– Daug skiriatės nuo tos būtybės, kuri buvote prieš dešimt metų? Įvyko didelių atradimų?
– Didžiausias atradimas įvyko visai neseniai. Nežinau, kaip jį pavadinti... (Ilga pauzė.) Turbūt atradau save. Ir tai viską pakeitė.
– Kaip tai įvyksta?
Nesakau, kad dabar esu kokia nors nušvitusi, bet jau turiu nuovoką, kaip tą laimę susikurti. Nuo ko pradėti? Nuo savęs: prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
– Įdomūs seminarai, laiku gautos knygos, atsitiktinai sutikti žmonės – informacija „puolė“ mane iš visų pusių, ir, kokia bebūčiau vangi ir tingi, suklusau. Supratau, kad iš esmės visi turime dabartį, kurią patys susikūrėme savo rankomis, tad neverta ieškoti kaltų. Supratau, kas yra laimė, kurios visi siekiame. Nesakau, kad dabar esu kokia nors nušvitusi, bet jau turiu nuovoką, kaip tą laimę susikurti. Nuo ko pradėti? Nuo savęs: prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Bet – o Dieve – kaip tai nelengva! Mes juk mėgstame pirštu rodyti į kitus, knaisiotis svetimuose gyvenimuose: tau reikia tekėti, o tau gimdyti, tau reikia sportuoti, o tu nevalgyk mėsos, tai lavoniena, o tu, žaliavalge mama, kur žiūri, kad tavo vaikas toks nusilpęs, mėsos jam duok! Taip ir prasiknaisiojame kitų realybėje, o savąją apleidžiame. Jei mums nepatinka atvaizdas veidrodyje, šveisk nešveitęs jo stiklą – niekas nepasikeis, jei nepasikeisi tu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Karališki Jurgitos Droninos puantai
– Jau girdžiu chorą tų, kurie skundžiasi, kad jiems nesiseka, nors tu ką. Jie geri, bet niekas to nevertina: nei vyras, nei bosas, nei aplinka.
– Koks aš fainas, o manęs nesupranta... Aš irgi kažkada gyvenau ir galvojau kaip visi...
– ...kad vaidmenų neduoda, neįvertina, kad mato tik komiškąją pusę? Nors jūsų išvaizda gana romantiška, kenčiančių gulbių nevaidinate.
Reikėtų klausti ne kodėl kas nors ko nors tau neduoda, o ką tu darei, kad tau to neduoda?
– Po projekto „Pakartok!“ komisijos narė aktorė Kristina Kazlauskaitė man palinkėjo paties saldžiausio, ko galima palinkėti aktoriui, – vaidmenų. Pačių geriausių. Žinau, kad esu gera aktorė, gera tragikė. Bet grįžkime prie to, ką kalbėjau apie veidrodį: juk tą realybę, kurioje dabar gyvenu, pati praeityje ir susikūriau. Nustojau kaltinti kitus: reikėtų klausti ne kodėl kas nors ko nors tau neduoda, o ką tu darei, kad tau to neduoda? Šiandien turiu tai, ką nesąmoningai turbūt norėjau gauti. Juk kas yra juokas? Tai ir emocijų paleidimas – žmogus užsimiršta, juokiasi, jis yra laimingas. Bet tai ir priemonė pasislėpti, kad prie manęs nelįstų, kad neįžvelgtų mano silpnumo ar skausmo.
– Komiški vaidmenys turbūt patys sunkiausi? Manau, lengviau vaidinti kenčiančią moteriškę, nei, tarkim, filme „Zero 2“ merginą, maldaujančią silikoninių papų, ar televizijoje kurti puikias parodijas?
– Aktorius Ainis Storpirštis yra pasakęs, kad nereikia savęs klausti, sunkiau žmogų pravirkdyti ar prajuokinti. Reikia klausti, ką tu jam su ta emocija paliksi, ką jis išsineš. Čia yra esmė – ką gali duoti žmonėms.
– Pamenu vieną nejaukų pernykščių „M.A.M.A“ apdovanojimų epizodą: jūs, trys aktorės, vaidinusios filme „Moterys meluoja geriau“, buvote publikos nušvilptos...
– Tai buvo dirbtinai sukurtas skandalas. Tuo metu, kai iš vieno sektoriaus pasigirdo švilpimas, aš jo nė negirdėjau – dirbau savo darbą. Paskui, kai užkulisiuose manęs paklausė, kaip jaučiuosi, net nesupratau, kodėl to klausia.
Daug nejaukiau buvo socialiniame tinkle paskaityti žmogaus, kurį aš labai gerbiau, komentarą: jis išvadino mus storomis karvėmis, kurias būtina „išimti“ iš eterio; o paskui ėjo daugybė jam pritariančių komentarų. Tada pagalvojau: mielas kolega, tai pati nekonstruktyviausia kritika, kurią esu girdėjusi! Juokingiausia, kad šiais metais tas žmogus vedė tų pačių apdovanojimų ceremoniją ir jam labai blogai pavyko, taigi pats sulaukė baisokų komentarų. Kaip sako anglai, „karma’s a bitch“...
– Šį pavasarį išdrįsote viešai pasakyti: viskas, metu svorį. Galėjote gi tyliai atsikratyti tų kelių kilogramų...
– Gal norėjau įstatyti save į rėmus, kad tikrai numesčiau? Antsvorio priežastis labai paprasta: nemeilė sau ir nesąmoninga nauda jo turėti. Žmonės juk net rimtomis ligomis suserga turėdami slaptą norą per ligą patirti daugiau artimųjų dėmesio, pailsėti, atsitraukti nuo nemėgstamos veiklos – priežasčių labai daug.
– Jau išmokote save mylėti?
– Vis dar mokausi. Siūlau visoms padaryti paprastą pratimą, kurį darau aš. Nusipirkite didelį veidrodį, kurioje matytumėte save visu ūgiu, kasdien atsistokite prie jo nuoga, ieškokite privalumų ir kartokite, kad esate graži. Tol, kol kiekvienas lašinukas, kiekvienas nudribęs užpakalio „žandukas“ taps gražus. Ir jokios kritikos! Sunku, dirbti reikia kasdien, bet dėl savęs – verta.
– O dėl mylimo vyro verta stengtis?
– Manau, kad verta stengtis dėl savęs. Pats sunkiausias dalykas – prisiimti atsakomybę už kitą žmogų. Mes juk darome tą klaidą: aš keičiuosi, aš tobulėju, aš kepu skanius kepsnius, brangusis, dėl tavęs, bet tu neįvertini! O kodėl jis turėtų? Kai tą supranti, stengiesi ne dėl jo – dėl savęs. Nes kai pikta lauksi iš jo dėkingumo už vakarienę, jis pasprings tais tavo kotletais… Ir dar tie moterų skundai: aš tiek stengiausi dėl tavęs, aš tau tiek vaikų prigimdžiau, aš darbuose ariau savęs negailėdama, o tu susiradai jauną meilužę ir išėjai. Tu, tu, tu… O kur aš?
Užtat Aušra prieš mums susitinkant nuėjo į masažą…
