Po šios kovos tiek pasaulio, tiek Lietuvos žiniasklaidoje pradėjo plisti neteisinga informacija apie alžyrietės lytį, sujudo ir prieš LGBTQ+ bendruomenę pasisakantys asmenys, teigiantys, jog nereikėtų leisti kovoti interlyčiams ir translyčiams sportininkams su cislyčiais (žmonėmis, kurių biologinė ir socialinė lytis sutampa – past.) atletais.
Žmogaus teisių gynėjų teigimu, kelti šiuos klausimus būtina, tačiau tokių skandalų poveikis bendruomenėms, apie kurias kalbama, dažniausiai būna neigiamas.
„Dėl to padidėja matomumas, bet ne supratimas. Piktintis dalykais, apie kuriuos neišmanai, daug lengviau, nei šviestis ir sužinoti daugiau apie tai, kad pasaulyje egzistuoja skirtingi žmonės, kurie turi teisę egzistuoti ir dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip ir visi“, – įsitikinęs „Trans Autonomija“ asociacijos pirmininkas Ajus Jurgaitis.
Portalas 15min su juo pasikalbėjo apie tai, kas yra interlytis žmogus, kuo jis skiriasi nuo translyčio, kaip, nepažeidžiant žmogaus teisių, reikėtų spręsti kylančias situacijas su interlyčiais ir translyčiais sportininkais.
„Esminis skirtumas tarp interlyčio ir translyčio žmogaus yra šis: interlytiškumas susijęs su žmogaus biologine lytimi, o translytiškumas – su lytine tapatybe, žmogaus lyties pajautimu“, – paaiškino pašnekovas.
Jo teigimu, interlyčių žmonių vienas ar daugiau biologinės lyties požymių (lytinė anatomija, reprodukciniai organai, hormonų lygiai ir (arba) chromosomų modeliai) neatitinka griežtos vyro ar moters kategorijos. Interlyčiams žmonėms gimus, jiems paprastai priskiriama viena iš binarinių lyčių, kuri gali atitikti arba neatitikti žmogaus lytinę tapatybę.
Tuo metu translyčio žmogaus lytinė tapatybė neatitinka lyties, kuri jam ar jai buvo priskirta gimus. Lytinė tapatybė apibūdina unikalų kiekvieno žmogaus lyties pojūtį bei su tuo susijusį savęs priskyrimą (ar nepriskyrimą) tam tikrai lyčiai.
Skaičiuojama, kad šiuo metu pasaulyje interlyčių žmonių yra 1–2 proc. nuo bendros populiacijos (skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus skaičius – past.)
„Statistikos apie tai, kiek interlyčių žmonių yra Lietuvoje, kiek žinau, nėra, bet galima spėti, kad skaičiai turėtų būti panašūs“, – teigė A.Jurgaitis.
Priverstinės operacijos – dar kūdikystėje
Kalbėdamas apie iššūkius, su kuriais dažniausiai susiduria interlyčiai žmonės, pašnekovas išskyrė keletą ryškiausių. Visi jie – žmogaus teisių pažeidimai.
„Daliai interlyčių vaikų atliekamos priverstinės operacijos, siekiant jų kūnus „normalizuoti“, kad jie atitiktų visuomenės idėją, kaip turi atrodyti vyro ar moters kūnas. Tokios intervencijos yra žmogaus teisių pažeidimas – juk kūdikis ar mažas vaikas negali duoti informuoto sutikimo, o tėvai dažnai nebūna informuojami apie galimas rizikas“, – kalbėjo A.Jurgaitis.
Pasak jo, svarbu suvokti, kad priverstinės interlyčių vaikų operacijos dažnai yra invazinės ir negrįžtamos, o vėliau gali sukelti rimtų sveikatos problemų, įskaitant nevaisingumą, skausmą, šlapimo nelaikymą, psichologinius sunkumus.
„Ir visa tai tik tam, kad vaikai atitiktų visuomenės idėją, kaip „turėtų“ atrodyti mergaitė ar berniukas“, – pabrėžė pašnekovas.
Deja, bet interlyčiai žmonės taip pat dažniau susiduria su diskriminacija, kuri ypač dažna sveikatos priežiūros srityje, neapykanta ar priekabiavimu dėl savo lyties požymių.
Šiemet vasarį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu „Spinter tyrimai“ atliko visuomenės apklausą apie translyčius žmones. Tyrimo metu apklausta 1 010 pilnamečių Lietuvos gyventojų. Kaip parodė tyrimas, numanomas visuomenės žinojimas apie translyčius asmenis auga. 60 proc. apklaustųjų teigė žinantys, ką reiškia sąvoka „translytis asmuo“. Palyginimui, 2018 metais, taip teigė 46 proc. apklausos dalyvių.
Remiantis apklausos duomenimis, dažniausiai gyventojai apie translyčius žmones sužino iš informacijos internete (53 proc.) ir iš pranešimų žiniasklaidoje (47 proc.). Tačiau, nors žinojimas auga, realus translyčio asmens suvokimas vis dar dažnai stereotipiškai siejamas su medicinine tranzicija.
Anot A.Jurgaičio, apie interlyčius žmones Lietuvoje informacijos nedaug: „Matyt, vis dar egzistuoja stigma ir ribotas suvokimas apie tai, kad biologinės lyties skirstymas į dvi kategorijas nėra toks paprastas ir aiškus, kaip galvojame. Gali būti, kad ne visi žmonės patys žino, kad yra interlyčiai – juk, pavyzdžiui, ne visi esame išsityrę, kokios mūsų chromosomos. O tie, kurie žino, nebūtinai nori apie tai viešai kalbėti.“
Paryžiaus olimpiadoje nuskambėjęs interlytės Alžyro atletės atvejis tik dar kartą įrodė, jog visuomenėje trūksta žinių apie tai, kas yra interlytis ir translytis asmuo. Neretai jie painiojami, sąvokos vartojamos kaip viena, nors, kaip minėjo „Trans Autonomija“ asociacijos pirmininkas, skirtumų netrūksta.
Kodėl taip yra? Pasak A.Jurgaičio, tiek translytiškumas, tiek interlytiškumas susijęs su lytimi ir žmonių dalinimu į dvi aiškiai apibrėžtas kategorijas – o žmonės, kurie į tas kategorijas taip paprastai ir aiškiai netelpa, mūsų sistemose, institucijose, visuomenėje dažnai atstumiami ir diskriminuojami.
Jis pritarė, kad visuomenėje vis dar trūksta supratimo apie tai, kas yra lytis, kuo skiriasi biologinė ir socialinė lytis, taip pat trūksta pagarbos natūraliai žmonių įvairovei ir skirtumams, tad nenuostabu, kad ir apie translyčius ar interlyčius žmones informacijos mažai, o dezinformacijos ir gąsdinimo – daug.
Pastaraisiais metais translyčių ir interlyčių žmonių daugėja viešumoje, jie tampa labiau „matomi“. Vis daugiau žmonių ryžtasi neslėpti savo tapatybės ir viešai deklaruoja ją bei siekia lygių teisių, pvz., dalyvaujant sporto varžybose. Tačiau dėl to kyla įvairių iššūkių. Vienas jų – interlyčių ir translyčių sportininkų dalyvavimas sporto rungtyse.
Naujausias atvejis – jau paminėtas interlytės Alžyro ir cislytės italės sportininkės kova bokse, kai pastaroji atsisakė tęsti kovą ir pergalė skirta alžyrietei.
Po šio įvykio kilo daug diskusijų dėl to, ar interlyčiai žmonės turėtų kovoti kartu su binariniais sportininkais. Tačiau A.Jurgaitis kviečia į situaciją pažiūrėti iš kitos pusės.
„Reikėtų prisiminti, kad istoriškai cislytėms moterims taip pat kilo daug iššūkių norint dalyvauti profesionaliame sporte. Tarptautinio Olimpinio komiteto įkūrėjas Pierre de Coubertin yra sakęs, kad moterų olimpinės žaidynės būtų „nepraktiškos, neįdomios, negražios ir netinkamos.“
Dešimtmečius moterys turėjo gauti „moteriškumo sertifikatus“, kad įrodytų, kad tikrai yra moterys ir gali dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tos, kurių kūnai skirdavosi nuo „moteriškumo standarto“, dalyvauti negalėdavo.
Šie „moteriškumo standartai“ sporte niekur nedingo, ir turi savyje užkoduoto ne tik seksizmo, bet ir rasizmo. Pavyzdžiui, dažniausiai nebaltaodės moterys kaltinamos, kad neva jos yra vyrai, kai rungiasi su baltaodėmis moterimis (taip yra nutikę Serenai Williams, Caster Semenya, dabar – Imane Khelif)“, – kalbėjo „Trans Autonomija“ asociacijos pirmininkas.
„Moteriškumo standartai“ sporte niekur nedingo, ir turi savyje užkoduoto ne tik seksizmo, bet ir rasizmo.
Jo nuomone, išeitis turėtų būti ne nauji draudimai, o skirtybių priėmimas. „Noras uždrausti interlytėms, translytėms ar cislytėms atletėms, kurių kūnai neatitinka primestos moteriškumo normos, varžytis su kitomis moterimis arba raginimas joms sukurti atskirą kategoriją, dažniausiai argumentuojamas tuo, kad tai „nesąžininga“ kitų atlečių atžvilgiu, kad tam tikrų moteriškumo normų neatitikimas yra „biologinis pranašumas“.
Tačiau profesionaliame sporte „biologinių pranašumų“ turinčių žmonių pilna – pvz., 200 cm ūgio krepšininkės irgi turi „biologinį pranašumą“, bet joms nedraudžiame žaisti krepšinio. Tuo pačiu vyrų sporte atletams savo vyriškumo įrodyti nereikia – ribojimai taikomi tik moterims“, – pastebėjo A.Jurgaitis.
Jo teigimu, net translytės ar interlytės atletės, atitinkančios moterų kategorijoms taikomus standartus (kaip šiuo atveju alžyrietė boksininkė), sulaukia diskriminacijos ir kaltinimų nesąžiningumu iš varžovių ar visuomenės.
Ar būtų teisinga, jei interlyčiai sportininkai kovotų tik tarpusavyje? Tokių pasiūlymų pasigirdo po boksininkių kovos.
„Galbūt teisinga būtų ne kurti naujas kategorijas, dar labiau segreguojant žmones pagal jų biologinę ar socialinę lytį – kategorijas, kurios nėra aiškiai apibrėžiamos ar savaime nulemia žmogaus sportiškumą ar pajėgumą, o judėti link sporto, prieinamo visiems, ir sportininkų/ių skirstymo pagal jų pasirodymą ir pajėgumą.
Kalbant apie būtent interlytes atletes – jei jos atitinka dabar egzistuojančius olimpinius reikalavimus moterų kategorijai, kodėl jos turėtų varžytis atskiroje kategorijoje? Juo labiau kad, kalbant apie vyrų ir moterų sportą, dažnai moterų sportas prasčiau finansuojamas – kokio finansavimo ir susidomėjimo sulauktų siauresnės kategorijos, kuriose varžytųsi tik kelios atletės/atletai? Interlyčių ir translyčių sportininkių/-ų nėra daug, jos ir jie ir taip patiria didesnę diskriminaciją ir kliūtis varžytis profesionaliai“, – savo nuomonę išsakė pašnekovas.
Jis apgailestavo, kad dažniausiai panašūs skandalai ir jų nušvietimas žiniasklaidoje remiasi ne faktais, o sensacionalizmu, dezinformacija ir nuomonėmis, tad ir jų poveikis bendruomenėms, apie kurias kalbamas, neigiamas.
„Dėl to padidėja matomumas, bet ne supratimas. Piktintis dalykais, apie kuriuos neišmanai, daug lengviau, nei šviestis ir sužinoti daugiau apie tai, kad pasaulyje egzistuoja skirtingi žmonės, kurie turi teisę egzistuoti ir dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip ir visi“, – įsitikinęs „Trans Autonomija“ asociacijos pirmininkas A.Jurgaitis.
