– Taksisto paprašau vežti į tavo parfumerijos studiją ir pasiteirauju, ar jam girdėtas Aisčio Mickevičiaus vardas. Vairuotojas ir klausia: „A, tai čia tas, kuris rytais per „M-1“ juokina?“
– Populiarumas ir atpažįstamumas man niekada nebuvo kančia ar kas nors labai nemalonaus. Kai kolegos sako, kad juos tai vargina, kad negali nuo visuomenės akių pasislėpti, jie tiesiog meluoja ir gerokai maivosi. Jau prieš apsispręsdamas būti artistas jauti, kad esi tokios natūros žmogus, kuriam viešumo reikia ir kuriam tas viešumas yra malonus. Kita vertus, gal kiek frustruoja sociumo požiūris, mėginimas tave sutapatinti su vaidinamais personažais: jei scenoje esi karalius ar princas, jau tarsi nebegali žmonėms pasirodyti proziškoje buitinėje situacijoje – nešdamas šiukšles, pirkdamas pigesnę dešrą, dėvėtus drabužius ar vilkdamas statybines medžiagas. Jų akyse tada atrodai tarsi susimenkinęs.
Antai sykį skrisdamas iš Romos sutikau Andrių Užkalnį, ir mudu prakalbom, kad žmonėms svarbu, net kur tu sėdi lėktuve: jei nėra verslo klasės vietų, jų manymu, turėtum rinktis „pagerintas“, prie emergency exit. O jei skrendu į poilsinę kelionę, netrukus pajuntu, kad daugelis susidomėję stebi, kokiame viešbutyje esu numatęs apsistoti. Jei pasirinkau pigų, vadinasi, jis reikalingas tik permiegoti. Paprastai keliaudamas kas vakarą apsigyvenu vis kitur. Ar verta visiems aiškinti, kad mano kelionės tikslai neturi nieko bendra su plastikinėmis apyrankėmis ant riešo? Arba bare užkalbina grupelė žmonių, atvykusių iš mažesnio miestelio; jie taip viską apie mane žino, tiek visko yra skaitę, girdėję ir matę, kad atrodau jiems it savas, ir nori visą vakarą draugauti. Ką daryti, jei aš tokio noro neturiu?
Viešose erdvėse, jei ten nedirbu kaip aktorius, esu linkęs būti stebėtojas, o ne įvairių pokalbių dalyvis.
Apskritai viešose erdvėse, jei ten nedirbu kaip aktorius, esu linkęs būti stebėtojas, o ne įvairių pokalbių dalyvis. Tuomet lyg ir nesmagu ignoruoti, pasišalinti, juo labiau pasakyti „nelįskit“... Taigi situacija labai dviprasmė. Tačiau būna, kai atpažintas jaučiu malonumą: pavyzdžiui, viename Andalūzijos kaime, visiškoje dykynėje, draugai nusivedė į prieskonių turgų ir išgirdau nepažįstamos moters balsą (paaiškėjo, kad ji iš Klaipėdos): „Aš jus pažįstu – jūs gi kvepalus darote...“
– Kada įsivaizduojami profesiniai lūkesčiai ir realybė tapo prasilenkiančiomis tiesėmis?
– Norėjau vaidinti, mane viliojo šlovė, norėjau būti žinomas, garsus aktorius – visa buvo manyje užkoduota nuo vaikystės. Artistai, kurie deklaruoja priešingai, yra patys didžiausi melagiai ir apsimetėliai šventeivomis. Neturėdamas narcisizmo, auditorijos aplodismentų poreikio, nesirinksi jokios viešos profesijos! Noras lipti ant scenos, užkariauti publikos dėmesį – kaip būdas įveikti kompleksus, pasiekti neišsipildžiusias vaikystės svajones, kompensuoti patirtas skriaudas. Šiandien, visuomenėje įsiplieskus diskusijoms dėl aktorių rengimo etikos, pasakyčiau, kad egzistuoja dvi medalio pusės. Akivaizdu, kad auginamas šiltnamio sąlygomis vaikas genijumi netaps, nes jam nebus progos nieko savyje užgniaužti, iš savęs išsprogdinti. Gyvenimą jis matys tik rožėmis klotą. Jei nesi vaikščiojęs pačiomis aštriausiomis jo briaunomis, vargu ar scena – tavo vieta.
Normalus standartinis žmogus meno pasaulyje paprastai neturi, nei ką pasakyti, nei ką veikti. Esu perėjęs ne vieną muštro barjerą, kai atsiduri ant ribos – emocinio išsekimo, profesinio išlikimo, nes nežinai, gal kitą dieną tu – jau nebe studentas. Jei stojiškai atlaikai, tau tik į naudą. Žinoma, įstaigoje, kurioje mokiausi, reikia naujų vėjų ir gaivesnio oro. O mano studijų metais paaiškėjo, kad svajonėms pildytis vien aktoriaus meistriškumo per maža.
Mokiausi pas legendinę režisierę Dalią Tamulevičiūtę: ji įdiegė viską, ko reikia scenos menininkui, tačiau apėjo labai svarbų mūsų laikmečio dalyką – gebėjimą save parduoti. Jei apie save nekalbėsi, jei nebūsi perpratęs viešųjų ryšių metodų, niekas apie tave ir nesužinos. Taip, yra televizija, kur pakanka pasirodyti bent viename projekte ir tu jau žvaigždė, kur, net ir nutraukęs ryšius su šou pasauliu, žiniasklaidoje iš inercijos tebesi pristatomas kaip „televizijos laidų vedėjas“, „tokio ir tokio projekto dalyvis“, na, kartais pridedama „buvęs“, bet vis tiek apie tave rašo. Studijų metais apie televizijos ir šou pasaulio galią ir įtaką visuomenei pernelyg niekas nekalbėjo, o jei kalbėjo, dažniausiai menkinamai, nes tik teatro scena yra aukščiausia profesinė pakopa. Ir tai visiška tiesa! Tačiau teatras pasirenka toli gražu ne visus. Tavo likimas jame priklauso nuo begalės aplinkybių: dramaturgijos, meno vadovų, režisierių braižo, neslėpkim – kartais ir asmeninių simpatijų bei antipatijų. Scenos sėkmė, nepaisant palankių kritikų ir žiūrovų atsiliepimų, mane aplenkė. Pirmiausia, kaip menininkas nerasdavau bendros kalbos su režisieriais, mano nedramatinis veidas ir nedramatinė laikysena, jų akimis, netikdavo jokiam personažui. Ne tas molis. Be to, daugeliui režisierių parankiau dirbti su nusistovėjusia trupe, jau išmėgintais aktoriais.
Pagal savo kūrybinį braižą esu kabaretinio žanro artistas. Tokio žanro Lietuvoje nebuvo, nėra ir nežinia, ar kada bus.
Pagal savo kūrybinį braižą esu kabaretinio žanro artistas. Tokio žanro Lietuvoje nebuvo, nėra ir nežinia, ar kada bus. Jis laikomas nerimtu, pernelyg paviršutinišku, nors vienu metu šokti, vaidinti ir dainuoti yra juodas darbas. Kai tau artinasi trisdešimt, dirbi pagal sutartis ir vaidini per mėnesį vos du tris spektaklius, gaudamas tiek, kad neįmanoma išgyventi, vis dar glaudiesi pas tėvus, nes pats nesugebi tvirtai stovėti ant kojų, – štai tada ir pajunti, kad gyvenimas lekia pro šalį. Švelniai tariant, tai labai nejauki, depresyvi būsena. Nuo mažens turėjau išsiugdęs savybę būti tik pirmas, tik geriausias... Ir štai tas pirmas, tas geriausias neranda vietos po saule, galiausiai pusmečiui įsidarbina konsultantu viename optikos salone.
Žinodamas, kad ir kiti kolegos, likę be vaidmenų ar jų dar negavę, griebiasi įvairiausios veiklos (antai Larisa Kalpokaitė su vyru vienu metu turėjo dėvėtų drabužių, Saulius Siparis – bandelių verslą), mėginau prisijaukinti mintį, kad nėra blogų darbų. Orumo nežeidė, tačiau labiausiai žudė valandinis darbas: nuo dešimtos iki septintos. Supratau, kad viską įmanoma ištverti, tik ne valandinį režimą. Tiesa, vėliau dešimtmetis, praleistas radijuje, laiko drausmę išugdė. Pradėjau nuo vakarinių laidų, kurios dažniausiai patikimos naujokams, kai didžėjai leidžia muziką ir skaito orų prognozes, ir atėjau iki rytinių, kurios yra radijo stuburas ir smegenys.
– Labiausiai tave išgarsino Vydo personažas. Ar visada humoras – geriausias pagalbininkas bėgant nuo gyvenimo pilkumos?
– Jūs tik įsižiūrėkite į artistų veidus, kai prieš spektaklio premjerą vyksta spaudos konferencija: kokie jie dramatiški, koks juose slepiasi susireikšminimas, koks vykdomos misijos svarbumas. Susidaro įspūdis, kad visi ką tik grįžo po laidotuvių, užuot klegėję, kvatoję ir džiaugęsi: juk prieš akis sezonas – trisdešimt ar keturiasdešimt lipimų ant scenos, kokia tai šventė! Iš šalies žiūrint, vaizdas labai komiškas. Man, kaip aktoriui, Vydo vaidmuo radijuje, neatradus ryšio su scena, buvo atgaiva po ilgai trukusios savigraužos ir galbūt saviplakos, neva koks esu nevykėlis; tai buvo tam tikras svajonės išsipildymas ir galutinis įsitikinimas, kad esu ne dramatinio, o komedinio žanro artistas. Su Vydo personažu, kurį man padovanojo radijas, kūrėme savotišką „M-1“ radijo teatrą. Šis vaidmuo leido pažvelgti, ar mes, lietuviai, turime humoro jausmą, ar, stereotipiškai mąstant, esame liūdni smūtkeliai. Pasirodo, turime – ir dar kokį! Vienintelė blogybė – kad, skirtingai nei žydai ar britai, nemokame ir bijome juoktis iš savęs, esame baisiai užgaulūs.
Pats pastebiu, kad juoktis iš kitų – vieni niekai, tačiau pašieptas reaguoju gana jautriai, jaučiu, kad esu pažeidžiamas.
Gal ir nėra lengva paprastai reaguoti į pašaipas. Pats pastebiu, kad juoktis iš kitų – vieni niekai, tačiau pašieptas reaguoju gana jautriai, jaučiu, kad esu pažeidžiamas; ilgai nemokėjau kritikos, ironijos, nukreiptos prieš mane, paversti autoironija, nuleisti visko juokais. Jei tai daryti sekasi, dingsta pusė psichologinių bendravimo problemų. Akimirką, kai jau matau, kad pasišiaušiu ir reaguosiu neigiamai, spėju susiimti ir tada staiga pajuokauju. Nors mano charakteriui apibūdinti labai nesvetimas posakis, kad „cinikas – tai sužeistas romantikas“... Buvau mokytas remiantis K. Stanislavskio pedagogika: „Kiekvieną personažą turime perleisti per save.“ (dėl šio mokymo ne vienas Sovietų Sąjungos aktorius atsidurdavo psichiatrijos ligoninėje, nes nebegalėdavo išeiti, pavyzdžiui, iš Grafo vaidmens). Vydo herojus leido paneigti šią tiesą: jokio susitapatinimo! Esu absoliučiai nuo jo atsiribojęs. Ir tai padaryti man pavyko dėl loginio, matematinio mąstymo, kuriam susiformuoti padėjo sustiprintas matematikos mokymas vidurinėje.
Beje, daug radijo klausytojų, girdėdami prosovietiškai mąstančio senioko vapaliones, ilgai tikėjo, kad jis – realus žmogus. Kai kas net pavydėjo: ot, pensininkui pasisekė – į senatvę aptiko savo talentą. Radosi net moterų, kurios Vydui piršosi, viena jų – su prabangiais namais Kaune (juokiasi). O man, kai tik būdavau nugrimuotas, užsidėjęs beretę, senamadiškus akinius ir žandenas, galvoje imdavo virti tokia košė, kad improvizuodavau pernelyg neįsijausdamas ir nesusireikšmindamas – taip lengvai...
– Kaip tave veikia aktoriaus šleifas, kai vis labiau tolsti nuo savo profesijos?
– Aktoriaus profesija, galbūt labiau nei kitos, išmokė geriau pažinti žmones, perprasti jų elgesio modelius, įsigilinti net į sunkiai matomus ar jaučiamus niuansus. Kita itin vertinga iš aktorystės atsinešta savybė – savikritika. Ji man padeda išgyventi kone visas pačias nemaloniausias situacijas. Išmokau atskirti konstruktyvią kritiką nuo tos, kuria mėginama įgelti, pakenkti, išmokau padaryti pauzę ir išlaukti. Savikritikos, kaip ir autoironijos, pastebiu, labai trūksta dešimtmečiu jaunesniems už mane – tiems, kurie tik pradeda karjerą ir kurie įsivaizduoja gyvenimą „ant lėkštutės“. Matau, juos gniuždo net menkiausias nusivylimas ar mažiausia trumpalaikė nesėkmė. Esu tvirtai įsitikinęs, kad aktoriaus meistriškumo kursai labai praverstų vyresnių klasių moksleiviams – bent metus juos lankydami jauni žmonės išmoktų labiau pažinti pasaulį, įgautų stoicizmo. Akademijoje kas nors vis mėgindavo man primesti kompleksą dėl žemo ūgio, tačiau pats tokio komplekso niekada nejaučiau ir nemaniau, kad šis fizinis bruožas gali kam nors kliūti: gal todėl, kad mano kurse buvo nemažai augalotų, į krepšininkus besistiebiančių vaikinų? Taip, šalia Povilo Laurinkaus atrodžiau neaukštas, bet tai neturėjo būti kliūtis skiriant vaidmenis. Netgi bendrakursiai, jei man kokia nors peržiūra nepasisekdavo ir gaudavau žemesnį įvertinimą, guosdavo: „Čia tik todėl, kad esi mažas...“ Kūno kultas Lietuvos teatruose vis dėlto veikia gana stipriai. Aktoriaus profesija užgrūdino atlaikyti ir tokias nuostatas mano atžvilgiu: neprilipo tas kompleksas tada, neturiu jo ir dabar.
Tiesa, graužiuosi ir išgyvenu tam tikrų nepatogumų, kad tobulai nemoku bent vienos užsienio kalbos, dėl to su užsieniečiais negaliu dalyvauti rimtose diskusijose. Bet ir tai – nemirtinas reikalas: dirbdamas parfumerijos srityje, su Vakarų europiečiais susišneku naudodamasis turimu kalbų bagažu, o kai trūksta žodžių, gelbsti šypsena, gestai, žvilgsnis – juk šimtai priemonių susikalbėti, jei tik nori bendrauti. Dar šiek tiek kompleksuoju, kad esu tinginys ir su sportu niekada neturėjau nieko bendra. Nežinau, gal veikia masinė sportuojančių klubuose, bėgiojančių parkuose psichozė ir, nedarydamas to su visais, jaučiuosi esantis tarsi paraštėje? Aš už tai, kad kuo daugiau vaikščiotume lauke, nekviestume lifto į penktą ar septintą aukštą: juk komiška, kai važiuojama automobiliu į šalia esančią parduotuvę ar juo labiau – sporto klubą. Paėjėk, žmogau, su pirkinių krepšiais iki namų kilometrą, bent jau pusę ir numesi nuo pilvo kilogramą ar net visus du (šypsosi).
Nors pastaruoju metu iš esmės nebevaidinu, tačiau matau, kad šiandieninis teatras iš menininko reikalauja rimto fizinio pasirengimo: na, pamėgink pusę spektaklio kokį nors rąstą nešioti, nuolat vartytis scenoje ir dar visu balsu rėkti... Beveik visi E. Nekrošiaus spektakliai, dauguma O. Koršunovo kūrinių paremti sunkiu fiziniu aktorių darbu. Šiandien kuriant kvepalus mano gyvenimo istorija, susijusi su pirmąja profesija, veikia dvejopai: žinomas vardas ir pritraukia žmonių dėmesio, ir atstumia – neva aktorius, nestudijavęs aukštųjų chemijos ir biologijos mokslų, negali sukurti kokybiškų kvepalų. Taip ir girdžiu vieną moterį iš minios: „Jau šito juokdario kvepalų niekada nepirksiu...“ O dar lietuvio, nes tik prancūzai ir italai gali būti profesionalūs parfumeriai, paveldėję amatą kaip tradiciją.
– Esi sakęs, kad „parfumerija – tylusis mano gyvenimo periodas, orientuotas į saviiešką“...
– Kai nerandi savo vietos, kur ieškojęs, likimas visada pasiūlo alternatyvų. Dešimt metų praleidau radijuje, televizijoje, vesdamas pramoginius renginius – žodžiu, tai buvo triukšmingasis gyvenimo periodas; po tokio paprastai ateina laikas nurimti. Aromatų pasaulį atradau prieš septynerius metus ir žingsnis po žingsnio į jį gilinausi: kuo toliau, tuo įdomiau darėsi. Dabar suprantu, kad parfumerija – tai sritis, kuriai esu aistringai atsidavęs visu šimtu procentų ir kurioje būdamas jaučiu, kad iš viso to, ką gyvenime veikiau, sekasi geriausiai. Jautrumas kvapams – įgimtas: prisimenu, dar vaikas keldavau triukšmą, kai mama įsivesdavo į sovietinę žuvų parduotuvę, o kai važiuodavome troleibusu, prašydavau atverti langelį, kad gryno oro gūsį pagaučiau, nes kvapas tiesiog pykindavo. Esu apdovanotas stipria emocine atmintimi. Patys įsimintiniausi – namų kvapai: galėčiau detaliai nupasakoti, kuo kvepia krikšto tėvų namai ar krikšto tėvo garažas, koks aromatas medinio senelių namo mansardoje. Net kopose vasarą tvyrantis šlapimo kvapas yra labai aiškiai užsifiksavęs atmintyje.
Jei žmogus treniruotų uoslę, jis panašiai kaip šuo užuostų apie dešimt tūkstančių kvapų. O buteliukai man atstodavo žaislus – jie tapdavo žmogeliais, kai žaisdavau miestą. Pirmas impulsas domėtis, kas yra tuose buteliukuose, kilo, kai šešiolikmetis gavau dovanų „Dior Fahrenheit“ – tie kvepalai tiesiog užbūrė. Šiandien jais nebesikvepinčiau, nes pasidariau išrankus, mane sunku sudominti masinės prekybos produktais, o tada, devintojo dešimtmečio pabaigoje (1988 m.), šis gaminys savo formulės sudėtingumu buvo avangardinis. Antras impulsas kilo iš noro imtis tokios veiklos, kuri veiktų kaip psichoterapijos priemonė, nes, kaip minėjau, televizija ir radijumi buvau persisotinęs. Ėmiau lankyti grafikos studiją, paskui radau skelbimą, kad „Kvapų namai“ organizuoja kursus. Užkibau. Net nesitikėjau, kad gali sudominti, pavyzdžiui, botaninė parfumerija, kuri kvepalų industrijoje iš esmės nenaudojama, nes per brangi. Kaip vieni tūkstančius išleidžia žvejybos reikmėms, taip aš – esencijų paletei (joje – per 600 aromatų). Pasiekiau tokį etapą, kai teko rinktis: arba parfumeriją palikti kaip įdomų hobį, arba eiti profesionalumo link. Pasukau pastarąja kryptimi – jau sukūriau penkiolikos pavadinimų aromatų ir atlikau per šimtą individualių užsakymų. Durys atsidarė...
