Pirmasis atvirai homoseksualus Airijoje išrinktas valstybės pareigūnas ir kampanijos už baudžiamosios atsakomybės dėl tos pačios lyties asmenų santykių panaikinimo iniciatorius Davidas Norrisas padavė Generalinį Prokurorą į teismą dėl homoseksualių santykių kriminalizavimo.
Pralaimėjęs bylą Aukščiausiame Teisme, D.Norrisas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (Norrisas prieš Airiją). 1988 metais EŽTT nusprendė, kad baudžiamosios atsakomybės už tos pačios lyties santykius taikymas prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai. Įstatymas panaikintas 1993 metais.
Davidas Norrisas bus vienas iš birželio 6 d. vyksiančios „Baltic Pride“ tarptautinės žmogaus teisių konferencijos pranešėjų. Šiame straipsnyje Davidas Norrisas apžvelgs istorinę EŽTT bylą ir tai, kokį poveikį ji turėjo pasikeitusiam katalikiškosios Airijos požiūriui į LGBT žmogaus teises.
– Ar galėtumėte skaitytojams papasakoti apie savo sprendimą kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą? Jūsų skundas, kuriame teigėte, jog baudžiamosios atsakomybės už tos pačios lyties asmenų santykius taikymas Airijoje pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8-ąjį straipsnį (garantuojantį teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą – red. past.), buvo patenkintas. Kaip ši byla paveikė jūsų gyvenimą? Ar ji reikšmingai paveikė jūsų karjerą? Ar sulaukėte vietos politikų ir LGBT bendruomenės paramos?
– Sprendimui kreiptis į EŽTT daugiausiai įtakos turėjo mano patirtis pirmininkaujant Airijos gėjų teisių judėjimo grupei. Susidūrėme su vyrais – daugiausiai dirbančiais vedusiais vyrais, atsidūrusiais kompromituojančiose situacijose. Norėjau, kad vienas jų pateiktų konstitucinį skundą, tačiau, suprantama, jie nepageidavo su tuo susijusio viešumo. Tuomet pateikėme skundą remdamiesi mano asmenine patirtimi. Vienas iš sunkumų buvo locus standi identifikavimas. Laimė ar nelaimė, nualpau viename Dublino restorane ir su greitosios pagalbos automobiliu buvau nuvežtas į Baggot gatvėje esančią ligoninę. Būnant ten jie sužinojo, jog esu gėjus, ir buvau nusiųstas pas psichiatrą, kuris man patarė, kad, Airijoje esant tokiai tuometei teisinei situacijai, mano sveikatai būtų pragaištinga likti ligoninėje. Tai man suteikė progą imtis veiksmų.
Esminis mano tikslas buvo įtraukti tarptautinius ekspertus iš viso pasaulio. Tai reiškė, kad diena po dienos pirmuosiuose laikraščių puslapiuose pasirodydavo publikacijos ir tyla buvo nutraukta.
Tai labai nedaug paveikė mano gyvenimą ir netapo mano karjeros posūkio tašku. Pagrindinis mane rėmęs politikas, o tokių buvo nedaug, buvo a. a. dr. Noel Browne, o LGBT bendruomenės reakcija į tai buvo nevienareikšmiška.
Esminis mano tikslas buvo įtraukti tarptautinius ekspertus iš viso pasaulio.
– Dėl šios bylos 1993 metais buvo panaikintas įstatymas, kuriuo buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už tos pačios lyties asmenų santykius. Nors Lietuvoje šias nuostatas įtvirtinęs įstatymas taip pat buvo panaikintas 1993 metais, LGBT žmogaus teisių padėtis mūsų šalyje labai skiriasi nuo esančios Airijoje. Lietuvai ir Airijai stiprią įtaką daro ir dominuojanti Katalikų bažnyčia. Kokie, jūsų nuomone, yra pagrindiniai aspektai, lemiantys tai, kad LGBT žmogaus teisės Airijoje yra užtikrinamos sėkmingai?
– Iki šiol ir Lietuva, ir Airija buvo labai stipriai katalikiškos valstybės. Tačiau ilgai vienas po kito besitęsę siaubingi skandalai, susiję su nederamu dvasininkų elgesiu su vaikais Airijoje, iš tiesų susilpnino Romos katalikų bažnyčios pozicijas, ir dabar ji yra visiškame nuosmukyje. Jos politinė įtaka praktiškai išblėso. Manau, kad situacija Lietuvoje visiškai kitokia.
Tai vienas pagrindinių mūsų sėkmės aspektų, bet svarbus ir faktas, kad, palyginti su situacija, kai aš buvau vienintelis atvirai homoseksualus asmuo Airijoje, dabar tokių žmonių yra žymiai daugiau, tad žmonės supranta, kad jų kaimynai, draugai ir pažįstami yra homoseksualūs, ir kad jie nėra monstrai.
– Ar manote, kad atvirumas yra pagrindinis aspektas norint tapti gerbiamu visuomenės nariu? Ar esate sutikęs LGBT lietuvių Airijoje? Kai kurie jų susituokia Airijoje, bet jų santykiai nepripažįstami Lietuvoje.
– Taip, manau, kad atvirumas yra labai svarbus. Nepamenu sutikęs homoseksualių lietuvių, nors žinau, kad kai kurie jų atvyksta į Airiją susituokti.
– Dauguma lietuvių mano, kad LGBT eitynėmis reikalaujama „išskirtinių teisių“. Kaip manote, kaip galima atremti tokius argumentus? Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie LGBT bendruomenės renginius Airijoje? Ar politikai žygiuoja kartu su vietos LGBT bendruomene?
– Nemanau, kad LGBT eitynėmis reikalaujama „išskirtinių teisių“. Šiaip ar taip, homoseksualūs asmenys buvo persekiojami, tildomi, žudomi ir kankinami du tūkstančius metų. Idėja, kad gali laisvai vaikščioti gatvėmis kaip homoseksualus žmogus, yra labai ypatinga ir svarbi. Heteroseksualūs asmenys apie tai net nesusimąsto. Kalbant apie LGBT bendruomenės renginius Airijoje, mano pirmosios eitynės vyko XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Ten dalyvavo 11 žmonių, o praėjusiais metais jų susirinko 75 000. Daugelis politikų iš visų pagrindinių partijų žygiavo kartu.
– Koks jūsų požiūris į Lietuvoje galiojantį Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, kurio nuostatos aktyviai varžo Lietuvos LGBT bendruomenės atstovų saviraiškos laisvę? Kaip manote, ar normalu, jog vienoje iš Europos Sąjungos valstybių galioja įstatymas, kurio nuostatos primena Rusijoje galiojančio įstatymo prieš „homoseksualumo propagandą“ nuostatas? Kokių priemonių, jūsų manymu, būtų galima imtis siekiant panaikinti šio įstatymo diskriminuojančio pobūdžio nuostatas?
– Faktas, kad Lietuvoje galioja „Rusijos stiliaus“ įstatymas, yra gėda ir rimtas žmogaus teisių pažeidimas. Nemanau, kad yra normalu, jog tokie įstatymai egzistuoja vienoje iš ES valstybių narių. Tačiau prieš daugelį metų Margaret Thatcher buvo pateikusi labai panašų teisės aktą. Aš bandžiau jam priešintis Airijos Senate, bet neradau nė vieno asmens, kuris mane palaikytų. Dabar šio įstatymo nebėra.
– 2007 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje L. prieš Lietuvą nusprendė, kad teisinis lyties pakeitimo nepripažinimas pažeidžia mūsų šalies Konvencijoje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui, Strasbūro teismo sprendimas lieka neįvykdytas. Ar manote, kad kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą yra esminė priemonė ginant žmogaus teises?
– Europos Žmogaus Teisių Teismas yra paskutinė instancija, kuri gali apginti pažeistas žmogaus teises. Vis dėlto, nėra priemonių, kuriomis būtų galima priversti žmogaus teisėms priešiškas vyriausybes įgyvendinti šio teismo sprendimus.
Vis dėlto, nėra priemonių, kuriomis būtų galima priversti žmogaus teisėms priešiškas vyriausybes įgyvendinti šio teismo sprendimus.
– Airijos vyriausybei šiuo metu vadovauja pirmasis atvirai homoseksualus Ministras Pirmininkas Leo Varadkaras. Susitikęs su popiežiumi Pranciškumi, jis iškėlė klausimą apie tos pačios lyties šeimų nepripažinimą šiuolaikinėje Katalikų bažnyčioje. Kas, jūsų nuomone, galėtų paskatinti Lietuvos politikus viešai prabilti apie savo seksualinę orientaciją ir aktyviai remti LGBT žmogaus teises?
– Iš tiesų, Leo Varadkaras yra puikus ir sektinas pavyzdys airių vaikams. Kalbant apie Lietuvą, manau, kad atsiskleidžiant vis daugiau žmonių situacija greitai pasikeis.
Davido Norriso dalyvavimą „Baltic Pride“ 2019 programoje remia Airijos ambasada Lietuvoje.
