Silpnoji grandis – nelauktas vaikas
„Gyvenome kaime, todėl aplinkiniai žinojo ir apie tėčio gėrimo problemą. Mama, kai tėtis dar grįždavo namo, tarsi bandydama atsigriebti už jo išėjimus gerti ir padarytus neigiamus dalykus, neatliktus įsipareigojimus, labai ūmiai ir garsiai išrėkdavo tai, ką apie jį galvoja.
Atrodo, kad laikui bėgant keiksmažodžių jų ginčuose būdavo net daugiau negu normalių žodžių. Tėtis, tuo tarpu grįžęs pradžioje dar bandydavo kompensuoti tai, ką padaręs, bet, laikui bėgant, grįždavo prie tokio pat elgesio ir gėrimo.
Tėtis ne tik gerdavo, bet ir būdavo mamai neištikimas. Jų barniai tapdavo vis garsesni. Tėtis kaltindavo mamą, o mama – tėtį.
Mama varydavo tėtį iš namų, kaltindama, kad jis jai sugriovė gyvenimą. O tėtis, kaltindamas mamą dėl to, kad jis geria ir dėl sugriauto gyvenimo, irgi grasindavo išeiti. Grasindavo, kad pasidalins mane ir brolį.
Tėtis ne tik gerdavo, bet ir būdavo mamai neištikimas. Jų barniai tapdavo vis garsesni.
Mažiau jaučiausi saugi dėl to, kad savo šeimoje buvau tarsi silpnoji grandis – buvau jauniausias vaikas, nesitikėtas ir nelauktas, nes mama sakydavo, kad antro vaiko nenorėjom, ir mergaitė. Atrodo, kad tiek, kiek save atsimenu, mano pagrindinis rūpestis ir nerimas buvo tai, kad tėtis geria.
Labai bijojau, kad tik jam ko nenutiktų, labai bijojau, kad jis neišeitų iš namų. Labai šliejausi prie jo, nes, kiek gali būti saugus vartojantis alkoholikas, jis tuo metu man atrodė saugesnis negu mano mama“, – skaudžia patirtimi dalinasi Edita.
Mamos įpareigojimas dukrai saugoti tėvą
Ji prisimena, kad jos mama tuo tarpu visiškai nesusitvarkė su savo, kaip mamos, vaidmeniu ir su savo emocijomis dėl vis daugiau vartojančio vyro, griūvančios šeimos ir darbų, kurių vis daugiau prisiimdavo.
Iš pradžių mamos neigiamos emocijos ir keiksmažodžiai buvo skirti tėčiui, o vėliau, jam atitolus nuo šeimos ir išėjus gyventi pas savo tėvus jų prižiūrėti, mama savo emocijas, dažnai niekaip nesusijusias su vaikais, ėmė nuleisti ant jų.
„Manau, kad daugiausia mamos emocijų kliūdavo man, nors aš iš visų jėgų stengdavausi jai padėti, ją pavaduoti, darydama net labai nevaikiškus darbus ar padarydama jų daugiau, negu man būdavo priskirta. Įtikti mamai nepavyko. Ji mane plūdo, kaltindavo ir nuolat jaučiausi bloga.
Buvo emocinio ir fizinio smurto. Gyvenome kaime, reikėjo dirbti daug ūkio darbų, kuriuos darboholikai tėvai prisiplanuodavo kartu, o kai tėvas išeidavo gerti, turėdavome perimti mes su broliu.
Buvau ir čia silpnoji grandis. Negalėjau padaryti tiek, kiek berniukas, mano brolis. Taip pat palaikyti tvarkos mūsų dideliame name ir aplink, kur gyvenome, man nepavyko, nors mama deklaravo, kad tai mano, kaip mergaitės, pareiga. Nors to pati nedarė ir nesugebėjo padaryti“, – sako moteris.
Edita mano, kad mamai nepatiko dar ir tai, kad tėtis sakydavo, kad dukros norėjo, ją mylėjo. „Ir aš jį labai mylėjau. Taigi, dar ir dėl to, nuo pat mažų dienų gaudavau atsakomybę „saugoti“, kad tėvas neprisigertų. Mama išleisdavo mane „saugoti“ tėčio ir dar gaudavau pylos, kad jis prisigėrė.
Taip pat, dažnai teko matyti jo balius, draugelius, prirūkytus namus, buteliais nukrautus stalus. Man nieko labai blogo nenutiko, bet geriančių ir girtų vyrų kompanijoje tikrai buvo nesaugu nei mažai mergaitei, nei bręstančiai paauglei.
Tėtis mane palikdavo vieną senelių namuose ir, davęs lauko darbų, išvažiuodavo gerti.
Tėtis taip pat mane palikdavo vieną senelių namuose ir, davęs lauko darbų, išvažiuodavo gerti, neaišku kada grįždavo. Nebuvo saugu ir tėvų tarpusavio kovose, daugiau inicijuotose mamos dėl tėvo gėrimo, darbų, pinigų, jo neištikimybės. Ten mama mane dažnai pasiimdavo į priešakines linijas, kaip mažą vaiką, tarsi saugumo, kad nebus užpulta, garantą“, – pasakoja moteris.
Mintis apie savižudybę
Situacijai prastėjant, Editai teko matyti grasinimų ir peiliais, ir kirviais. Pagrindiniai jausmai augant buvo didžiulė, ausyse spengianti baimė dėl to, kad tik nieko nenutiktų tėvams, tuo pačiu jai ir broliui. Nuolatinis nerimas dėl ateities, didelė gėda dėl to, kas vyksta šeimoje, kad tėtis geria, o mama nuolat kaltina ir keikia.
„Jaučiausi bloga, kad negaliu padėti tėvui nustoti gerti, mamai – nudirbti visų darbų, kad prastėja rezultatai mokykloje. Šeimoje jaučiausi nenaudinga arba naudinga mažiau negu brolis, nes neturiu tiek jėgos, negaliu vairuoti mašinos ar traktoriaus, ką galėjo jis.
Kartą, tėčiui išėjus gerti ir išplūsta mamos, buvau labai rimtai nusprendusi eiti nusižudyti, bet mama tai pastebėjo.
Dažnai galvojau ir apie savižudybę. Kartą, tėčiui išėjus gerti ir išplūsta mamos, buvau labai rimtai nusprendusi eiti nusižudyti, bet mama tai pastebėjo. Papildomai gavau pylos, bet tada tai mane apsaugojo.
Šeimoje patyriau daug beviltiškumo, tėvų emocinį ir fizinį apleistumą. Nors nebuvome skurdi šeima, būdavo momentų, kad nebūdavo ko valgyti, tėvai praktiškai nesirūpino, kuo aš apsirengusi, ar mano mokslais“, – skaudžias akimirkas vardija Edita.
Nenormalumo jausmas lydėjo ir suaugus
„Vaikystės ir paauglystės tokioje šeimoje padarinys, manau, buvo ir tai, kad aš labai bijojau susirasti vaikiną. Atrodė, kad, kai jis sužinos, kas dedasi mano šeimoje, tikrai nebus su manimi. O jeigu atsirado vaikinas, kuriam patikau, atrodė, kad, kaip jis besielgtų su manimi, turiu likti su juo, nes su tokia bloga, nieko neverta ir kilusia iš tokios šeimos mergina, kaip aš, niekas daugiau nenorės draugauti.
Tas nenormalumo jausmas, jausmas, kad ir ką bedarytum gyvenime, esi menkavertė, nes užaugai tokioje šeimoje, mane lydėjo net ir tuomet, kai jau turėjau universiteto diplomą ir visuomenėje gerai vertinamą darbą.
Tas nenormalumo jausmas, jausmas, kad ir ką bedarytum gyvenime, mane lydėjo visą laiką.
Šiandien tai, kad augau priklausomybės problemų turinčioje šeimoje, priimu kaip skaudžią mano praeities gyvenimo patirtį – etapą, nuo kurio turėjau būti apsaugota bent vieno iš tėvų, bet nebuvau apsaugota, su kuria nebuvau niekaip susijusi savo atsakomybe ir nebuvau dėl to kalta.
Ir, kad tai pagaliau praėjo ir kad aš jau galiu kurti savo gyvenimą tiek fiziškai, tiek emociškai atsietą nuo praeities ir mano šeimos problemų, kad nebesu maža ir bejėgė aplinkybių auka, kaip tai buvo vaikystėje.
Ir mano atsakomybė yra pasirūpinti savimi ir savo gyvenimu, o ne tėvų gyvenimu. Taip pat tai, kad su manimi viskas yra gerai ir aš esu normali, galiu ir turiu būti mylima ir vertinama man artimų žmonių už tai, kokia esu aš pati, turiu vertinti bei mylėti ir pati save“, – sako moteris.
Įveikti sunkumus padėjo aplinkinių pagalba
Vaikystėje sunkumus įveikti padėjo tai, kad, kai tėtis negerdavo ir nedirbdavo, rodydavo nemažai rūpesčio, o ir mama tarpais tapdavo švelnesnė, rūpestingesnė, parodydavo meilės. Meilės Edita gaudavo ir iš močiutės, iš savo draugių ir jų šeimų, aplinkinių žmonių.
„Gal padėjo ir tai, kad buvo brolis, nes kažkiek ir su juo žaisdavome, pasikalbėdavome, užsimiršdavome. Jis mane gindavo mokykloje. Dar padėjo nesupratimas, kas vyksta iš tikrųjų, nes tą būtų buvę per sunku pakelti. Tikėjimas, kad gal viskas vieną dieną pasikeis ir šeima bus laiminga. Vėliau tikėjimas, kad gal man pavyks sukurti gražią ir darnią savo šeimą, kurioje bus viskas kitaip nei manojoje.
Manau, kad vaikui, išgyvenančiam tokius dalykus, kuriuos man teko išgyventi, reikia padėti realiais veiksmais, o ne žodžiais. Pasakyti, kad „viskas bus gerai“, kai žinai, kad situacija nieko gero, tikrai nežinau, ar padėtų. Bet gal tas tikėjimas, kad viskas bus gerai, tada mane ir palaikė.
Gal tas tikėjimas, kad viskas bus gerai, tada mane ir palaikė.
Jei turėčiau galimybę sau, mažai mergaitei vaikystėje ką nors pasakyti, pasakyčiau, kad su tavimi viskas yra gerai, kad tavo gyvenime viskas bus gerai, tu užaugsi, atsiras tave mylinčių kitų žmonių, kad pasaulis yra didesnis, o dažnai net geresnis negu tavo šeima ir jos namai.
O sau, jau suaugusiai moteriai, pasakyčiau, kad man labai liūdna dėl to, kad tau teko išgyventi, kad aš labai didžiuojuosi tavimi, kad taip drąsiai išgyvenai viską, ką tau teko patirti, kad dėjai tiek daug pastangų kabintis į gyvenimą, mokytis, dirbti, plėsti akiratį; kad kreipeisi pagalbos, kad radai savipagalbos grupes – SAV, suaugusių alkoholikų vaikų, ir Al-anon, ir kitas, kurių pagalbą pavyko susitvarkyti su vaikystės išgyvenimais, šeimoje išmoktais elgesio modeliais ir baimėmis, kurias atsinešei iš vaikystės. Pasakyčiau, kad viskas tikrai bus ir yra gerai“, – tikina moteris.
Su alkoholio vartojimo problema susiduriančios moterys specialistų pagalbos raginamos kreiptis į priklausomybės ligų centrus, pedagoginės psichologinės tarnybas, psichikos sveikatos centrus.
Pagalba telefonu ir internetu:
- Psichologinė pagalba moterims: „Pagalbos moterims linija“, www.moteriai.lt , 8 800 66366
- Savanorių teikiama psichologinė pagalba: „Jaunimo linija“, www.jaunimolinija.lt, 8-800 28888
- Psichologinė pagalba suaugusiems: „Vilties linija“, www.viltieslinija.lt, 116 123
- Psichologinė pagalba vaikams: „Vaikų linija“, www.vaikulinija.lt, 116 111
- Pagalba paaugliams ir jaunimui rusų kalba: „Linija Doverija“, 8-800 77277
Psichologų konsultacijos, nemokamai:
- „Krizių įveikimo centras“, www.krizesiveikimas.lt, Giedraičių g. 60A, Vilnius, 8-640 51555
- „Vaiko raidos centras“, Vytauto g.15, Vilnius, 8 (5) 2757564, pagalba vaikams, patyrusiems prievartą, galvojantiems apie savižudybę.
Psichologinė pagalba per „Skype” programą:
- Krizių įveikimo centras, www.krizesiveikimas.lt., „Skype“ vardas: krizesiveikimas
Psichologinę pagalbą teikiančios organizacijos:
- Jaunimo psichologinės paramos centras, www.jppc.lt
- Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų, http://www.klausau.lt
Savipagalbos grupės:
- Al-Anon, Al-Ateen – alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija -www.al-anon.lt
- SAV – suaugusių alkoholikų vaikų bendrija – www.suaugevaikai.com
- AA – anoniminių alkoholikų bendruomenė – www.aalietuvoje.org
