„Labai daug žmonių dabar dirba nuotoliniu būdu ir gyvena kur nori. Štai savo institutui labai ieškojau saugumo specialisto, vadinamojo ethical hacker, ir radau kažkur Kazlų Rūdos miškuose“, – pranešime žiniasklaidai pasakoja Algirdas. Kol ras tinkamą būstą Klaipėdoje, jis pats su šeima laikinai gyvena Svencelėje.
Prie jo vasarnamio yra kanalas – išplaukti į marias gali tiesiai iš savo kiemo. Visada norėjo būti prie vandens, tačiau vienam neužteko pinigų. Subūręs 65 draugų grupę prie Kuršių marių nupirko žemės sklypą, padalino, iškasė kanalų, pastatė tiltų. Užtruko septynerius metus.
Algirdo šeimoje trys vaikai, vyresnieji netrukus pradės lankyti mokyklą. Jis sako, kad Klaipėdoje yra itin patogu gyventi. Lengvai prieinamos visos paslaugos, darželis, mokykla. Čia gyvena draugai, tėvai. Vaikams lengva nuvažiuoti pas senelius. „Gali durti į bet kurį autobusą pirštu ir žinai, kad su tuo vienu autobusu greičiausiai pateksi ten, kur reikia. Ir tas bet kuris autobusas važiuoja kas minutę.“
Algirdui labai patinka idėja, jog geros arba geriausios mokyklos Klaipėdoje yra integruotos į seniau buvusius prastesnius rajonus, pavyzdžiui, Klaipėdos licėjus, esantis Mokyklos rajone.
Žvejybos uosto rajonas, kuris ilgą laiką pasižymėjo prasta reputacija, taip pat ima garsėti puikiomis mokyklomis. Jis sako, kad Klaipėda yra paprastas, labai tolerantiškas miestas, čia nėra klasių, turtingųjų rajonų. Čia visi važiuoja viešuoju transportu arba vaikšto pėsčiomis, ir niekas nedaro problemų.
Ir, žinoma, vanduo, kuris čia yra labai arti. Vanduo ne šiaip vienoje vietoje. Gali rasti visišką tylą Kuršių nerijoje, kas irgi yra Klaipėda, gali važiuoti į Melnragę arba keliauti į laukinę gamtą, link Karklės.
Beje, ar žinojote, kad Klaipėdoje visur galima plaukioti, jei turi valtelę ar kitą vandens transporto priemonę? Algirdas sako, kad net iš gyvenamųjų rajonų gali atplaukti į centrą, juk Danė keliauja toli, iki pat miegamųjų miesto rajonų, sodų.
Algirdas ypač žavisi Melnrage. Jo manymu, ši vieta išgyvena atgimimą. „Tai nėra pernelyg nudailintas rajonas, jis gyvas ir lengvai pasiekiamas, žmogiškas. Ir tie parkeliai, ir banga... O jei pastatys didelį uostą, banga bus dar didesnė! Molas bus ilgesnis, banga bus milžiniška, lūš anksčiau ir giliau, suplauks viso regiono kaituotojai (jėgos aitvarų entuziastai – red.)“, – sako Algirdas.
Pasirodo, aitvaruotojams Melnragė yra viena ekstremaliausių vietų. „Adrenalino jausmas yra nepalyginamas. Pavyzdžiui, vandenyne yra trijų metrų aukščio bangos, tačiau jos tik atrodo baisiai, o iš tiesų yra visiškai lygios. O Melnragėje yra kažkokia košė – viena banga tau gali ateiti iš nugaros, o kita iš šono. O vėjas koks! Ir paplūdimys puikus“, – pasakoja jis.
Ar vasara Lietuvoje ne per trumpa? Algirdas sako, kad kaituoti galima ištisus metus – tai priklauso tik nuo aprangos ir finansinių galimybių.
„Nuvažiuoju žiemą, drebu vien žiūrėdamas, o ten koks kaituotojas ar banglentininkas vartosi tose bangose“, – pasakoja Algirdas. Jis pats labiau mėgsta šiltesnį orą ir aitvaruoti pradeda kovo pabaigoje.
Algirdas keliones ir atostogas taip pat leidžia prie vandens. Jei pinigų mažai, skrenda į Vietnamą – ten pigiau negu Klaipėdoje. Jei yra santaupų, keliauja kažkur įdomiau. Visos jo kelionės yra ilgos, visuomet keliauja kartu su šeima.
Algirdas sako, kad Klaipėdoje yra gera pavasarį ir vasarą, o rudenį ir žiemą geriau pabėgti. Ypač kol vaikai dar maži. Jie išvykdavo keturiems, šešiems mėnesiams.
Kartą aitvaruodamas Ispanijoje Algirdas pametė lentą, ir vėjas pasisuko į vandenyną. Jokio kranto, tik kažkur tolumoje matėsi iškyšulys.
„Iki jo kapsčiausi valandų valandas. Nežinojau, ar pavyks. Tai buvo didžiulė mano klaida – kaituoti ėjau vienas“, – pasakoja. Nuo to laiko jis labai atidžiai tikrina vėjo kryptį, stiprumą, skaito prognozes apie potvynius ir atoslūgius. Ir stengiasi niekada neaitvaruoti vienas – juk bičiulių, užsiimančių šiuo sportu, Klaipėdoje yra labai daug. Jis sako, kad jei visi vienu metu sueitų į vandenį, visa Klaipėdos pakrantė būtų nusėta aitvaruotojais.
Tai buvo didžiulė mano klaida – kaituoti ėjau vienas, – pasakoja vyras.
Beje, tokie nutikimai dažniausiai nutinka pradinukams, kurie neįvertina savo galimybių. O jei žinai, ką darai, aitvaravimas yra itin saugus sportas. Kaip žinoti, kai tik pradedi? „Va tada labai gerai būti Svencelėje, – sako Algirdas. – Čia tikrai nieko neatsitiks. Svarbu pasimokyti, pasitreniruoti. Čia yra daug mokyklų, gerų instruktorių.“
Ar jaunam žmogui Klaipėdoje netrūksta renginių? „Jei esi studentas, gal truputį per tylu. Kita vertus, trūkstamus socialinius ryšius gali gauti per dviejų su puse valandų skrydį į Londoną“, – sako Algirdas. Juk net nebėra skirtumo, ar iš Palangos oro uosto skristi į Londoną, ar važiuoti į Vilnių. Ir laiko sugaišti tiek pat, ir kainuoja panašiai.
Jam užtenka kelių tokių skrydžių per metus: aplanko renginius, parodas, dažniausiai susijusius su paties profesija. Na, o jei vis tiek kažko trūksta, gali pasidaryti pats. Algirdo nuomone, Klaipėdoje yra gera terpė tiems, kas organizuoja. Aišku, veiklius žmones dažniausiai sutraukia miestai magnetai – berlynai, londonai, varšuvos. Bet ten ir būti pastebėtam, daryti ką nors yra sunkiau.
Jis pats yra surengęs nemažai projektų. Kartu su bendraminčiais sukūrė startuolių bendruomenę „Mazgas“.
„Tai buvo saviinspiracija. Surengėme sau įdomių susitikimų – kiekvieną trečiadienį renginiai apie sėkmingas ir nesėkmingas istorijas, iš kurių gimė keletas nedidelių verslų, prasiplėtė draugų ratas“, – pasakoja Algirdas.
Gera buvo organizuoti „Raftą“ – festivalį vandenyje.: „Susikalėm didelį plaustą, išplaukėm. Beplaukiant prisijungė gal trisdešimt laivukų. Nutarėm kitais metais kartoti vėl.“
Kodėl festivalis nebevyksta? Nes čia irgi buvo eksperimentas, iš noro būti vandenyje susikurtas džiaugsmas. Tos pačios emocijos negali kartoti ir kartoti, reikia naujų įspūdžių. Štai dabar vietoj „Raftos“ šešias valandas brido per marias nuo Juodkrantės iki Svencelės. Norėjo pajusti dugną pėdomis.
Vis dėlto Algirdas pripažįsta, kad jaunų žmonių Klaipėdoje trūksta. Į tai, jo nuomone, ir turėtų orientuotis miestas. Jis įsitikinęs, kad ir studentų Klaipėdoje gali būti kur kas daugiau – tą puikiai rodo LCC tarptautinio universiteto pavyzdys, nepavaldus jokiems demografijos dėsniams. Pasak Algirdo, būtent buvę ir esami šio universiteto studentai realiai kuria miestą. Jie kuria verslus, o tie verslai traukia žmones iš kitų miestų.
Dažnai galvoju, kas yra gyvenimo kokybė. Manau, kad reikia turėti laiko sau, rasti kažkokį širdžiai mielą užsiėmimą. Kad jis būtų mielas ir ne itin geru oru.
Dar Algirdas Klaipėdoje statytų uostelius Danėje, kur didindamas infrastruktūrą labai lengvai pritrauktum žmones iš kitų miestų su savo kateriais, valtelėmis. Ilgainiui jie pradėtų ieškoti galimybių daugiau laiko praleisti Klaipėdoje, o gal net imtų žvalgytis būsto.
Žinoma, Klaipėdai reikia ir talentų. O paskui juos ateis ir didžiosios, galingosios įmonės.
„Dažnai galvoju, kas yra gyvenimo kokybė, – baigia pokalbį Algirdas. – Manau, kad reikia turėti laiko sau, rasti kokį nors širdžiai mielą užsiėmimą. Kad jis būtų mielas ir ne itin geru oru. Kai vėjuota ir lyja, galvojame, kad yra blogai. Bet kai gali kaituoti ir papučia vėjas, užplūsta toks malonumas! Vaikai eina į vidų, o tu šoki į marias ir atsiplėši nuo realybės.“
