Apie savo gyvenimą ir tai, ką jai teko patirti, Aliona kalba tvirtai ir pozityviai. Mergina sako, kad nejaučia pykčio ir nuoskaudų ir šiandien yra tiesiog laiminga atradusi save, mėgstamą sritį: „Dėkoju likimui, kad galiu save realizuoti.“
Dvimetė, palikta viena ledinėje troboje
„Mano tėvai buvo alkoholikai. Mes, vaikai, jiems nerūpėjome. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė tada, kai tėvai išėjo gerti ir paliko mane su sese vienas namuose. Užrakino ir dingo trims dienoms. Man buvo vos dveji, o sesei – vieneri.
Aišku, aš to neprisimenu, bet baisiausia tai, kad mano sesutė mirtinai sušalo... Kartais pagalvoju, kad būtų nuostabu šiandien turėti seserį, kuri būtų mano bendraamžė. Tačiau to, kas nutiko, pakeisti negaliu“, – sako Aliona, pridūrusi, kad baisios nelaimės neprisimena – žino tik tai, ką jai pasakojo artimieji.
Mano gyvenimas visiškai pasikeitė tada, kai tėvai išėjo gerti ir paliko mane su sese vienas namuose.
Kai jai suėjo dveji, jos tėvai atsidūrė kalėjime. O Aliona iškeliavo į globėjų šeimą – tai buvo mirusios sesers krikšto tėtis.
„Gyvenau pas juos 12,5 metų. Globėjai turėjo ir savo vaikų. Kaip ir visose šeimose, buvo visko: patyriau ir juodų, ir šviesių akimirkų. Tada aš buvau sunkus vaikas, kaprizinga, sudėtingo charakterio. Nieko keisto, kad sulaukusi 14-os atsidūriau globos namuose. Ten nebuvo lengva, juolab, kad iki tol buvau pripratusi gyventi šeimoje“, – sako Aliona.
Ji pritarė minčiai, kad sudėtingam jos elgesiui įtakos galėjo turėti tai, ką jai teko patirti: santykiai su tėvais, išsiskyrimas su mama, patirtas stresas. „Žinau, kad tikrai nenorėjau įskaudinti savo globėjų, tad mano netinkamas elgesys buvo nesąmoningas noras gauti daugiau dėmesio ir meilės. Turbūt reikia turėti labai didelę širdį, kad galėtum pamilti ne savo vaiką“, – mano Aliona.
Su mama bendravo, atleido už seserį
Ji prisimena, kad palaikė ryšį su mama, kol gyveno pas globėjus. „Susitikimai su mama man padėjo įvertinti gyvenimą su globėjais – tai, ką turiu. Iš pradžių norėjau padėti savo biologiniams tėvams, tačiau vėliau...
Aš nekaltinu jų: ką žmogus, nematęs pavyzdžio, kitokio gyvenimo, gali parodyti savo vaikams? Mano tėvai patys augo vaikų namuose, tad kokį jie galėjo turėti šeimos pavyzdį? Jokio. Neseniai atleidau jiems už tai, kad netekau sesers“, – pasakoja mergina.
Ji neslepia, kad, nepaisant pastangų, ryšys su mama nesimezgė. Galiausiai suprato, kad ji yra svetimas žmogus.
„Tėvai man tie, kurie mane užaugino, – mano globėjai. Biologinio tėčio netekau daugiau nei prieš dvejus metus, o su mama dabar ryšį palaikome tik retkarčiais: kartais susirašome, tačiau bendravimas yra minimalus“, – sako Aliona.
„Man sakė, kad nesugebėsiu. Sugebėjau!“
Prisimindama gyvenimą globos namuose, Aliona neslepia, kad ten patyrė psichologinį spaudimą ir smurtą. „Manau, kad bet kuriam vaikui būtų sunku suprasti, kodėl esi išplėštas iš šeimos ir kaip reikia elgtis naujoje erdvėje, kitokiame, tau neįprastame pasaulyje, ką daryti ir kaip reaguoti“, – sako Aliona.
Išsigelbėjimu tapo muzikos mokytoja Irina, kuri pastebėjo mergaitės talentą. Nuo tos akimirkos Alionos gyvenimas pradėjo keistis į gerąją pusę.
Mokytoja Irina bendradarbiavo su globos namais Šalčininkuose, o Aliona labai norėjo dainuoti ir groti. Nuo vaikystės ji buvo aktyvi ir energinga, šoko, dainavo, visur dalyvaudavo, tad visi renginiai neapsieidavo be Alionos. Muzika, kurią mergina vadina Dievo dovana, lydėjo ją visada. Tačiau profesionaliai groti niekada nesimokė.
„Kadangi aš jau mokiausi dešimtoje klasėje, pradžioje man sakė, kad per vėlu užsiimti muzika. Bet viskas pasikeitė, kai mokytoja Irina tapo mano laikinąja globėja“, – kalba Aliona, prisipažinusi tuomet pradėjusi galvoti, kad savo gyvenimą galėtų susieti su muzika.
Iki tol jos svajonėse vietos muzikai nebuvo. „Galvojau, kad geriausiu atveju baigsiu mokyklą, o tada eisiu į profesinę. O kaip kitaip? Gyvendami globos namuose kasdien girdėdavome, kad būsime, kaip mūsų tėvai.
Tačiau Irina, pastebėjusi, kad esu muzikali, įdėjo daug pastangų ir pradėjo su manimi dirbti. Mes abi supratome, kad jeigu liksiu globos namuose Šalčininkuose, manęs nieko gero nelaukia.
Mokiausi kaip pašėlusi, nors man visi sakė, kad aš nepajėgsiu ir nesugebėsiu. Aš visada klausdavau: „O kodėl?“ Nesvarbu, kad esu iš vaikų namų, kad mano tėvai girtuokliai, turiu rankas ir kojas, galvą ant pečių, vadinasi, galiu! Laimei, mano kelyje buvo ir žmonių, kurie manimi tikėjo – jiems esu dėkinga“, – sako Aliona. Užsispyrimas ir darbas padėjo: mergina įstojo į konservatoriją – Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą Vilniuje.
Gyvendami globos namuose kasdien girdėdavome, kad būsime, kaip mūsų tėvai.
Tapusi studente jaučiasi savo vietoje
Pradėjusi mokytis konservatorijoje ,Aliona susidūrė su dar vienu iššūkiu: visą gyvenimą kalbėjusi ir mokiusis tik rusų kalba, lietuviškai ji beveik nemokėjo. „Žinojau, gal tik tris žodžius“, – neslepia. Todėl pradėti teko praktiškai nuo nulio.
„Mano pažymiai konservatorijoje krito perpus. Tačiau galiausiai su Dievo pagalba baigiau klasikinį dainavimą. Man tai buvo didžiulis pasiekimas! Aš jaučiau, kad galiu, ir norėjau parodyti kitiems, kad tai įmanoma“, – sako mergina, taip pat grojanti violončele ir skambinanti pianinu.
Pabaigusi šiuos mokslus ji nenorėjo sustoti ir iš karto pradėjo galvoti apie tai, ką daryti toliau. Nusprendė gyvenimą sieti su muzika, todėl padavė dokumentus į Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos akademiją. Atsidėti vien muzikai ir siekti didžiausios svajonės – baigti muzikos pedagogiką – jai padėjo valstybės skirta parama. Šiuo metu Aliona – be penkių minučių Muzikos akademijos absolventė.
„Man beliko apginti bakalaurą, esu ketvirtakursė. Džiaugiuosi savo mokslais. Be to, didžiuojuosi, kad esu pirmas vaikas iš savo globos namų, kuris studijuoja universitete. Tai yra tik dar vienas įrodymas, kad visi mes galime pasiekti to, ko norime, jeigu turime didelį norą ir užsispyrimą. Nereikia klausyti, ką kiti sako, ką galvoja, nes kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Vaikai iš globos namų turi visas galimybes – gauna ne tik vaiko išmoką, bet ir socialinę stipendiją, kuri padeda siekti savo tikslų. Galimybės eiti į priekį yra tikrai didelės“, – kalba studentė.
Alionos nuomone, jos istorija gali motyvuoti kitus vaikus ir suaugusius. Ji yra gyvas įrodymas, kad niekada nereikia pasiduoti.
Pozityvumas atkeliauja iš tikėjimo Dievu
Nors Alionos gyvenimas nelepino, ji patyrė daug siaubingų akimirkų, tai jos nesustabdė, o ir pozityvumo bei vidinės stiprybės jai netrūksta. Ji priduria, kad ateityje turi daug svajonių ir jos didelės.
„Nuo pat vaikystės aš svajodavau būti ant scenos, norėjau vaidinti teatre. Ateityje norėčiau dirbti muzikos mokytoja ir padėti vaikams save realizuoti kaip asmenybes ir kaip atlikėjus. Neslėpsiu, kad ir pati trokštu koncertuoti, toliau mokytis groti gitara. Manau, kad geras muzikos mokytojas turi būti ir atlikėjas“, – sako Aliona.
Ji pasakoja, kad stiprybės ir optimizmo semiasi iš tikėjimo, muzikos ir palaikančių žmonių. „Tai man duoda ramybės. Taip pat labai svarbus kitų žmonių palaikymas, kuris skatina eiti į priekį, nepasiduoti, o jeigu žmonės tavimi netiki ir nepasitiki, juos reikia paleisti ir daryti tai, apie ką svajoji. Na, ir, žinoma, muzika – ji man leidžia būti tokia, kokia aš esu. Tai didelis darbas, o tuo pačiu ir didelė dovana“, – sako Aliona.
