Albertą sutinku šalia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, kurioje turėjo vykti mūsų pokalbis. Deja, susiklosčius aplinkybėms interviu vieta pasikeičia ir nejučiomis su būsimu pašnekovu atsiduriame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koridoriuje.
Fortepijono skambesio ir operinio dainavimo fone prasideda mūsų pokalbis – apie kultūrą ir savanorystę – kuri, pasak Alberto, prieš keletą metų tapo ypač artima.
Sugrįžimas atgal į praeitį
„Mano santykis su knyga susiformavo nuo mažų dienų, tad visada norėjosi apčiuopiamos literatūros. Puikus pavyzdys būtų vinilinės plokštelės, buvo laikas, kai jos buvo nurašytos ir neteikė didelės prasmės. Dabar viskas sugrįžta į praeitį“, – apie pokyčius kultūroje kalba Albertas.
Lietuvos aklųjų bibliotekoje savanoriaujantis bei diktoriaus poziciją užimantis Albertas įsitikinęs, jog įgarsintos knygos niekada netaps populiaresnės nei popierinės. Vyras tvirtina, kad šiuo klausimu jis save laiko romantiku ir tiki, kad popierinė knyga išliks kaip pagrindinė priemonė leistis į pažintį su literatūra.
„Žmonės iki šiol įdeda nemažai pastangų, kad įsigytų knygą kietu ar minkštu viršeliu, skiria laiko nueiti į biblioteką, kad galėtų paskaityti“, – sako jis.
Albertas pasakoja, jog knygų pasirinkimui įtaka daro tiek bibliotekos lankytojai, tiek jo paties pasirinkimai, todėl neretai stengiasi laviruoti tarp šių dviejų pusių.
Jei žmogus kuria kūrinį, tai negali būti, kad jis egzistuotų be žmogaus. Nesvarbu, viena ar kita forma.
„Būna sudaromas sąrašas knygų, kurias prašo įgarsinti regėjimo negalią turintys žmonės. Taip pat knygas gali siūlyti diktoriai. Kartais nelengva rasti literatūrą, kurią būtų verta įgarsinti, tai renkuosi iš klausytojų siūlomo sąrašo, visgi jei žmonės norėjo, tai paimsiu ir įgarsinsiu“, – šypsosi Lietuvos aklųjų bibliotekoje savanoriaujantis vyras.
Diktoriaus sukurta emocija – klausytojo požiūris į veikėją
Kartais net trisdešimt valandų per savaitę jau penkerius metus savanoriškai garsinantis vyras puikiai pažįsta šią virtuvę ir pamini, jog diktoriaus sukurtos emocijos yra labai svarbios klausytojų požiūriui į veikėjus.
„Jau garsindamas veikėjams suteiki charakterio spalvas, tai savotiškas subjektyvumas. Su patirtimi ir gerėjant raiškai atsiranda spalvos, loginiai kirčiai. Jei diktorius įgarsina veikėją labai žemu balsu, tai jums paprasčiausiai būtų sunku įsivaizduoti liauną, liekną žmogų“, – juokiasi jis.
Itin aktyviai literatūros kūrinius įgarsinantis vyras svarsto, kad diktoriaus galia veikėjams pritaikyti spalvas ir emocijas turi būti pasverta, nes taip kinta klausytojo požiūris į patį personažą.
„Jei žmogus kuria kūrinį, tai negali būti, kad jis egzistuotų be žmogaus. Nesvarbu, viena ar kita forma“, – tvirtina Albertas.
Savanorystė – pagalbos forma
Pirmuosius kaip savanorio žingsnius vyras tvirtina žengęs pastūmėtas didelio noro padėti žmonėms, šiuo atveju, turintiems regėjimo sutrikimą. Jis tikina, kad knygų garsinimas – jo pagalbos forma.
„Tai yra vidinis noras pasaulį padaryti truputį kitokiu, nes niekas kitas už mus to nepadarys. Nes tas kitas galvos, kad dar kitas už jį tai padarys. Jei tu nori, kad pasaulis pasikeistų, tu turi įgauti drąsos ir kiekvieną dieną žengti po žingsnelį“, – kalba vyras.
Albertas pripažįsta, kad neretai jį aplanko apmąstymų kupinos akimirkos, kai jis galvoja apie žmones, dėl kurių jis daro šį darbą. Savanorį be galo džiugina susitikimai su klausytojais, kur vyras gali pabendrauti su žmonėmis, kurie klauso audioknygų.
„Puikiai prisimenu istoriją, kai bibliotekos darbuotoja pasakojo, kaip vyksta pasiruošimas susitikimams: jie skambina dalyviams, vėliau praneša klausytojams. Ir vienas klausytojas sužinojęs, kad atvyksiu aš, atšovė, jog man neturi jokių priekaištų. Smagu, kai esi tik savanoris, o tave įvertina“, – pasakoja jis.
Trokštu iki Kalėdų baigti įgarsinti šešiasdešimtą knygą ir padovanoti ne tik klausytojams, bet ir sau šią mažą dovaną.
„Noras būti įvertintam, remiantis psichologijos mokslu, yra prigimtinė žmogaus savybė. Bet tai nereiškia, kad žmogus trokšta lipti ant scenos, lįsti po prožektorių šviesomis, būti labai viešinamas ir garbinimas.
Tai būdinga mums visiems, mes tiesiog norime būti pastebėti, kad gautume atgalinį ryšį, jog kažkam yra svarbu, ką tu darai. Tai nėra reikalinga, bet kaip gera matyti, kai pagiri žmogų, ir jo veide užsižiebia šypsena“, – savo požiūriu dalinasi Albertas.
Jis tikina, kad pagrindinė priežastis, dėl ko jį vis dar galima sutikti dirbant prie mikrofono ir garsinant knygas, – žmonių dėkingumas, kad jo vykdoma veikla prisidėjo prie dar vieno gero darbo.
„Aš visada skatinu žmones sakyti gražius žodžius vieni kitiems. Ypač atviras ir nuoširdus santykis yra didžiausia dovana, nes apsimestinumą mes anksčiau ar vėliau pastebėsime“, – įsitikinęs Albertas.
Didžiausia dovana – dar viena knyga
Aktyviai knygas akliesiems garsinantis Albertas prisimena, jog buvo laikotarpis, kai sunkiai suskaičiuodavo, kiek knygų buvo ištransliuota jo balsu. Truputį pagalvojęs vyras sako, kad būtent šiuo metu įgarsina jubiliejinę - šešiasdešimtąją.
Kaip teigia Lietuvos aklųjų bibliotekos atstovai, Albertas yra daugiausiai neatlygintinai knygų įgarsinęs savanoris Lietuvoje.
Per dieną garsindavau po šešias ar septynias valandas. Sakydavau kitiems, kad po tokios dienos vos pastoviu ant liežuvio.
„Trokštu iki Kalėdų baigti įgarsinti šešiasdešimtą knygą ir padovanoti ne tik klausytojams, bet ir sau šią mažą dovaną“, – teigia Albertas.
Knygų įgarsinimas yra sunkus, patirties ir kantrybės reikalaujantis darbas, kuomet reikia didelę dalį laiko praleisti prie mikrofono. Albertas tikina, kad svarbiausias kriterijus – kiek laiko per dieną gali skirti knygos įgarsinimui.
„Buvo metas, kai itin aktyviai garsindavau, ir trijų šimtų puslapių knygą parengdavau per savaitę. Per dieną garsindavau po šešias ar septynias valandas, kartais net daugiau. Ir sakydavau kitiems, kad po tokios dienos vos pastoviu ant liežuvio“, – juokiasi jis.
Vyras teigia, jog pasikeitus aplinkybėms, šiuo metu įgarsinimui skiria šiek tiek mažiau laiko, tačiau pastebi, jog šios veiklos ilgesys pamažu sugrįžta.
„Juk tai, kam jauti prasmę ir prie ko kažkurį laiką neprisilieti, atsiranda ilgesys“, – tikina savanoris.
Kalbėdamas apie svajones Albertas nusišypso ir pripažįsta, kad kaip ir daugelis, jis nėra išimtis.
„Dar viena knyga. Nesvarbu, ar įgarsinta, ar perskaityta, ar netgi mano paties parašyta. Bet dar viena gera knyga“, – nedvejodamas teigia Albertas.
15min iniciatyva „Šiemet buvau geras“ kviečia dalintis gerais darbais, paviešinti geradarius!
Jeigu žinote, kad šalia jūsų gyvena geroji fėja ar gerasis naminukas, bet jis yra per daug kuklus, kad pats pasigirtų, parašykite mums apie jį – mes susisieksime ir pakalbinsime. Rašykite el.paštu buvaugeras@15min.lt (turi būti nurodytas vardas, pavardė, telefonas, trumpas gero darbo aprašymas ir nuotrauka arba video).
Istorijas bei jų herojus galite siūlyti iki š. m. gruodžio 16 d. Atrinktas istorijas su jų geradariais skelbsime 15min portale. Pagausinkime gerumo, kad ta šiluma paliestų kuo daugiau širdžių!
