„Kodėl aš Urugvajuje?“
Be kitų savo veiklų Aistė dar studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos magistrantūros programoje „Įtraukusis ugdymas: socioedukacinės industrijos“. Kadangi VDU savo studentams siūlo dalyvauti įvairiose tarptautinėse programose, Aistė šiais metais pasinaudojo galimybe išvykti studijuoti į Pietų Ameriką, kur privačiame Urugvajaus katalikiškame universitete 5 mėnesius mokėsi apie įtraukųjį ugdymą.
„Ryžausi, nors visame pasaulyje siautė pandemija, – prisimena Aistė. – Galvojau, yra proga, reikia ja naudotis.“
Kadangi studijos vyko ispanų kalba, kurios Aistė beveik nemokėjo, pirmą mėnesį ji išgyveno gana sudėtingą adaptaciją, kai ne kartą galvojo: „Ką aš padariau, kodėl aš čia?“ Tačiau vėlesnės studijos paliko tik pačius geriausius įspūdžius.
Lietuvė studijavo Lotynų Amerikos įtraukųjį ugdymą, prie kurio Lietuvos švietimas pereis 2024 m.
„Urugvajuje įtraukiojo ugdymo situacija labai panaši į Lietuvos, – pasakoja Aistė. – Tačiau būdama ten atkreipiau dėmesį, kad šalis geriau pritaikyta neįgaliesiems – šaligatviai visur su nuolydžiais ir pan. Žinoma, tokios patirties kaip skandinavai, į kuriuos lygiuojasi visas pasaulis, jie taip pat dar neturi.“
Skandinavijoje, anot Aistės, nepriklausomai nuo poreikių ir gebėjimų vaikai jau seniai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, ten nėra specialiųjų ugdymo įstaigų, kaip buvo ir vis dar yra Lietuvoje, su kiekvienu vaiku dirba labai daug specialistų.
Investicijos į žmogiškuosius išteklius, jos įsitikinimu, ir yra svarbiausios įtraukiajame ugdyme.
„Visų pirma turėtume suvokti, kad įtraukusis ugdymas yra brangus, – sako socialinė pedagogė. – Tikiuosi, kad Lietuva tam pasiruošusi.“
Įtraukusis ugdymas yra brangus. Tikiuosi, kad Lietuva tam pasiruošusi.
Aistė juokiasi, kad Urugvajuje keisčiausią įspūdį jai paliko valstybinėse mokyklose besimokančių pradinukų uniformos – paprasti balti chalatai. Anot jos, šioje Pietų Amerikos šalyje sparčiai steigiantis privačioms mokykloms ryškėja atskirtis tarp jų ir valstybinių ugdymo įstaigų.
„Man Urugvajus priminė Lietuvą – savo lygumomis, tai taip pat maža šalis, esanti tarp dviejų milžinių – Argentinos ir Brazilijos, – pasakoja ji. – Urugvajus – pažangios ekonomikos valstybė, kurioje daug išsilavinusių žmonių. Na, gal tik šiukšlių daugiau, rūšiavimo mažiau.“
Labai gerą įspūdį lietuvei paliko ir paskaitos universitete, draugiški, pagarbūs studentų santykiai su dėstytojais. Kartu su pirmąja ir kol kas vienintele lietuve universitete studijavo ir keliolika jaunuolių iš Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos. Tačiau Aistei visos paskaitos vyko ne su jais, o su vietiniais studentais.
Išmoko taikyti lėktuvo principą
Dabartinės studijos – ne pirmos. Anksčiau Kauno technologijos universitete Aistė yra įgijusi socialinės pedagogikos bakalaurą. Ji dirbo su priklausomybių turinčiais žmonėmis, grįžusiais iš įkalinimo įstaigų, padėjo jiems integruotis į visuomenę, taip pat dirbo vaikų globos namuose.
„Vėliau nutiko kaip nutinka daugeliui socialiniame darbe – perdegiau, – pasiguodžia A. Bakanauskaitė. – Klausiau savęs, ar tikrai galiu dirbti šitą darbą, ar tikrai verta? Pasiėmiau ilgas atostogas, nuėjau į piligriminį Santiago de Compostela žygį.“
Klausiau savęs, ar tikrai galiu dirbti šitą darbą, ar tikrai verta? Pasiėmiau ilgas atostogas, nuėjau į piligriminį žygį.
Tuomet pašnekovė sako supratusi, kad darbe reikia vadovautis lėktuvo principu: pirmiausia deguonies kaukę užsidėti sau ir tik tada gelbėti kitus. Jeigu nepasirūpinsi savimi, negalėsi padėti kitiems žmonėms.
Tada Aistė sako prisiminusi, kad bakalauro studijos ją ruošė dirbti mokykloje. Taip ji atsidūrė Antakalnio gimnazijoje, kur dvejus metus dirbo socialine pedagoge, o dabar sprendžia Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivių problemas.
Kasdien tenka „gesinti“ gaisrus
Kokia gimnazijos socialinio pedagogo kasdienybė? Pasak Aistės, kasdien jai tenka gesinti mini gaisrus, todėl šiame darbe tikrai nėra vietos rutinai. Socialinio pedagogo pagalbos vaikams, mokyklos bendruomenei, tėvams reikia čia ir dabar.
„Rutinos mano darbe iš tiesų nėra“, – džiaugiasi pašnekovė.
Kokio pobūdžio gaisrai kyla? Pašnekovė pasakoja, kad dažniausiai tai – vaikų tarpusavio konfliktai, moksleivių nesutarimai su mokytojais. Jei mokyklų psichologai teikia ilgalaikę pagalbą ir konsultacijas, sprendžia psichologines problemas, socialinis pedagogas į situaciją reaguoja nedelsiant, taip pat rūpinasi prevencija: skaito paskaitas, veda klasės valandėles patyčių, pamokų nelankymo temomis.
„Mano darbo laukas yra problema, – sako Aistė. – O problemų gali būti visokių. Viskas, kas susiję su neigiamais dalykais.“
Socialinė pedagogė pastebi, kad jei anksčiau patyčios buvo tiesioginės, dabar viskas persikėlė į elektroninę erdvę. Nors pati patyčių esmė išlieka, keičiasi jų forma.
Vaikams trūksta informacijos, kad tai, ką jie parašė, gali būti kontroliuojama įstatymais.
„Vaikams trūksta informacijos, kad tai, ką parašė, gali būti kontroliuojama įstatymais, – pastebi socialinė pedagogė. – Nėra pakankamai iškomunikuota, kad tai, ką aš rašau socialiniuose tinkluose ar kitur viešai, kitam gali sukelti neigiamų emocijų. Ir čia yra terpė dirbti visiems specialistams kartu.“
Po karantino nevisi nori sugrįžti į mokyklą
Nors Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėl pamokų lankomumo didelių problemų nėra, žvelgiant į visos Lietuvos kontekstą, daugėja vaikų, nenorinčių lankyti mokyklos dėl įvairių priežasčių. Aistė pastebėjo, kad vaikų gyvenimą mokykloje labai pakeitė karantinas ir nuotoliniai mokslai.
„Kai kurie pamiršo, ką reiškia išsėdėti 45 minutes mokyklos suole, o ne savo kambaryje, kur gali nueiti atsigerti vandens ir grįžti, – pasakoja jauna moteris. – Dingo ir galimybė rašant kontrolinį užmesti akį į savo užrašus.“
Be to, sumenko ir vaikų socialiniai įgūdžiai, jie nebemoka bendrauti su klasės draugais, pamiršo, ką reiškia būti tarp daug žmonių. Ir tos pasekmės tik dabar pradeda ryškėti.
Aistė priduria, kad sunkumų kyla ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, mokytojai taip pat patiria įvairių problemų.
Neskubėkite ir kalbėkitės
Ką Aistė galėtų patarti visiems šioje sudėtingoje situacijoje? „Spręsti sunkumus žingsnelis po žingsnelio, – sako ji. – Jeigu pažymiai nukrito keliais punktais, reikės laiko susigrąžinti ankstesnius pasiekimus. Nereikalaukite iš savęs viską padaryti per vieną dieną.“
Be to, anot jos, vaikai adaptuojasi greičiau, yra lankstesni. Nereikėtų ir lyginti, kaip yra dabar ir kaip buvo anksčiau, nes galbūt niekada nebebus taip, kaip anksčiau.
„Atvėrėme naujos realybės lapą ir joje reikės gyventi. Niekas nežino – galbūt kaukės taps nuolatinėmis mūsų palydovėmis, – kalba socialinė pedagogė. – Juk negrįžome į tą pačią realybę, kuri buvo prieš dvejus metus. Yra apribojimų – kaukės, dezinfekcija, atstumų laikymasis ir pan.“
Negrįžome į tą pačią realybę, kuri buvo prieš dvejus metus.
Todėl ir sugrįžus į klases, visiems reikia išgyventi adaptaciją, kuri turi įvairių stadijų: visų pirma, patiriamas šokas, vyksta neigimas, vėliau kyla pyktis, kodėl taip viskas vyksta, paskui ateina susitaikymas, o ką aš galiu šioje situacijoje padaryti.
Vis dėlto, anot Aistės, tiek vaikams, tiek ir pedagogams į kontaktinį mokymą pavyksta grįžti greičiau nei prireikė laiko adaptuojantis prie nuotolinių pamokų. Juk iš tiesų žinome, tik esame primiršę, ką reiškia sėdėti klasėje. Nors pirmaisiais mėnesiais iššūkiu daugeliui tapo net kelionė iki mokyklos, nes per karantiną pakakdavo atsikėlus papusryčiauti ir galėdavai jungtis į pamokas.
„Tiesiog reikia kalbėtis, – įsitikinusi pašnekovė. – Paaugliai yra nuostabūs, jie supratingi. Reikia ieškoti kontakto, dialogo.“
Mokytojai, Aistės nuomone, džiaugiasi grįžę į klases, nes jiems tai įprastas mokymo būdas. Jie gali geriau jausti klasės dinamiką, nuotaiką, matyti, ar vaikai užsirašė, gali truputį daugiau juos kontroliuoti.
Tikslas – padėti nors vienam žmogui
Kaip Aistė įsivaizduoja save po dešimties metų? Kur norėtų būti ir ką veikti? „Nekeliu sau labai ilgalaikių tikslų, bet tikiuosi, kad būsiu aplankius dar bent vieną žemyną, – sako ji. – Profesinėje srityje – tikiuosi, kad būsiu toje organizacijoje, kuriai manęs reikės. Save tikrai įsivaizduoju dirbančią ir kalbančią su žmonėmis, padedančią jiems, kiek galiu. Jeigu per savo gyvenimą padėjau ar padėsiu bent vienam žmogui, laikysiu save gera specialiste. Užtenka vieno žmogaus, nereikia tūkstančio.“
Socialinio darbo autoritetas Aistei – amerikietė mokslininkė Brene Brown, tyrinėjanti emocijas, besiaiškinanti, kas yra pažeidžiamumas, gėda, kaltė. Visos šios emocijos, anot Aistės, reikalingos bet kokiame darbe, ne tik pedagogo.
„B.Brown yra tikrai tas žmogus, kuris mane įkvepia, į kurį aš lygiuojuosi, jos straipsniai, knygos, laidos tikrai mane žavi, – prisipažįsta pašnekovė. – Tai žmogus, kuris tikrai supranta, kas yra socialinis darbas ir kokios svarbios bet kokiame darbe emocijos.“
Šiuolaikinius jaunimas nebijo kalbėti apie iškylančias problemas, kreiptis pagalbos, yra atviresnis.
Aistė sako, kad vis daugiau jaunų žmonių domisi emocinio intelekto lavinimu, jis kyla. Šiuolaikinius jaunimas nebijo kalbėti apie iškylančias problemas, kreiptis pagalbos, yra atviresnis. Ji tikisi, kad po kokio dešimtmečio mūsų visuomenė bus suprantanti apie emocijas ir emocinį intelektą.
