Miglė Rimaitytė-Gumbrienė su šeima – vyru verslininku Osvaldu, dukra Emile (13 m.) ir sūnumi Simonu Ainiu (6 m.) – įsikūrę Vakarų Prancūzijos Bretanės regiono sostinėje Rene. Kaip pasakoja Miglė, pirmą kartą čia atvykus prieš keliolika metų ją sužavėjo šio regiono grožis ir miesto jaukumas.
„Iki atsikraustant čia porą kartų teko atostogauti Bretanėje, mums su vyru čia labai patiko. Apskritai tuo laikotarpiu labai norėjosi kokios nors gyvenimiškos avantiūros, kelionių, nuotykių, pamatyti pasaulio, pažinti kitas kultūras. Niekada ir nemaniau, kad liksiu gyventi viename mieste ar vienoje šalyje. Taigi tiesiog nutarėme metus pagyventi Prancūzijoje, tada kaip tik laukiausi dukters, o paskui planavome grįžti į Lietuvą. Ir štai vietoj metų mes čia jau trylika“, – šypsodamasi sako pašnekovė, Prancūzijoje dirbanti aktore ir modeliu.
Miglė teatru, vaidyba žavėjosi nuo mažens. Jos tėtis Algirdas Rimaitis – dainininkas, išvydus jo pasirodymą viename Kauno restoranų, Miglę dar vaikystėje užbūrė scena. Mama Roma labai mėgo teatrą, tad nuolat dukrą vesdavosi į Kauno dramos teatrą, net ir į suaugusiesiems skirtus spektaklius. O vėliau mokykloje buvo suformuota eksperimentinė klasė, į kurią pakliuvo ir Miglė.
„Porą kartų per savaitę estetinio lavinimo pamokas mums vesdavo aktorė Inesa Paliulytė. Negalėjau patikėti, kad mano mokytoja tapo daugybę kartų vaikų spektakliuose matyta mėgstama aktorė. Man labai patiko tos pamokos, vėlesnėse klasėse sulaukdavau pagyrų ir iš mokytojos – labai džiaugdavausi.
Tokie buvo tie pirmieji žingsniai, įskiepiję meilę teatrui. Taip visas gyvenimas po truputį, tarsi savaime ir vedė į tą pusę. Nors vyresnėse klasėse svarsčiau studijuoti rimtesnę specialybę – psichologiją, nes vaidyba atrodė tarsi žaidimas, bet galiausiai įstojau į aktorinį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje“, – pasakoja Miglė.
Perėjau galybę agentūrų ir visur išgirdau „ne“.
Kai juodu su vyru išvyko gyventi į Prancūziją, jauna aktorė savo kišenėje turėjo diplomą ir šiokios tokios patirties vaidinant Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, keletoje trumpametražių filmų, taip pat pilno metro filme „Anarchija Žirmūnuose“, tačiau Prancūzijoje rasti nors menkiausią darbą lengva tikrai nebuvo: „Perėjau galybę agentūrų ir visur išgirdau „ne“.“
Vis dėlto aplinkybių rinkinys, į kurį veikiausiai reikėtų įtraukti ir pačios jaunos moters drąsą, užsispyrimą ir atkaklumą, kitų pastabumą ir palankiai susiklosčiusias situacijas, Miglei atvėrė duris į 30 metų Prancūzijoje filmuojamą televizijos serialą „Meilės paslaptys“ (pranc. „Les mysteres de l’amour“).
Šiame interviu su Migle kalbamės apie tai, kokia buvo gyvenimo ir darbo pradžia svečioje šalyje, kaip lietuvei, gimusiai ir augusiai Lietuvoje, pavyko kilti karjeros laiptais Prancūzijoje, kaip pateko į garsųjį prancūzų televizijos serialą ir kodėl po trijų sezonų, kai jos pavardė titruose atsirado tarp pagrindinių aktorių, šį darbą metė, kuo gyvena šiandien ir kodėl vis dažniau pasvarsto apie galimybę su šeima grįžti gyventi į Lietuvą.
– Migle, papasakokite, kokia buvo pati pradžia Prancūzijoje ir kokių pastangų reikėjo, kad svečioje šalyje į jus profesiniu atžvilgiu atkreiptų dėmesį?
– Kai atvykome į Prancūziją, turėjau šiek tiek patirties ir teatre, ir kine. Vyras pasiūlė nueiti į agentūras, pamėginti, gal rasiu darbų. Ėjau per tas agentūras Paryžiuje, pasidariusi filmuką, pasiėmusi nuotraukų, dar visai jauna, su diplomu rankose, ir manęs niekur niekas neėmė. Visi sakė: „Žinot, mums ir prancūzų užtenka. Kai gerai išmoksite prancūzų kalbą, gal tada pabandykite.“
Po spektaklio ji prie manęs priėjo ir sako: „Migle, jūs įdomi, graži, pagaliau – juokinga! Po velnių, darykite ką nors su tuo! Kodėl Prancūzija jūsų nemato?!“
Vėliau vyras pamatė skelbimą, kad ieško aktorių trumpametražiams filmams, kuriems net ir kalbėti nereikėjo. Pabandžiau, paėmė. Pradėjau dirbti ir modeliu – susiradau agentūrų Bretanėje ir aplinkiniuose regionuose, turiu agentūrą Paryžiuje, tą darbą esu dirbusi ir Lietuvoje, važinėjusi į užsienį. Taip po truputį viskas ėmė suktis, atsirado ir daugiau darbų, vaidmenų, netikėtai sėkmingai pradėjau dirbti su teatru.
Pamenu dalyvavau profesionalių aktorių, režisierių ir kitų menininkų susitikime. Susipažinau su daugeliu įvairių sričių atstovų, turėjome bendras kūrybines dirbtuves, iki tol dar nebuvau vaidinusi nė viename spektaklyje Prancūzijoje. Ten buvo režisierius ir labai geras teatro aktorius Patrickas Palmero. Jis statė spektaklį, kuris remiasi prancūzų kalbos technika – kai reikia taisyklingai ištarti tam tikrus garsus. Man labai patiko jo kuriami vaidmenys, apskritai tai, ką jis darė.
Ir kartą prie jo priėjau, pasakiau, kad norėčiau vaidinti jo spektaklyje. O jis man sako, kad šiame spektaklyje ištarti žodžius sudėtinga net patiems prancūzams. Aš jo paklausiau: „Kaip jūs manot, ar man pavyktų?“ Jis atsakė: „Jei labai nori, tau pavyktų.“
Sunkiai dirbau dieną naktį, kad tuos mažus tekstukus galėčiau pasakyti, o paskui jis man pradėjo duoti vis daugiau solo partijų. Mano akcentas ir tai, kaip tas partijas atlikdavau, jam labai patiko ir jį stebino. Tas spektaklis praėjo labai sėkmingai: žmonės labai daug juokėsi, veikiausiai iš mano akcento (juokiasi), jiems patiko, režisierius buvo labai patenkintas, kolegos irgi džiūgavo.
Tame spektaklyje buvo tokia prancūzų režisierė Nadine Darmon, labai mėgstanti visus kritikuoti, pasijuokti, vertinti, kas profesionalu, kas ne. Po spektaklio ji prie manęs priėjo ir sako: „Migle, jūs įdomi, graži, pagaliau – juokinga! Po velnių, darykite ką nors su tuo! Kodėl Prancūzija jūsų nemato?!“
Manau, tas spektaklis, sulaukęs teigiamų atsiliepimų, buvo gera pradžia, pastūmėjimas. O Patrickas vėliau mane pasiūlė savo paties agentui, dirbančiam labai rimtoje agentūroje. Atsimenu, kai pirmą kartą su juo susitikau, jis man pasakė, kad tai yra pirmas kartas, kai Patrickas jam kažką rekomendavo per beveik 40 bendro darbo metų ir kad jam to užteko. Manau, dėkingiausia ir turėčiau būti Patrickui.
– O prancūzai ar svetingai jus priėmė?
– Iš pradžių man prancūzai atrodė labai svetingi, linkę priimti, geranoriški. Gal dėl to, kad daugiau bendravau su teatro žmonėmis, o gal ir kalbos subtilybes pagaudavau mažiau. Bet, kai pradėjau dirbti, ypač televizijos seriale, pamačiau, kad žmonės gali būti užsidarę savame rate. Atrodo, gali tapti jiems draugu, bet tik ateis kitas prancūzas ir jau nebekreips į tave dėmesio.
Teko dalyvauti daugelyje madų demonstracijų, sutikti įvairiausių žmonių, paklausdavo, iš kur esu, atsakydavau, o reakcijos ar klausimų, kas ta Lietuva, kur, kaip, – jokių. Jiems tiesiog neįdomu. Ypač jauniems žmonėms, o senoji karta dažniausiai apskritai neigia tokios Lietuvos egzistavimą, kartais pasako, kad tai – Rusijos provincija. Ne piktai, tiesiog taip jie mokėsi mokykloje. Pradedi istoriškai pasakoti, kaip ir kas buvo. Deja... Senosios kartos atstovai nepatikliai stebisi, o jaunoji karta žiovauja, kad neva, istorijos pamokos prasideda.
Iš pradžių prancūzai atrodė labai svetingi, linkę priimti, geranoriški. Gal dėl to, kad daugiau bendravau su teatro žmonėmis, o gal ir kalbos subtilybes pagaudavau mažiau.
Bet, jei palaikai pokalbį bendromis, geriausia – vietinės reikšmės, temomis, kas įdomu jiems, ką rodė per žinias, kas susiję su jais, jų šalimi, gyvenimu, tada viskas gerai.
Markas Twainas pasakė labai teisingus žodžius: „Mums patinka žmonės, kurie drąsiai sako mums, ką galvoja, su sąlyga, kad jie galvoja taip, kaip ir mes.“ Tai labai tinka prancūzams. Ir tai vadinama prancūziška žodžio laisve! (juokiasi)
– Sakoma, kad patekti į Prancūzijos kiną, televiziją nėra lengva. Kaip jums tai pavyko?
– Ne tik, kad nėra lengva, bet yra labai sudėtinga. Su teatru, mažomis trupėmis lengviau, o filmams arba televizijai mažai ką atsirenka. Rusės vaidmeniui Prancūzijoje pasirinkimas didžiulis – čia labai daug gražių rusių, rumunių, ukrainiečių, gal net lietuvių ir visų kitų. Man net anglai yra sakę: „Tu čia vaidini? Tai fenomenas!“ Nes prancūzai, kaip ir minėjau, mėgsta viską, kas yra prancūziška.
Kalbant apie tai, kaip man pavyko, visų pirma, gerai yra turėti savo agentą, o dar geriau – turėti agentą rimtoje Prancūzijos agentūroje. Per jį gavau visus savo pasiūlymus į didįjį ar mažąjį ekraną, per jį patekau į serialo atranką, kuriai, beje, dukra padėjo pasiruošti, nes puikiai kalba prancūziškai. Nežinau, kas tą kartą lėmė sėkmę – gal tiesiog žmogiškasis veiksnys ir pažintis.
Man net anglai yra sakę: „Tu čia vaidini? Tai fenomenas!“ Nes prancūzai, kaip ir minėjau, mėgsta viską, kas yra prancūziška.
Po atrankos dar turėjau daug laiko iki traukinio, atsakingos merginos paprašiau, kad aprodytų produkcijos vietą, o ten nusišypsojo galimybė gyvai susipažinti su serialo prodiuseriu ir pagrindine aktore Hélène Rollès, kurios, tiesa, neatpažinau. Buvo šiek tiek nesmagu, bet nieko (šypsosi). Tai tebuvo trumpas pasisveikinimas, bet gal to gyvo ryšio užteko – vėliau sulaukiau skambučio, kad gavau vaidmenį.
– Papasakokite trumpai apie serialą „Meilės paslaptys“ ir savo vaidmenį jame?
– Serialas Prancūzijoje rodomas jau tris dešimtmečius. Jo pavadinimas keitėsi tris kartus, bet aktoriai išliko tie patys. Daugelis prancūzų užaugo jį žiūrėdami, o serialo aktoriai Prancūzijoje tapo žvaigždėmis, juos visi žino. Kai kurių jų vardai seriale tokie pat kaip gyvenime, pavyzdžiui, ta garsi dainininkė, pagrindinio vaidmens atlikėja Hélène – ir seriale yra Hélène.
Į serialą patekau kaip antraplanė aktorė, bet ilgainiui vis dažniau kviesdavo filmuotis su pagrindiniais herojais, galiausiai mano pavardė buvo įrašyta pagrindiniuose titruose.
Paskui serialo kūrėjai tą vaidmenį praplėtė iki dvigubos agentės, kuri nuolat visus apsuka ir laimi, niekas negali išsiaiškinti jos kuriamų machinacijų ir piktadarybių, bet jas įtaria.
Iš pradžių mano vaidinama herojė buvo sporto trenerė, dirbanti Maskvoje esančiame geriausiame reabilitacijos centre, kuriame atstatomi žmonės po visokių avarijų. Paskui serialo kūrėjai tą vaidmenį praplėtė iki KGB agentės, vėliau – iki dvigubos agentės, kuri nuolat visus apsuka ir laimi, niekas negali išsiaiškinti jos kuriamų machinacijų ir piktadarybių, bet jas įtaria. Čia ir intriga.
Dažnai imdavausi tą vaidmenį kiek sušvelninti, kad jis būtų man artimesnis, kad pati geriau jį jausčiau ir suprasčiau, nes kitaip nebūčiau galėjusi vaidinti. Dėl tų adaptacijų serialo prodiuseris, kuris, beje ir pats rašo jam scenarijų, neprieštaravo, priešingai – keliose serijose mane padarė superheroje dėl savo spec. agentės pasiruošimo, išgelbėjusia ne tik visų mylimą pagrindinę heroję, bet ir visus įkaitus! Iš aplinkinių sulaukdavau vertinimo, kad man pavyksta tą personažą padaryti ne juodai neigiamą, kokie dažnai būna šio tipo vaidmenys serialuose, bet įvairesnės paletės.
– Kaip suprantu, vaidmuo šiame seriale pelnė jums vadinamąjį žvaigždės statusą, o su juo – ir gerbėjų dėmesį, kuris, teko skaityti, ne visada būna itin malonus. Kokio to dėmesio sulaukdavote, sulaukiate?
– Tie komentarai tikrai ne visada būdavo malonūs. Atrodo, kad žmonės pasiklydę, kur yra realybė ir kur filmas. Jie su tuo serialu užaugo, kai kurie jį žiūri nuo vaikystės ir yra linkę sutapatinti aktorius su vaidinamais herojais. Kadangi mano personažas vis dėlto nebuvo labai teigiamas, dažnai sulaukdavau visokių neįtikėtinų pareiškimų serialo feisbuko puslapyje, nemalonių kaltinimų, kurių atsirasdavo net ir mano socialiniuose tinkluose.
Yra buvę ir gyvų nesmagių nutikimų. Kartą pasiginčijau dėl kainos, nes kažkas ten buvo negerai, ir ta moteris į mane piktai žiūrėdama sako: „Aš žinau, kas jūs, aš jus pažinau, jūs labai panaši į savo personažą.“ Tikrai sunku suprasti, kaip žmonės taip įsijaučia į filmą, tiki tais personažais ir įsivaizduoja, kad tai – tikras gyvenimas, kaltina kitus, smerkia, juokinga!
Arba būdavo įdedu kokią nuotrauką socialiniuose tinkluose, pensininkės prancūzės parašo: nekenčiu, ji melagė, blogas žmogus ir pan. Tikrai juokas ima. Iš pradžių visa tai palikdavau, paskui pradėjau blokuoti, nes tikrai nusibodo tas neigiamas srautas. Nesinorėjo, kad tai persiduotų vaikams, per mokyklose atpažįstančius nepakenktų.
Jie su tuo serialu užaugo, kai kurie jį žiūri nuo vaikystės ir yra linkę sutapatinti aktorius su vaidinamais herojais.
Aišku, ne visi prancūzai tokie. Didžioji dalis žmonių turbūt supranta, kad filmas yra filmas, o realybė – realybė. Iki šiol yra gražių atsiliepimų, prašymų nusifotografuoti, norinčių gauti autografą, maloniai bendraujančių žmonių.
Serialo kūrėjai vis dar atsiunčia gerbėjų laiškų, kad pasirašyčiau autografą, randu neįtikėtinai gražių žodžių, skirtų tiek mano vaidmeniui, tiek man pačiai ir visai mano kūrybai, kurią, pasirodo, kai kurie seka jau ilgą laiką. Tarp jų yra ir sergančių žmonių, kurie prašo manęs grįžti į šį serialą, nes jie labai mėgsta šį vaidmenį, o mano pasirodymai suteikia jiems jėgų.
– Pratęsiant šią temą – jums šypsojosi sėkmė, jūsų pavardė net atsidūrė pagrindiniuose titruose, bet vis dėlto prieš porą metų – po trijų sezonų – iš serialo išėjote. Kodėl?
– Svarbus aspektas buvo tai, kad nenorėjau užsidėti sau profesinio „štampo“. Pagrindiniai šio serialo aktoriai, deja, taip niekada ir nepakliuvo į jokias kitas atrankas kine, o tiems, kurie bandė, nepavyko.
Bet pagrindinė priežastis turbūt buvo ta, kad mūsų šeimai tapo per sunku. Nuolatinis važinėjimas iš Reno į Paryžių, kad nenutiktų ko netikėto, dažnai vykdavau ir dieną prieš filmavimus, nuolatinis miego trūkumas ir nuovargis, derinimas dėl vaikų. Jiems manęs trūko. Jei tik vakarais būčiau galėjusi grįžti namo... Trumpai tariant, supratau, kad šis etapas jau turi būti baigtas.
– Na, be darbo nelikote, šiuo metu filmuojatės kitame seriale. Trumpai papasakokite apie jį.
– Serialas vadinasi „Munch“, jame filmuojasi prancūzų didžiojo ekrano aktoriai. Pagrindinė aktorė – Isabelle Nanty – žinoma ir Lietuvoje, ji vaidinusi tokiuose filmuose kaip „Amelija iš Monmartro“, „Asteriksas ir Obeliksas: Misija Kleopatra“ ir kitose garsiausiose prancūzų komedijose. Pastebėjau, kad kuo žmogus daugiau nuveikęs, tuo jis paprastesnis, myli žmones ir juos gerbia, su juo daug maloniau dirbti.
Kol kas šiame seriale vaidinu turtingą naktinio klubo vadovę rusę, kuri nėra bloga (šypsosi). Bet nežinau, ar tas vaidmuo išsiplėtos, yra pagrindinė sunkinanti aplinkybė – kad gyvenu ne Paryžiuje, nuo jo iki Reno – 400 km. Įsivaizduokite, jei į filmavimus Vilniuje tektų važinėti iš Varšuvos. O dabar ir karantinas, traukiniai tai važiuoja, tai ne, tad sunku pasakyti, kaip viskas klostysis toliau.
– Esate aktorė, modelis, dviejų vaikų mama. Iššūkių siekiant suderinti karjerą ir šeimą, kaip ir pati užsiminėte, tikrai netrūksta. Kaip jums pavyksta?
– Viskas gyvenime įmanoma, jei yra didelis noras. Jei nebūčiau atsakinga mama arba apskritai nebūčiau ja tapusi, esu įsitikinusi, turėčiau kur kas ilgesnę filmografiją. Bet kiekvienas turime savo prioritetus, o manieji – šeima. Ir vaikų man neatstos jokie filmai.
Taip jau yra, darant karjerą ir turint vaikų – sunku suderinti, nes arba tampi bloga mama, vaikai nuolat su aukle, arba atiduodi save šeimai, o tada nukenčia karjera. Taigi visad stengiausi, kad vaikams tektų pirmenybė, kad jiems būtų geriau.
Kiekvienas turime savo prioritetus, o manieji – šeima. Ir vaikų man neatstos jokie filmai.
Būdavo visko, sūnus dar buvo labai mažas, kai pradėjau filmuotis seriale, jam labai manęs trūkdavo, ir pykdavo, ir neateidavo pasitikti, apsikabinti. Todėl tekdavo dar labiau stengtis tą dėmesį atiduoti vaikams.
Buvo tokių momentų, kai atrodė, kad viskas neteisinga: ir darbą savo dirbti norėjosi, ir mama gera būti. Dėl vaikų stengdavausi išvažiuoti rečiau, per tas keletą dienų daugiau nufilmuoti, bet tai beprotiškai vargino, ir tokiu būdu uždirbdavau mažiau. Bet norint ką nors turėti, turi ką nors ir aukoti.
Dėl vaikų ir šeimos savo karjerą ribojau negailestingai. Turėjau puikių pasiūlymų ir Lietuvoje, ir svetur, kurių, deja, negalėjau priimti. Nepamanykite, kad skundžiuosi, tikrai ne. Turiu ir stebėtiną karjerą, ir nuostabius vaikus.
– Teatre ir su kinu esate dirbusi ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje. Ką galėtumėte pasakyti apie paties darbo ypatumus – yra skirtumas dirbti su lietuviais ir su prancūzais?
– Lietuviai ir prancūzai iš esmės labai skiriasi. Profesionalumo klausimu Lietuvos teatras yra labai stiprus ir gilus, nelėkštas, o kinas atsilieka savo mastu, tad normalu, kad yra ir mažiau profesinės patirties, ir tradicijos nėra gilios. Prancūzija yra viena pagrindinių kino rinkų pasaulyje, čia kino industrijoje viskas vyksta labai profesionaliai, sistemingai. Žinoma, to prancūzus išmoko „L'art visionelle“ mokyklos. Lietuvoje, bent jau anksčiau, būdavo daugiau chaoso, gal dabar yra kitaip.
Deja, nesulaukiau nė vieno prodiuserio, režisieriaus iš Lietuvos skambučio.
– Gal esate sulaukusi kokio pasiūlymo ir iš lietuvių kolegų, režisierių?
– Labai geras, taiklus klausimas. Tiesa sakant, ne. Keista ir man, nes esu vienintelė lietuvė, negimusi ir neaugusi Prancūzijoje, bet dirbanti šioje srityje ir tapusi žinomu veidu prancūzų publikai. Deja, nesulaukiau nė vieno prodiuserio, režisieriaus iš Lietuvos skambučio.
Apskritai kalbant apie tautiečių palaikymą, sakyčiau, kad jo labai trūksta. Lietuviai, tiksliau Lietuvoje gyvenantys žmonės – kraštiečiai, atrodo dar nesuprato, kad bendradarbiaujant galima kur kas daugiau pasiekti. Manau, turėtume ne tik tyliai džiaugtis vienas kito pasiekimais, bet ir daugiau palaikyti, vieni kitiems padėti.
– Kalbant apie darbą ir džiaugsmą dėl to, ką daro kraštiečiai. Prieš keletą metų teko susipažinti su Ispanijoje puikiai žinoma lietuve dizainere – flamenko suknelių kūrėja Rima Pocevičiene. Jūsų feisbuke mačiau nuotraukų, kuriose vilkite Rimos sukneles. Kokie keliai jus suvedė?
– Rima čia, Prancūzijoje, yra legenda! Kai pirmą kartą pamačiau tas sukneles, nustebau, kad jas sukūrė lietuvė. Parašiau jai, sutarėme padaryti bendrą projektą, dėl jo iš Lietuvos atskrido ir fotografė Svetlana Batura.
Pamenu, man viena prancūzų kūrėja, kupina nuostabos, sakė: „Taigi čia Rimos suknelės, aš važiuoju į Seviliją pažiūrėti jos kolekcijų pristatymų! Aš ją dievinu! Ji irgi lietuvė? Ir tu lietuvė!“ Prancūzės kūrėjos labai žavisi Rima ir jos darbais, sakė, nėra mačiusios gražesnių flamenko suknelių.
– Kaip smagu! Beje, ar dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Anksčiau grįždavome kas trejus metus, nes buvo labai daug ką pamatyti Prancūzijoje. Paskui supratome, kad, kol nepabuvai vasarą Lietuvoje, tol neturėjai vasaros (šypsosi). Tad ėmėme grįžti dažniau. Atsimenu, kartą Kalėdas šventėme Prancūzijos Alpėse, tokiame jaukiame kalnų namelyje, tikrai kaip iš pasakos. Prisidarėme lietuviškų patiekalų, aplinka, viskas labai gražu. Bet būdami ten, toje pasakoje, vis tiek pagalvojome, kad Lietuvoje švęsti būtų smagiau. Yra kažkas tokio Lietuvoje, ką mes visą laiką nešiojamės širdyje. Ir kuo toliau, tuo labiau traukia atgal.
– Turite minčių vieną dieną sugrįžti čia gyventi?
– Tiesą sakant, tokia mintis mums gimė per karantiną, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai Prancūziją ir prancūzus pamatėme kitomis akimis. Labai nepatiko žmonių mentalitetas, supratimas, kas yra kas. Pačioje pandemijos pradžioje čia nebuvo nei kaukių, nei dezinfekcinių skysčių, ir Macrono apgaulinga kalba, kad Prancūzija, kaip ir kitos šalys, vis dar to neturi, nors Lietuvoje visa tai buvo jau prieš mėnesį. Mano nuomone, Lietuva kur kas geriau su visu tuo susitvarkė. Nors lietuvių spauda ir rašė, kad šalis labai atsilieka, bet, palyginti su Prancūzija, pirmavo dvidešimčia žingsnių.
Apskritai prasidėjus pandemijai buvo baisu, kaip atvykėliai iš Šiaurės Afrikos ėmė siautėti, daužyti restoranus, atiminėti brangiausius vynus, mušti moteris. Pamačiau, kaip šita šalis stovi ant vieno pirštelio. Man tai prilygo tragedijai.
Pastaruoju metu ta suidealizuota Prancūzija man virto kažkokiu „civilizacijos“ nusiaubtu kraštu.
Kai atvykome čia gyventi, Renas buvo nuostabus miestas, mažai žmonių, visi draugiški, sveikindavosi. Man patiko, kad čia visur žalia, daug žydinčių gėlių. Dažnai važiuodavome prie vandenyno, vaikščiodavome, valgydavome jūrų gėrybes. Apskritai čia auginti vaikus buvo labai įdomi patirtis. Visi labai stebėdavosi, iš kur čia tie lietuviai.
Paskui padarė tiesioginę traukinio liniją su Paryžiumi – anksčiau kelionė trukdavo 2,5 valandos, dabar trunka perpus trumpiau. Paryžiečiai čia ėmė masiškai pirkti namus, nes netoli jūra – 70 km, sukilo nekilnojamojo turto kainos, žmonių padaugėjo beveik dvigubai, visur nuolatinės mašinų spūstys. Renas tapo kažkokiu iškreiptu didmiesčiu, nes pats nėra didelis, o žmonių daug.
Aišku, klimatas ir gamta čia nuostabūs, išskyrus Bretanės miškus, kurių padėtimi dabar esu labai nusivylusi. Neįsivaizduojate, kas čia darosi – Bretanėje tuos miškus kerta ir kerta. Prirašyta kažkokių akcijų, neva jie atsodina mišką sodindami mažus medelius, o tuos didžiuosius kirsdami. Atvažiuoji į mišką, o to miško nėra, aplink girdi autostradas, o dar ir medžioklė nuolat vyksta – neaišku, iš kur ten žvėrys, kai iš miško tik parkas likęs. Nežinau, pastaruoju metu ta suidealizuota Prancūzija man virto kažkokiu „civilizacijos“ nusiaubtu kraštu.
Tai ir pagalvojome, kad labai norėtume grįžti gyventi į Lietuvą, ką nors joje nuveikti, eiti drauge su tuo Lietuvos renesansu. Nes iš tiesų dabar Lietuva išgyvena renesansą ir labai norisi būti tame sūkuryje, dalyvauti, kuo nors prisidėti. Dar neapsisprendėme. Jei liksime Prancūzijoje, greičiausiai persikelsime kur nors į Pietus, kur mažiau žmonių, o galbūt grįšime gyventi į Lietuvą.
– Kad ir kokį sprendimą priimsite, linkiu didžiausios sėkmės! Ir labai ačiū jums už pokalbį.
