Apie metų pamokas
Šitie metai buvo ypatingi, nes man šiemet suėjo 50. Džiaugiuosi tuo, kad kasmet aš vis lengviau žiūriu į tą praeinantį laiką. Vis lengviau tai nereiškia, kad man nusispjaut, ne, bet vis mažiau depresuoju, vis daugiau skiriu dėmesio išgyvenimui to laiko, tos akimirkos.
Netgi dabar, kai mes su tavim sėdim čia, netgi dabar aš galvoju: turėčiau jaudintis, nes mes sėdime prieš kamerą, gal visą dieną prieš tai turėjau jaudintis ir galvoti, kaip čia dabar bus, bet kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, kad jaudintis dėl to, kas bus, neverta, o tuo metu kai tai vyksta, tu supranti, kad jaudintis nebėra dėl ko daugiau – tai vyksta.
Per šituos metus aš ypač išmokau, ypač pažengiau tame mokymesi – išgyventi šitą akimirką, va šitą momentą. Tai čia didžiausias mano šių metų derlius.
Apie kūrybiškumą, idėjas ir mūzą
Man mūza nėra kažkoks žmogus, kažkokia asmenybė, man tai labiau yra gyvenimo nerimas, grožis, supratimas, kad jis yra baigtinis, kad jis yra.
Noriu kuo daugiau padaryt, kuo daugiau sukurti, dėl to, kad man, pirmas dalykas, patinka tai daryt, o antra, aš tuo metu jaučiu gyvenimo pulsą ir savo buvimo čia kažkokią prasmę.
Tai mano mūza yra tai, kad aš suvokiu, kad viskas turi pabaigą, ir kad iki tos pabaigos aš turiu patirti viską, kas geriausia, turiu nepražiopsoti nei minutės, turiu nepraleisti laiko su neįdomiais žmonėm, turiu nedaryti to, kas man nepatinka.
Apie kritiką
Galvoju, ko aš čia turėčiau jaudintis dėl kažkokių kelių negatyvių nuomonių, kai yra daugybė pozityvių. Žinai, kaip yra: mes dažniausiai pastebime ir imame į širdį tuos blogus atsiliepimus, o ne gerus. Tų gerų atsiliepimų ir šiaip gyvenime gerų minučių, gerų dienų yra daug daugiau negu blogų, bet mes, kai pradedame pastebėti tas blogas dienas ir į jas labiau susitelkiame, tai tada ir gyvenimas atrodo nieko vertas, bet iš tiesų gerų dienų yra daugiau ir gerų žmonių yra daugiau negu blogų.
Aš visiškai negalvojau apie tai, kad esu dar ir žmogus, kuris vieną dieną nebebus fotografas, kuris vieną dieną numirs.
Apie vaikus
Kai mano sūnūs dar buvo maži (dabar jau jie dideli, jiems 27 ir 25 metai), aš galėjau iš jų šio bei to išmokti, bet tuo metu buvau jaunas ir kvailas. O jaunas ir kvailas yra tas, kuris nesimoko iš mokytojų. Man atrodė, kad svarbiau yra mano paties gyvenimas, kad svarbiau yra kažkokia veikla, kurią darau, kad ji svarbiausia pasaulyje. Kad kažkoks fotografavimas, kažkoks darbas yra svarbiau.
Bet dabar, ačiū dievui, tai praėjo, ir kiekvieną kartą būdamas su dukra Paula, aš mokausi iš jos pasaulio pažinimo, pasaulio suvokimo, pasaulio priėmimo, meilės pasauliui.
Koks esu tėtis? Per daug dirbantis, nors kiekvieną akimirką, kai aš nedirbu, aš stengiuosi būti su ja, noriu būti su ja. Žinai, man atrodė, kad kai jinai buvo maža, kad aš jai noriu parodyt visą pasaulį.
Būdavo, išeiname kažkur pasivaikščioti, leidžiasi saulė, ir aš rodau jai, kad ten yra, pažiūrėk, koks yra nuostabus saulėlydis. Ir suprantu, kad aš rodau ne jai, aš rodau sau, nes aš pats pirmąkart pamatau jį, bet jai, aišku, tai irgi patinka. Manau, kad buvimas kartu su ja šiek tiek ir ją pačią formavo, ją pačią atrakino ir atskleidė.
Apie linkėjimą dukrai
Mano palinkėjimas yra paprastas – kad jos gyvenimas būtų įdomus, vienintelis, aš nelinkiu jai būti geriausia, kažkokia ten specialiste, turtingiausia, visiškai nesvarbu, kuo tu būsi gyvenime. Tu gali būti ir vargšas, gali būti ir vienuolis, gali būti ir milijardierius, bet tavo gyvenimas turi būti vertas.
Šiandien jau yra šiandien, tavo gyvenimas yra šiandien, ir aš noriu, kad Paula tai suvoktų, aš noriu, kad jinai taip nugyventų gyvenimą.
Tu turi gyventi taip, kad savo tą gyvenimo dovaną pilnai išnaudotum ir ja pasidžiaugtum, nes gyvenimas mums duotas kaip dovana, ir jei mes jį prastumsime, va, dabar lauksim, kas čia bus, gal čia jau rytoj bus geriau, gal aš po savaitės išvažiuosiu atostogaut, va, tada tai jau bus, -nė velnio. Šiandien jau yra šiandien, tavo gyvenimas yra šiandien, ir aš noriu, kad jinai tai suvoktų, aš noriu, kad jinai taip nugyventų gyvenimą. Aš tai suvokiau per vėlai, noriu, kad jinai suvoktų tai anksčiau.
Apie skaudžiausią ir labiausiai apdovanojusią pamoką
Mano skaudžiausia pamoka buvo tai, kad aš per daug laiko ir energijos skyriau savo darbui, apskritai darbui, ir man prasidėjo nerimas, sutrikimai. Didžiausia pamoka man buvo panikos priepuoliai, kurie mane užpuolė. Suvokiau, kad reikia keistis, reikia keisti savo gyvenimą, reikia keisti savo požiūrį į darbą, į kažkokias vertybes, materialias vertybes, ir ta pamoka man labai labai padėjo. Jeigu ne ji, aš iki šiol būčiau klaikus darboholikas, nieko, be darbo, daugiau nenorintis, nematantis.
Aš visiškai negalvojau apie tai, kad esu dar ir žmogus, kuris vieną dieną nebebus fotografas, kuris vieną dieną numirs. Ir jisai paskutinę savo gyvenimo dieną galvos: na, ir ką gi aš nuveikiau?
Ta pamoka mane išmokė, kad aš turiu dozuoti, normuoti, turiu skirti laiko grynai sau. Aš išmokau pasakyti „ne“. Išmokau pasakyti „ne“ žmonėms, kurie sako, o davai tu mum dar ten padaryk, o davai tu gal mum galėtum dar tą nufotkint, oj čia turim tokį įdomų projektą, gal tu galėtum mes čia gerai sumokėsim. Ir aš tada supratau, kad man tai? Ką aš darysiu už tuos pinigus? Nusipirksiu laimės? Bet aš galiu laimės gauti ir dykai, man visai nereikia pinigų tam.
Apie pauzes
Geriausias būdas pakeisti, užimti save arba tiesiog būti su savim yra bėgiojimas, bėgiojimas po kalnus, važinėjimas dviračiu. Tada, kai tu bėgi, prakaitas žliaugia, širdis kala stipriai, ir tu girdi savo kvėpavimą, tu jauti savo širdį, tavo tie vidiniai, fiziniai pojūčiai padeda jausti, padeda jausti save. Neišbarstytą.
Pareinu namo ir galvoju: hm, nuotraukos gražios, bet nieko neatsimenu, ar aš ten buvau, neatsimenu to jausmo.
Nes šiaip, kai aš einu kaip fotografas, kaip dalininkas, tai aš: vau, čia geras kadriukas, reikia sustot, reikia čia fotkint, reikia gal čia iš to geriau rakurso, gal čia iš to. Pareinu namo ir galvoju: hm, nuotraukos gražios, bet nieko neatsimenu, ar aš ten buvau, neatsimenu to jausmo. Taip, aš žinau, kad aš ten buvau, aš nuotraukose matau, kad aš ten buvau, bet jausmo nebuvo jokio.
Apie pratimą prieš miegą
Vienas labai geras yra pratimas prieš miegą: atsigulus į lovą, kad nusiramintum, pagalvoti bent apie vieną dalyką, už kurį tu norėtum padėkoti gyvenimui, ką jis tau šiandien davė. Nes kiekvieną dieną, kad ir kokia ji bebūtų sušikta, vis tiek buvo kažkoks dalykas, už kurį tu norėtum padėkot.
Apie meilę
Meilė tai yra jausmas, be kurio nebūtų verta gyventi. Ir žmonės, kurie nepatyrė meilės, nepatyrė to jausmo, jie yra patys nelaimingiausi pasaulyje, jie yra apvogti žmonės. Nežinau, kas juos apvogė, ar jie patys, ar likimas, bet tai yra siaubinga, tai yra baisiausias skurdas, kurį gali patirt.
Žinai, būna tų pakilimų tokių, aistrų kažkokių būna, įsimylėjimų, būna šiaip tokių nuostabių dienų, kai tu jauti, kad jau širdis sprogs iš džiaugsmo, iš nežinau ko, iš kažkokio ilgesio, iš sielvarto. Tie jausmai yra mūsų spalvos, mūsų gyvenimas būtų pilkas, jei nebūtų tų jausmų.
Ir, žinai, aš supratau, kad reikia netaupyti meilės, netaupyti meilės žodžių, ir jeigu tu pajutai tuo metu kažkam tai, kad tu myli jį, tu sakyk jam iš karto, iškart, nelauk vakaro, nelauk progos, nelauk, kad va, aš nueisiu su tavim į restoraną ir tada ten prie žvakių šviesos pasakysiu, kad tave myliu.
Apie Jurgą, mylimą moterį
Pirmiausia man pasisekė, kad jinai yra labai protinga. Protinga, išmintinga ir jinai mane formuoja. Žinai, du žmonės, būdami kartu ilgai, jeigu jie nuoširdžiai ir atvirai bendrauja, vienas kitą keičia, vienas kitą ugdo. Tai aš džiaugiuosi, kad mane ugdo, nes žinai gali būti, kad su žmogum bendraudamas tu smunki žemyn.
Meilė moteriai yra ta pati meilė, tiesiog kita meilės forma, bet tai yra ta pati meilė, kuri yra mūsų gyvenimo spalva, mano gyvenimo spalva yra vien meilė.
Mane mylėti nelengva. Dabar jau esu šiek tiek lengvesnis žmogus, o anksčiau buvau labai sunkus žmogus, labai užsidaręs, labai neišreiškiantis savo jausmų, nesakantis, kas mano viduje, net jeigu tai sunkios emocijos.
Anksčiau nemokėdavau pasakyti, kad aš myliu: arba man atrodė, kad tai savaime suprantama turėtų būti, arba tai nevyriška, arba gal to nereikia sakyt. Nežinau, aš tiesiog būdavau uždaras žmogus, ir tik tada, kai išmokau kalbėti, tai čia ir yra mano didžiausias talentas, kad aš pagaliau išmokau kalbėti.
Apie sielos pašaukimą
Kiekvieną dieną paklausiu savęs: ar aš gyvenu taip, kaip noriu gyventi, ar aš patenkintas savo gyvenimu, šia diena, vakar diena, ir jeigu ne, ką aš turiu daryt, kad būtų kitaip, kad būtų geriau.
Tai, ką aš atradau, tai va šitą klausimą, šitą klausimą – ar man patinka mano gyvenimas ir jeigu aš jo kasdien paklausiu. Taip, kartais būna, kad tu negali padaryt to sprendimo staiga, kad tau patiktų. Būna, jaučiau, kad blemba, kažką ne taip darau, bet dar to negaliu pakeist, nes turiu kažkokių įsipareigojimų, pabūti taip, padaryti taip. Bet jeigu aš žinau, ką keisiu ir tikrai tai padarysiu, tai man lengviau prastumt tą laiką. Toks susitarimas su savimi vyksta. Taip, tada aš jau galiu, bet tai nėra atidėliojimas kažkokiam neapibrėžtam laikui.
Apie palinkėjimą sau po 10-ties metų, kaip bus 60
Palinkėčiau sau, kad per šituos ateinančius 10 metų arba per kitus dar būsimus 10 metų, kurie po 60-mečio bus, kad nepamesčiau to kelio, nepamesčiau to klausimo, ar aš gerai gyvenu ir ar man patinka, kaip aš gyvenu, nepamirščiau vakarais prisiminti dalykų, už kuriuos turėčiau padėkoti, nepamirščiau, kad gyvenimas yra dovana.
Žiūrėkite visą laidą „Vitaminai sielai“ su Algiu Kriščiūnu čia:
Algio Kriščiūno gyvenimo filosofija:
- Išmok sustoti ir pasimėgauti akimirka.
- Mūza – tai suvokimas, kad gyvenimas yra baigtinis. Iki tos pabaigos patirk viską, kas geriausia, nepražiopsok nei minutės, nepraleisk laiko su neįdomiais žmonėmis.
- Gyvenime gerų minučių, gerų dienų, gerų žmonių yra daug daugiau negu blogų, tik mes nusprendžiame, į ką norime atkreipti savo dėmesį.
- Kiekvienas žmogus turėtų būti pats sau įdomiausias; mes turėtume mylėti save labiausiai.
- Tu turi gyventi taip, kad pilnai išnaudotum savo gyvenimo dovaną, nes pats gyvenimas ir yra didžiausia gauta dovana.
- Išmok pasakyti „ne“.
- Laikas su savim – tai kiekvienam žmogui privalomas dalykas. Aš atradau bėgimą – tai mano meditacija ir galimybė pajausti visą save, jausti savo kūną.
- Kiekvieną vakarą prieš miegą pagalvoti bent apie vieną dalyką, už kurį norėtum padėkoti gyvenimui, dienai.
- Meilė tai yra jausmas, be kurio nebūtų verta gyventi.
- Netaupyk meilės, netaupyk meilės žodžių.
- Išmok kalbėti apie savo jausmus ir emocijas.
- Kiekvieną dieną paklausk savęs – ar aš gyvenu taip, kaip noriu gyventi, ar aš patenkintas savo gyvenimu?
„Vitaminai sielai“ – laida, kurioje jūs neišgirsite sensacijų, nebent didžiausia sensacija šiandien yra būti savimi. Įkvėpimo mokytoja Inga Jablonskė kviečia kartu leistis į vidinę kelionę, kurioje pasakojamos nepaprastų žmonių istorijos apie tai, kas svarbiausia gyvenime.
Laidose pozityvumo ir vilties žinią perduoda žmonės, kurie dažniausiai yra matomi šlovės apsuptyje, tačiau laidoje „Vitaminai sielai“ jie tampa tais, kurie, nepaisant aplinkybių, stiprybę atrado savyje – tokie ir yra šių dienų herojai.
