 ryto. „Čia juokaujama, kad jeigu matai laikrodyje du skaičius, laikas vynui. Tai pirmaisiais metais man kėlė tikrai didelę nuostabą, nes aš dar kavos negėrusi matydavau žmones su taurėmis rankose. Tačiau ilgainiui su tokiu vaizdu apsipranti ir jeigu matai žmones, geriančius vyną, vadinasi, jau yra po 10 val.“, – juokiasi Ieva.
Nuostabą moteriai kėlė ir tai, kad kitos šventės, pavyzdžiui, gimtadieniai, šeimos šventės ir pan., yra planuojamos nuo ryto, nes viskas turi prasidėti nuo aperityvo. Todėl svečiai dažniausiai renkasi ne vėliau kaip 11.30 val. Žmonės čia švenčia visą dieną ir šeimininkai dažniausiai pasiruošia keturis maitinimus ir keletą aktyvių užsiėmimų. Vienas populiariausių – tai žaidimas petankė (sporto šaka su metaliniais rutuliais), kurio aikšteles galima rasti beveik prie kiekvieno baro.
„Na ir, žinoma, Naujieji metai – jie taip pat pradedami švęsti nuo
10 val. ryto su baltojo vyno taure ir mėlynomis nuo šalčio rankomis
(juokiasi). O apie 14 val. tęsiama šventė šeimose ar einama pas
draugus vakarienės. Bet šventoji aperityvo stotelė yra būtina – be
jos nė iš vietos net ir palydint senuosius metus. Ja pradedama
šventė, užbaigiamas verslo susitikimas ar pasirašyta sutartis“, –
juokiasi Ieva.
Ji priduria, kad gajos ir kassavaitinės turgaus tradicijos. „Tai dar
viena socialinė šveicariška tradicija, kurios metu pirkiniai ir receptų naujienos aptariamos taip pat prie aperityvo taurės. Turtingesni miestai turgaus dieną pagyvina ir gyva muzika, o vėlyvą pavasarį ir vasarą – vyno degustacijomis, kur vos už 15 frankų įsigyta taurė, lyg degustacinis bilietas, leidžia apie 4 valandas degustuoti vyną iš tą dieną jį pristatančių vyndarių“,– pasakoja pašnekovė.
Prancūziškame Valė kantone (pranc. Valais), kur gyvena pašnekovė, daugiausia vystomi agrokultūriniai verslai, įkurtos didžiausios šalies chemijos pramonės įmonės, taip pat čia užauginama daugiausia vynuogių ir pagaminama daugiausia vyno, sūrio, yra ir pagrindinis „Nestle“ biuras, kuris pritraukia ryškiausius savo sričių specialistus iš viso pasaulio, tad Ievos vystomam gastroverslui ši aplinka tobulai tinka.
Taisyklės, prie kurių turi prisitaikyti
Moteris pasakoja, kad parduotuvės visur, išskyrus slidinėjimo
kurortus, dirba iki 18.30, šeštadieniais iki 16.30, o sekmadieniais
nedirba visai.
„Jeigu tu dirbi iki 18 val., turi susiplanuoti laiką, kad galėtum nusipirkti reikalingiausių produktų, kadangi kitu atveju maisto galėsi įsigyti tik degalinėse. O ten asortimentas yra kur kas mažesnis ir brangesnis. Na, ir dar vienas šventas dalykas šiame regione – sekmadienio pusryčiai su šviežiai keptais kruasanais. Čia vėl svarbus laikas. Atvykus vėliau nei 9 val., gali norimų jau ir nerasti. Žmonės Šveicarijoje keliasi ir gulasi tikrai anksti, net ir savaitgaliais“, – sako Ieva.
Pašnekovė pasakoja, kad šveicarams labai svarbu išlaikyti balansą
tarp darbo ir poilsio. „Lietuvoje yra normalu dirbti 100 proc., o Šveicarijoje – nebūsi daugumos atstovas dirbdamas tokiu ritmu. Labai populiaru yra dirbti 40–70 procentų. Žmonės labai vertina savo laisvalaikį. Anksčiau taip dirbdavo moterys, o dabar toks pasirinkimas populiarėja ir tarp vyrų. Mažesniuose miesteliuose Šveicarijoje vaikų darželiai neturi valgyklų, todėl mamos turi pasiimti vaikus 12 val. dviem valandoms, kad juos pamaitintų. Tai suderinti su visa darbo diena yra sudėtinga, jeigu nėra pagalbos iš šalies.
Palyginti su Lietuva motinystės atostogos Šveicarijoje trunka tik
3,5 mėn. moterims ir dvi savaites vyrams. Auklės – brangios, todėl jos samdomos daugiau didmiesčiuose, kur atlyginimai yra didesni nei mažuose miesteliuose“, – dalijasi Ieva.
Įdomus faktas ir tai, kad Šveicarijoje labai brangios sveikatos paslaugos ir medicinos draudimas, siekiantis nuo 300 iki 550 frankų per mėnesį, o laukti priėmimo pas gydytoją gali tekti net iki 7 mėnesių.
Ieva sako, kad Šveicarijoje yra itin unikali mokymosi sistema, kuri vadinasi praktinis mokymąsis (pranc. apprentissage; ang.
apprenticeship).
„Tai yra mokymosi sistema, kai vaikas nuo 14 metų pasirenka profesiją ir pradeda dirbti, arba kitaip – stažuotis, įmonėje. Tokiu atveju jis mokosi 1–2 dienas specializuotoje mokykloje, pagal pasirinktą profesiją, o likusias dienas – dirba pasirinktoje įmonėje, kur sudaryta speciali trišalė mokymosi sutartis ir programa. Labai daug vaikų renkasi tokį mokymosi kelią, o besimokančių universitete yra mažesnė dalis. Norint mokytis universitete reikalingi itin aukšti balai, o mokymosi kainos – didelės. Nemokamo mokslo nėra, tiksliau – nemokamas mokslas laikomas tokiu tuomet, kai moki 500 frankų per mėnesį“, – sako Ieva.
Ji priduria, kad tokią mokymosi sistemą nori „pasiskolinti“ ne viena Europos šalis, kadangi vaikas įgyja profesiją bei užsidirba pinigų jau būdamas paauglys.
Ieva dalijasi ir tuo, kad Šveicarijoje vairuotojai turi būti ypač atidūs, kadangi taisyklės kelyje ir ribojimai yra labai griežti. „Jeigu matai, kad tave lenkia kelyje, dažniausiai tai bus ne šveicarai, o kitų šalių gyventojai – emigrantai, kurie, tikėtina, dar nesusipažinę su griežtomis šalies baudomis“, – pasakoja Ieva ir priduria, kad iš kelio gerumo galima pasakyti, kad įvažiavai į Šveicariją, nes „atrodo, kad važiuoji lyg kilimu ir visur vyrauja ramybė“.
Šveicarų tradiciniai patiekalai – neatsiejama kultūros dalis
Ieva sako, kad šveicarų gastronomijos kultūrai įtakos turėjo ne tik ūkininkai, kurie išeidavo visai dienai į kalnus ganyti gyvulių, bet ir aktyvus laisvalaikio praleidimas – slidinėjimas, kalnų dviračiai, žygiai, kurių tradicijas sukūrė čia atostogaujantys britai. Būtent todėl jų tradiciniuose patiekaluose pasitelkiami vietiniai ingredientai, kurie ilgam suteikia sotumo jausmą.
„Šveicarų tradiciniai patiekalai yra gana sunkūs – pradėkime nuo pačio populiariausio, šalies simbolio – sūrio fondiu. Jam ruošti naudojamas specialus sūris, kaip ir kitiems tradiciniams šveicariškiems patiekalams. Antrasis populiariausias šalies patiekalas: raclette. Tai speciali sūrio rūšis, kurios visa galva, jeigu valgytojų yra daugiau nei dešimt, ar jau paruoštos riekelės – jeigu valgytojų mažiau, šildoma ir ištirpęs sūris užpilamas ant šviežiai išvirtų bulvių, bei patiekiamas su
marinuotomis daržovėmis. Dažniausiai – tai svogūnėliai ir kornišonai.
Trečias populiariausias šveicariškas patiekalas – tai rösti. Šiek tiek primenantis lietuviškus bulvinius blynus, bet ruošiamas iš tarkuotų bulvių. Patiekiamas keptuvėlėse su keptais kiaušiniais, šonine, sūriu ar špinatais. Jis kilęs iš sostinės Berno, bet populiarus visoje šalyje.
Tad jeigu planuosite atvažiuoji į Šveicariją, linkiu neperdozuoti tradicinių šveicariškų patiekalų, nes nepratusiam skrandžiui tai gali būti tikras iššūkis“, – rekomenduoja Ieva.
Ji priduria, kad šaltuoju metų periodu populiari ir kita fondiu versija – tai chinese fondue (karštas puodas). Patiekalas populiarus dviejose šalyse: Šveicarijoje ir Kinijoje, iš kur ir kilęs jo pavadinimas. Fondue patiekiamas tame pačiame sūrio fondiu inde, tik vietoj karšto sūrio naudojamas naminis sultinys ir šalia patiekiami įvairios mėsos gabaliukai su gruzdintomis bulvytėmis ir bent trijų padažų rinkinys.
Valgytojai renkasi mėsos tipą, norimą kiekį ir kelias minutes patys verdasi ją sultinyje. Tai ir geras užsiėmimas, kurį labai mėgsta tiek patys šveicarai, ypač rudenį medžioklės sezono metu, tiek šalies svečiai.
„Juokauju, kad čia gali pasirodyti labai geras virtuvės šefas, kadangi restoranai siūlo itin daug įvairiausių tradicinių ir ne tik patiekalų „paruoštukų“, kuriuos belieka pašildyti ar užbaigti kepti namuose“, – pasakoja pašnekovė.
Šveicarai – mandagiausi žmonės
Ieva sako, kad jai susižavėjimą sukėlė ir tai, kad šveicarai yra labai mandagūs. „Vyras mane pirmus metus mokė visur sveikintis – tiek prasilenkiant kalnuose, gatvėse ar įeinant į liftą. Žinoma, didmiestyje važiuojant nesisveikini su kiekvienu, bet įprastai žmonės visuomet labinasi“, – sako I.Vaičiūnaitė.
Ji priduria, kad Valė kantone, kur ji gyvenanti, vyrauja mažų miestelių junginiai. „Tie miesteliai sujungti taip, kad važiuojant sunku suprasti, kurie jie prasideda ir kur baigiasi, tačiau visuose yra atskiros mokesčių sistemos, merijos ir taisyklės. Mes su vyru gyvename mažame mieste, kur mokesčiai yra didesni nei šalia esančiame didesniame mieste, nes, pasak valdžios, gyvename šalia miško, kalnų, vadinasi, ir geresnėmis sąlygomis“, – pasakoja Ieva.
Moteris sako, kad tiems, kurie norėtų keliauti pirmą kartą į Šveicariją, ji siūlytų pradėti nuo prancūziškojo regiono. „Čia žmonės ypač draugiški ir atsipalaidavę, gyvena nuostabios gamtos apsuptyje ir mėgaujasi gyvenimu, jie visada yra pasiruošę pagelbėti, jeigu tik prireiktų. Tačiau tie, kurie negyvena didmiesčiuose, kalba tik savo regiono kalba, tad būtent kalbos barjeras gali sukelti problemų. Anglų kalba, bent jau mūsų regione, šneka tik tie, kurie dirba tarptautinėse įmonėse“, – sako
pašnekovė.
Šveicarai niekada nekalba apie pinigus, nes apie tai kalbėti jų kultūroje nėra mandagu, tačiau atlyginimai šioje šalyje yra tikrai dideli, pavyzdžiui, kasininkė gali uždirbti 5000 frankų, o vidutinis atlyginimas 2023 m. – maždaug 6669 frankai.
„Nors paslaugos šalyje yra brangios, čia ir atlyginimai yra dideli, sakyčiau, kad Lietuvoje tas atotrūkis tarp atlyginimų ir kainų yra gerokai didesnis nei Šveicarijoje“, – aiškina Ieva.
Ji prideda, kad šveicarai labai ramūs, tačiau tikrai yra griežti. Pavyzdžiui, šiukšlės yra rūšiuojamos, o kiekvienas miestas turi savo mokesčių sistemą ir už šiukšles yra mokama skirtingai.
„Tarkime, mūsų miestas naudoja baltus maišus, o šalia esantis –
juodus, ir tų maišų kaina skiriasi dvigubai, nes mūsų mieste mokesčiai yra didesni. Ir jeigu mes mesime į konteinerius kitos spalvos maišus nei mums priklauso, tai kaimynas gali paskambinti ir apie pažeidimą pranešti policijai. O bauda ne tokia ir maža – apie 200 frankų už vieną maišą“, – taisykles aiškina Ieva.
Paklausta apie tai, kuo Šveicarija ją traukia labiausiai, moteris sudėlioja akcentus. „Labiausiai mane ši šalis žavi pagarba žmogui ir aplinkai. Niekada nepamatysite šveicaro, kuris pamatęs šiukšlę, jos nepakeltų. Jau nekalbant apie tai, kad šiukšlės išvis retas atvejis – juokaujame, kad šaligatviai tokie švarūs, jog galima net sriubą nuo jų valgyti. Tai tikrai labai komfortiška šalis, kur atvykus pirmiausia reikia išmokti kalbą ir užsitarnauti vietinių pasitikėjimą. Manau, kad po truputį jį įgyju“, – kalba Ieva.
