Kaip sako pornografijos be sutikimo aukų teisių aktyvistė bei The March Against Revenge Porn (liet. – Maršas prieš keršto pornografiją) įkūrėja Leah Juliett kartų skirtumai ir kultūrinės stigmos vis dar trukdo iki galo suprasti tikruosius tokių nusikaltimų padarinius. Taip pat būtinybę kriminalizuoti tokias veikas.
– Kaip apsibūdintumėte, kas yra keršto pornografija (angl. revenge porn) arba pornografija be sutikimo?
– Tai pažeidžiamoje ar seksualizuotoje situacijoje esančio asmens vaizdinės medžiagos viešinimas be jo/s sutikimo medijose bet kokia forma. Pavyzdžiui, jei aš kitam asmeniui nusiųsčiau savo nuogos nuotrauką, o tas žmogus ją įkeltų į internetą. Kitas pavyzdys – kai kas nors viešųjų tualetų kabinose įmontuoja kamerą ir filmuoja/fotografuoja kitus asmenis jiems nežinant. Pornografijos be sutikimo variantų yra daug, bet esminis tokios veiklos elementas – nuogo arba seksualizuoto žmogaus nuotraukos, vaizdo įrašai, kurie platinami internete ir be sutikimo.
– Buvęs jūsų vaikinas internete išplatino jūsų nuogos nuotraukas keršydamas, už tai, kad pripažinote, esanti biseksuali. Tuo metu jums buvo 14 metų. Kaip jaučiatės, nuo nusikaltimo praėjus 10 metų?
– Man iki šiol sunku kurti santykius su žmonėmis: jaučiu nerimą, kai sulaukiu skambučio iš nežinomo numerio, bijau, kad kas nors įsilauš į mano kompiuterį ar elektroninį paštą. Mano kūnas, aš pati buvau apnuoginta, „atverta“ visam internetui, todėl jaučiu baimę, kad tai nutiks dar kartą. Nors praėjo dešimtmetis, man vis dar sunku suvokti, kad išgyvenau pornografiją be sutikimo. Tokių nusikaltimų aukos neretai išgyvena disociaciją: veikiamos savisaugos jausmo, jos bando atskirti save nuo tos savo versijos, kuri patyrė šį dalyką. Man svarbu nepamiršti, kad, nors ir esu keršto pornografijos aukų teisių gynėja, aš taip pat esu ir auka, todėl nieko keisto, kad išgyvenu nerimą, depresiją ar baimę.
– LGBTQ bendruomenei priklausantys asmenys patiria keršto pornografiją dažniau nei heteroseksualūs asmenys. Kaip manote, kodėl?
– Pasak 2016 m. atlikto tyrimo, vieno iš 50 amerikiečių, besinaudojančio internetu, intymios nuotraukos ar kitokio tipo intymūs atvaizdai buvo paviešinti internete: nuo tokių nusikaltimų nukentėjo 2 proc. heteroseksualių amerikiečių ir 7 proc. JAV LGBT bendruomenės narių. Tad skirtis seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės pagrindu didelė. Man atrodo, kad taip yra dėl homofobijos, transfobijos ir bendros kultūrinės neapykantos LGBTQ bendruomenei. Labai svarbu pabrėžti, kad pornografijos be sutikimo platinimas dažniausiai vyksta ne tarp bendruomenės narių: išsiaiškinus, kad pažįstamas asmuo yra homoseksualus, prieš jį naudojamas šantažas, platinama seksualinė vaizdinė medžiaga, siekiant pažeminti, išjuokti dėl orientacijos ar seksualinės tapatybės, ypač kai tai vyksta siauresniame kultūriniame kontekste, pavyzdžiui, mažame miestelyje ar pan.
– Kodėl pornografijos be sutikimo problema svarbi moterų teisių judėjimui? Kiek sutiktumėte su teiginiu, kad pornografija be sutikimo yra neapykantos nusikaltimas, kurio šaknys glūdi mizoginiškoje kultūroje?
– 90% tokių nusikaltimų aukų yra moterys. Taip pat labai didelė dalis nukentėjusiųjų – translyčiai, nedvinarės lyties žmonės, LGBT bendruomenė. Kai kurie tai patiria ir dėl savo „rasės“, todėl keršto pornografiją galėtume pavadinti tarpsektoriniu socialinio teisingumo klausimu.
Mano nuomone, pornografija be sutikimo turėtų būti vertinama kaip neapykantos nusikaltimas: labai dažnai tokia seksualinio smurto forma yra nukreipta prieš žmones dėl jų seksualinės orientacijos, lyties ar „rasės“. Pornografiją be sutikimo galima laikyti ir mizoginijos sąlygotu elgesiu, o tai jau opi kultūrinė problema, paremta šimtmečių praktika ir to, kaip visuomenė moteris matė labai ilgą laiką. Tokiais atvejais pornografija be sutikimo tampa įrankiu, kurio pagalba tarsi nusavinamas moters kūnas, jos pasirinkimo teisė. Keršto pornografija yra ir kontrolės įrankis tradiciniam lyčių galios santykiui išsaugoti.
– Kiek, jūsų požiūriu, svarbu kriminalizuoti pornografiją be sutikimo?
– Pornografija be sutikimo yra svarbi žmogaus teisių problema, nes žmonės tampa aukomis dėl įgimtų ir neatimamų savybių, tokių kaip seksualinė orientacija, lytis ar „rasė“. Pornografijos be sutikimo patirtis dažnai sukelia nerimą, potrauminio streso sindromą, kartais net ir suicidines mintis, apsunkina karjeros galimybes. Vienas svarbiausių jausmų, kurie lydi nukentėjusį žmogų, yra gėda. Jausmas toks gilus, kad jis daro neigiamą įtaką aukos gebėjimus siekti laimingo, saugaus ir produktyvaus gyvenimo.
Todėl, mano požiūriu, būtina kriminalizuoti keršto pornografiją ir suteikti galimybę žmonėms apsiginti save. Džiugu, kad kinta visuomenės požiūris į šį reiškinį – pornografijos be sutikimo aukų stigmatizavimo daug mažiau nei tarkime prieš dešimtmetį.
– Socialinės medijos ir internetas visiškai pakeitė tai, kaip komunikuojame – informacijos manai dar niekada nevyko taip greitai, kiekvienas gali dalintis informacija ir pritraukti nemažas auditorijas. Šios aplinkybės sukuria ypač palankią terpę pornografijai be sutikimo. Vis dėlto daugelyje šalių vis dar trūkstą žinių apie pornografijos be sutikimo daromą žalą. Kaip manote, kodėl?
– Viena iš problemos šaknų – įstatymų leidėjai, nesuprantantys, kokia galinga jėga yra internetas.
Dėl to kalti ir kartų skirtumai: įstatymų leidėjai, dažnai būna užaugę visuomenėje be interneto ir nejaučia socialinių medijų pasaulio „pulso“, nepakankamai greitai reaguoja į besikeičiančias sąlygas, informacijos dalinimosi būdus.
Manau, kad visų pirma turime užtikrinti, kad įstatymų leidėjai suprastų internetą, jo galimybes, nuolat gilintų savo žinias šiame lauke, o tai gali reikšti ir didesnį jaunesnių profesionalų įtraukimą į įstatymų leidybą.
Antra, socialinių medijų kompanijos turi prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jų sukurtose platformose ir efektyviai užkirsti kelią visų smurto formų plitimui. Pavyzdžiui, nėra taip lengva pasiekti draudžiamo turinio pašalinimo soc. tinkluose „Twitter“ ir „Instagram“, taip pat turinys pašalinamas ne iš karto, nors ir kelių valandų ar paros laiko tarpas gali turėti negrįžtamus padarinius. Taip neturėtų būti – socialinės medijos privalo rasti būdą, kaip lengvai ir efektyviai kovoti su pornografija be sutikimo: akivaizdu, kad neužtenka sukurti internetinio puslapio taisykles/politiką bandant šį nusikaltimą suvaldyti.
Būtina pabrėžti ir teisėsaugos sąmoningumo svarbą: pareigūnai taip pat turi suprasti interneto galimybes bei tokių nusikaltimų rimtumą. Liūdna, bet neretai policijos pareigūnai net nežino, kaip pagal IP adresą rasti nuotraukų platintoją.
Galiausiai visuomenė, turi suvokti, kad pornografija be sutikimo yra ilgalaikius padarinius aukos gyvenime paliekanti seksualinės prievartos forma, nepaisant to, kad tai nėra fizinis smurtas. Apie tai reikia kalbėti ir naikinti su tuo susijusias stigmas – per daug žmonių išgyvena seksualinį smurtą internete, kuris, dažniau nei galvojame, baigiasi savižudybe.
Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „BRIDGE: vietos bendruomenių stiprinimas efektyviai kovai su smurtu lyties pagrindu artimoje aplinkoje“, kuris bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014-2020) lėšomis. Interviu turinys yra autoriaus/redakcijos atsakomybė ir nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę
