Meilė – svarbiausia gyvenime
– Ar visą savo gyvenimą praleidote Igliaukoje?
– Vaikystėje gyvenau Dzūkijoje, Alytaus rajone, Pasiekų kaime, o prieš 50 metų meilė atvedė gyventi į Marijampolės rajoną, Igliaukos kaimą.
– Dzūkijos kaime augote viena su tėvais?
– Esu gimusi 1947 metais. Prieš mane šeimoje buvo mergytė, bet ji neišgyveno. Tada atsiradau aš ir iki devynerių metų augau viena, o vėliau gimė brolis Romas, tačiau, sulaukęs kelerių metukų mirė. Po trejų metų sulaukėme sesers Romutės ir dar vėliau gimė brolis Algis.
Mus siejo stiprus ryšys. Mama dirbdavo kolūky, tai būdavo, jog aš su tais vaikais visur važiuoju, juk ir pas daktarus reikdavo nuvesti. Aiškiai pamenu, kai vieną kartą pas kaimynus atvažiavo seselė skiepyti vaikučių ir sako, kad eis pas tą mamą, kuri labai jaunai atrodo. O kaimynai atsakė, jog ten ne mama, ten jų sesuo.
Taip ir išlikęs atmintyje vaizdinys, kai brolis su sesute tarpduryje verkia mane išleisdami per vestuves.
Ona Akelaitienė – Marijampolės savivaldybės, Igliaukos kaimo gyventoja. Moteris, kurios gyvenimo istorija verta ne vieno filmo.
– Pakalbėkime apie meilę. Ja dalinotės su broliu ir seserimi. O kaip buvo su vyru, dėl kurio ryžotės kraustytis gyventi į kitą kaimą?
– Mudu su Justinu susipažinome Ąžuolinių kaime vykusios šventės metu. Jis visada gyveno Igliaukoje. Pabendravę gerą pusmetį vestuves iškėlėme 1967-ųjų metų vasarį. Iki mano 20-ojo gimtadienio buvo likusi tik viena savaitė. Taip ir pasilikome gyventi čia.
Iš tikrųjų, linkėčiau visoms tokio vyro. Jis niekada manęs bjauriu vardu nepavadino. Jokio keiksmažodžio nėra pasakęs. Aš pati stengiausi nesikeikti. Nors būdavo, kad, kai pasakodavo apie pieninės reikalus, kur dirbo, arba kai su žentais šnekėdavo – papuošdavo kalbą. Aš Justino net vieną kartą paklausiau, kodėl niekad taip nesako, kai mes būname dviese. O jis tik atsakė, jog aš čia vis mokinu ir mokinu.
Tačiau Justino netekau prieš dvejus metus. Mes abu labai laukėme 2017–ųjų. Būtų suėję 50 metų – auksinės vestuvės. Tačiau dabar tik kapuose susitikome. Aš netikėjau, kad bus taip sunku vienatvėje.
Užaugino sesers įdukrą
– Buvote jauna mergina, kai ištekėjote. Ar radote kokios nors veiklos naujoje gyvenamojoje vietoje?
– Žinoma. Kai tik atsikėlėme gyventi į Igliauką, tais pačiais metais įsidarbinau pašte operatore. Po kelerių metų gimė dukra Vilma, vėliau Rūta ir Danutė. Po jų gimimo išėjau dirbti į kaupiamąjį banką. Ten dirbau 18 metų. O jiems bėgant – pradėjau auginti sesers įdukrą Neringą.
– Šeimoje atsirado vietos ir ketvirtam vaikui?
– Mano sesuo Neringą įsidukrino tada, kai ši dar buvo kūdikis. Visi – tiek mano tėvai, tiek aš – kuo tik galėjome, tuo padėjome ją auginant. Tačiau sesuo staiga mirė, ir Neringa liko viena. Ją labai mylėjo mano motina. Vis prašė, kad ją auginčiau, jog neapleisčiau šios mergaitės. Aš pati jaučiau, kad tiesiog prie jos „prisiliečiau“. Todėl pasitarę su vyru ją priglaudėme. Taigi Neringa pas mus apsigyveno, kai buvo vos ketverių su puse metukų, iš viso ją globojau 15 metų. Aš džiaugiuosi, kad jai padėjau. Vis dar susiskambinam, pasikalbam, atvažiuoja manęs aplankyti.
Didžioji gyvenimo dalis – savanoriavimas
– Tačiau dirbant pašte, kaupiamajame banke ir turint tokią gausią šeimą vis vien ko nors trūko?
– Tuo pačiu metu susidomėjau savanoriavimu. Kai tik susikūrė „Caritas“ organizacija, dalyvavau pirmajame jo suvažiavime Kaune su bendraminte Miliute. Nuo tada ir pradėjome vadovauti labdarai savame krašte. Tačiau Miliutė po dvejų metų išsikėlė į Dzūkiją, ir likau viena. Bet aš nepabijojau ir nenutraukiau šios veiklos iki šių dienų. Man patinka toks darbas, įdomu žmonių vargai, noriu jiems padėti, kad tik jie lengviau gyventų.
– Ar tęsiate šią veiklą?
– Šiuo metu vis dar esu „Carito“ vadovė Igliaukoje. Turiu šešias moteris, su kuriomis dirbame kartu. Mes bendradarbiaujame su Igliaukos seniūnija, samariečiais, kartu daliname maistą žmonėms. Lankome juos ir namuose, drabužių atvežame. Kartais žmonės atiduoda ir savų, gal kitiems jie – labiau reikalingi. Tik prašome, jog tie drabužiai būtų dar tinkami nešioti.
Senelių namams veždavo daržoves
Aiškiai pamenu, kai vieną kartą pas kaimynus atvažiavo seselė skiepyti vaikučių ir sako, kad eis pas tą mamą, kuri labai jaunai atrodo. O kaimynai atsakė, jog ten ne mama, ten jų sesuo.
– O žmonės aukodavo tik drabužius, gal netgi maistą?
– Anksčiau į senelių namus iš kaimo rinkdavome bulves, daržoves. Šiais laikais geriau gyvena tie seneliai, o ankščiau prašydavo pagalbos. Tai viską savo mašina veždavau. Kad tik žmonėms būtų geriau gyventi. Gal, sakau, ir mes kada būsime tuose senelių namuose ir mums ką nors atveš.
– O norėtumėte ten apsigyventi?
– Aišku, kad norėčiau. Ten mūsų bendraminčiai. Va, dabar per televiziją visai neseniai rodė moterį, kuri guli lovoje, nevaikšto, o jos vyras rūpinasi ja, nors susipažino tik senelių namuose ir susituokė. Jie jau šeima, o aš gyvenu viena.
– Grįžkime prie savanoriavimo. Ar gaunate didelį atlygį, dirbant „Carito“ organizacijoje?
– Kadangi „Caritas“ yra susijęs su bažnyčia ir jos aplinka, buitimi, penkis eurus dedame į kasą: išskalbt staltieses, užuolaidas renovuotoje pašarvojimo salėje. Kartais susidaužo indai, tai naujus nuperkame. O aš visiškai dirbu be atlygio. Kaip dažnai visiems kartoju – klebonai ateina ir išeina, o mes, žmonės, liekame čia gyventi visados. Todėl turime viską daryti dėl savęs.
– Tačiau esate sulaukusi žmonių replikų, kurie tuo netiki?
– Daug aš girdėjau, kad turiu didelį pelną, iš „Carito“ pinigus „kraunuosi“, mašinas nusipirkau. Buvo sugalvoję, kad paaukotais drabužiais prekiauju Alytaus rajone ar Šakiuose. Tai aš ir sakau, kad būtų gerai, jog kas iš Igliaukos prieitų, aš už dyką leisčiau tuos drabužius pasiimti. Ką gali jiems pasakyti? Negi čia teisinsiesi? Vis vien nesupras.
Taip pat man daugelis yra pasakęs, kad kaip aš čia užsiimu su tais „pijokais“, kaip suspėju visur, o aš taip atsakiau: „Aš Dievui dėkoju, kad galiu jiems padėti, o ne vietoje jų esu.“
– Gal papasakosite plačiau, ar turėjote įsimintinų atvejų, kai kitiems padėdavote?
– Pažįstu tokių senelių, kaip Bražukaitė, buvo tokia Lelešiūtė, kuri neturėjo savų žmonių ir nieko neprisileido. Tai aš nuvažiavau pas ją į namus, prisišnekinau. Vėliau, kai pajudinau lovą, tai pamačiau tik žiurkių suėstas paklodes, niekas buvo neskalbta. Tai vežiausi namo ir savomis rankomis skalbiau. Niekas tos Lelešiūtės į ligoninę nenuvežė, tik aš prišnekinau. Ten ir lankiau, o po to „įtaisiau“ į senelių namus, ir ji numirė po kokių dvejų metų, bet kaip „baltas“ žmogus – buvo pavalgius, tarp žmonių, apiprausta. Lygiai taip pat buvo ir su Bražukaite.
O čia, netoli, „mūruose“, dar gyveno tokia Karalienė, kuri irgi nieko neprisileisdavo, tik mane. Vienu metu taip susirgo, kad net man nepajėgė paskambinti, ir kai po savaitės nuėjau jos aplankyti, pamačiau, kad ji vaistų visą tą laiką nėra gėrusi. Tai tuoj paskambinau kaimo gydytojai, išvežėme į ligoninę, ir ji slaugoje mirė.
Prieš tai buvo man davusi pinigų. Viskas dar buvo prieš euro įvedimą, tai padavė ji man 3 tūkst. litų: vaistams, maisto produktams, kad sutvarkau jos namus. Tad po mirties tie pinigai liko pas mane nepanaudoti, nereikalingi. Po laidotuvių jos pusbrolis atvažiavo į svečius ir aš atidaviau tuos visus pinigus. Dar vis dabar man jis paskambina ir klausia, kaip sekasi, dėkoja, kad aš nepasisavinau tų pinigų, sąžiningai ir savu noru grąžinau. Juk kitas būtų nieko nesakęs ir išleidęs juos savo reikmėms.
Dėkinga Marijampolės merui už apdovanojimą
– Turite begalinę širdį, jei visą savo gyvenimą aukojate kitiems.
– Daugeliui žmonių esu padėjusi. Ypatingai tiems, kurie neturi šeimų, vaikų. Jie yra truputėlį savotiški, reikia prie jų mokėti prieiti. Bet aš džiaugiuosi, kad jie mane prisileidžia, šnekasi. Na, man tiesiog rūpi žmonių vargas, varganas gyvenimas. Turbūt man lengviau, kai aš matau, jog kažką galiu žmogui padėti. Man – gera.
– Gėris dažniausiai sugrįžta gėriu, ir už tai jūs esate įvertinta. Minint 99-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, šių metų vasarį Marijampolėje buvo surengtos iškilmės ir šventinis koncertas „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“, kuriame jūs buvote apdovanota Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu.
– Taip, medalį man įteikė amžinąjį atilsį pats Marijampolės meras Vidmantas Brazys. Tokio įvertinimo visiškai nesitikėjau.
– Galbūt dalyvavote mero laidotuvėse?
– Gaila, bet ne. Pagalvojau, kad bus daug žmonių, yra artimieji. Taip pat aš jau bijau mašiną vairuoti mieste.
Tačiau esu be galo dėkinga merui už šį apdovanojimą. Taip pat už tai, aš jam jau esu sakiusi, jog jis mūsų Igliaukai yra daug padėjęs. Aš jaučiu didelę pagarbą. Rėmė šarvojimo salės atnaujinimą, kapines aptvėrė tvora, padėdavo, palaikydavo, visada būdavo palankus bažnyčiai. Jo dėka mes galime jaustis laimingi, kad turime galimybę padėti žmonėms, jog nereiktų artimųjų šarvoti namuose.
Šiuo metu vis dar esu „Carito“ vadovė Igliaukoje. Turiu šešias moteris, su kuriomis dirbame kartu.
Šiais metais buvome padavę prašymą į savivaldybę dėl paramos. Norime antrame aukšte, virš šarvojimo salės, padaryti didesnę patalpą, kurioje būtų galima po laidotuvių rengti gedulingus pietus.
Taip pat reikia per naujas ir senas Igliaukos kapines nutiesti gražų takelį. Meras mums buvo žadėjęs, kad šįmet gausime paramą, o kaip bus dabar, nežinau…
Dėkoja Dievui už viską, ką turi
– Pakalbėkime linksmesne tema. Neseniai atšventėte savo 70 metų jubiliejų.
– Vaikai matė, kad man liūdna, dar ta vyro mirtis. Svarsčiau, ar paminėti šį gimtadienį, ar ne. Bet nusprendžiau švęsti, tačiau visiems pasakiau, kad dovanų nereikia. Todėl jie sugalvojo šventę organizuoti už mane: užsakė muzikantą, šventės rytą nuvežė į Marijampolės grožio saloną, kur padarė šukuoseną, truputėlį padažė.
Šventės metu rodė nufilmuotą klipuką, kuriame artimieji linkėjo sveikatos, ilgų metų, o vyriausiasis anūkas Mantas nufilmuotame vaizdo klipe pasveikino: „Močiute, šiandien aš jus sveikinu, bet, žinokite, jau nelipsiu ant kėdės, kaip mažas lipdavau sakyti eilėraštį.“
Visada, kol buvo gyvas mano vyras, dukros ir jų šeimos šv. Kūčias ir Velykas švęsdavome pas mus namuose. Tai buvau laiminga, dėkojau Dievui, kad visi kartu. Taip pat buvo ir per jubiliejų.
– O ką veikiate laisvalaikiu?
– Turiu pomėgį megzti. Taip pat artimai susibičiuliavau su kitomis kaimo našlėmis. Pavakaroti ar arbatos išgerti pietų metu susirenka kokios aštuonios moterys. Tai pakalbame apie viską, patirtimi pasidalijame.
Priklausau Igliaukos moterų klubui, „Matutiečiai“ bendruomenei. Buvau jos iždininkė, tačiau dabar atsisakiau, tegul jaunesnė būna. Likau tik bendruomenės tarybos nare.
Kiekvieną sekmadienį lankausi bažnyčioje, meldžiuosi. Norisi palaikyti Dievo namus. Dirbantys žmonės negali ateiti, tai va, mes, laisvos, einame ir dalyvaujame mišiose, meldžiamės už visus, už parapiją, ligonius.
Tekstas publikuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto svetainėje www.universitetozurnalistas.kf.vu.lt
