– Kokia profesine linkme pasukote baigusi mokyklą? Ar ji vedė vaikystės svajonių link?
– Baigusi 12 klasių Salomėjos Nėries mokykloje labai norėjau išvažiuoti studijuoti į užsienį. Perskaičiau straipsnį apie lietuvius, nuvykusius studijuoti į „Concordia“ universitetą Taline. Man sužibo akys, tėvai tam pritarė, taigi ir aš išvažiavau ten mokytis tarptautinio verslo, pasirinkau rinkodaros specialybę.
Bakalaurą rašiau jau grįžusi į Lietuvą. Pradėjau dirbti pagal specialybę. Mano ilgas profesinis kelias buvo rinkodaros srityje, įvairiuose versluose, nuo reklamos vadybininkės iki strateginės rinkodaros vadovo pozicijos Baltijos šalių regionui.
– Apibūdinti rinkodarą nelengva. O ir požiūris į ją skirtingas, jei žvelgsime iš įvairių perspektyvų. Kas jums yra rinkodara, kodėl ji taip žavi jus?
– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Man rinkodara tai organizacijoje didelę vertę kurianti sritis – rinkos suvokimas, produkto pristatymas, kliento pažinimas, kainodaros niuansai, suvokimas, kur esame ir kur judėsime toliau. Rinkodaros sutapatinimas vien tik su reklama jau atgyvenęs požiūris.
– Į „Alma Littera“ atėjote visiškai iš kitos srities – farmacijos. Kaip įvyko toks kardinalus posūkis?
– Iš tiesų ir taip, ir ne. Pirmą kartą į „Alma littera“ leidyklą atėjau kaip rinkodaros vadovė, palikusi „Office day“, kur dešimtmetį kūriau vertę ir augau pati. Tuomet labai įdomūs projektai leidyboje truko daugiau nei metus. Įmonėje prasidėjus reorganizacijai išėjau į farmaciją.
Rinkodaros sutapatinimas vien tik su reklama jau atgyvenęs požiūris.
Septynerius metus kartu su kūrybinga komanda stiprinome prekinius ženklus šioje srityje. Greitis, konkurencingumas, galimybių plotis darė įspūdį ir daug ko išmokė, tačiau su didele nostalgija prisimindavau laikus leidyboje. Gavus pasiūlymą grįžti, jau kaip leidyklos vadovė, tikrai ilgai negalvojau. Mano didžiausias motyvatorius – knyga. Visada buvau ir esu aistringa skaitytoja, tad ar gali kas būti geriau nei teikti pažinimo džiaugsmą ir kokybišku turiniu kurti prasmingą pasaulį.
– Kaip pavyko prisijaukinti vadovės poziciją, taip staiga į ją įšokus?
– Iššūkių buvo ir pradžioje, yra jų ir dabar. Svarbu buvo išgirsti komandą ir sukurti žmonėms erdvę kurti, megzti ryšius, įgalinti veikti, kad gimtų sėkmingi projektai. Svarbiausia leidybos lauke yra žmonės – jų siekiai, iššūkiai, galimybės ir idėjos. Daug pokalbių, daugybė susitikimų. Labai dažnai vakare būdavau iššnekėjusi visą savo žodžių limitą. Prie pasikeitusios dinamikos tikrai reikėjo laiko priprasti.
– Dabar jau tikrai apšilote kojas šioje pozicijoje, bet jei save vertintumėte iš šono, ko reikėtų dar išmokti?
– Mokymasis vyksta visą gyvenimą. Daug skaitau ne vien tik norėdama pailsėti, bet ir sužinoti, išmokti, rasti atsakymus į kylančius klausimus.
Niekada nebijojau turėti už save stipresnių specialistų vienoje ar kitoje srityje.
Turiu stiprią komandą. Mokomės vieni iš kitų. Niekada nebijojau turėti už save stipresnių specialistų vienoje ar kitoje srityje. Viskas gyvenime pasidaro darymo būdu, jei ko nežinome, įdedame pastangą sužinoti ar suprasti.
– Ar jums pavyksta išlaikyti apibrėžtą darbo laiką? Grįžti į šeimą ir atsijungti nuo neišspręstų klausimų? Kaip išlaikyti tą pusiausvyrą?
– Atsijungti tikrai nepavyksta. Galva pilna neišspręstų iššūkių, visada aktyviai seku, kas vyksta rinkoje, esu atvira naujoms idėjoms bet kuriuo laiku. Išlaikyti pusiausvyrą man padeda režimas ir atrasti malonūs dalykai: miegas laiku, sportas, po kurio jaučiuosi puikiai, ilgi pasivaikščiojimai. Beje, pastarasis malonumas, atrastas pandemijos metu su augintiniu, yra vienas iš efektyviausių būdu man persikrauti arba pasikrauti. Tiesiog einu. Vaikščiodama dažnai klausau naujienų, interviu, įvairių tiklalaidžių. Mėgstu eiti ir tiesiog tyloje.
– Ar turite išsigryninusi metodus, receptus, kaip spręsti iššūkius, vidinius pasiūbavimus – tiek darbinius, tiek asmeninius?
– Iššūkiai, nesėkmės, pasiūbavimai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Visiškai atsiriboti nuo darbinių iššūkių ir nesėkmių nemoku. Išgyvenu, ieškau sprendimų, tariuosi ir vėliau tiesiog paleidžiu.
Esu labai intuityvi ir kūrybiška, žinau, kad turiu sustoti ir įsiklausyti į save. Labai dažnai intuityviai randu teisingus sprendimus, gana dažnai ir pasigailiu, kad neįsiklausau, ką sako nuojauta. Tad gebėjimas atsitraukti ir pasižiūrėti į susiklosčiusias situacijas „iš balkono“ man labai padeda.
Taip pat darbo rutinoje bandau nepamiršti gerų dalykų. Neretai būna, jog užsisukame problemose, kurios, atrodo, tik didėja. Bet jei gebame fiksuoti, kas pavyko ir ką iš to galime padaryti dar geriau, ateina ir ilgai laukta sėkmė.
– Kaip prasideda jūsų tobulas rytas, ar dažnai tokių būna?
– Mano rytas – ankstyvas ir tylus. Dieną pradedu kelios valandos iki vaikų vežimo į mokyklą. Ramiai išvedu šunį, įsijungiu žinias, neskubėdama pusryčiauju. Mėgstu ryto tylą. Ji mane pakrauna visai dienai.
Jei noriu save apdovanoti, renkuosi tylą
– Kaip atrodo laisvalaikis, kuriuo norite apdovanoti, palepinti save?
– Jei noriu save apdovanoti, renkuosi tylą. Atrastas būdas greitai pailsėti – Baltijos jūra rudenį arba žiemą. Smarkus vėjas, kuomet plaučiai pilni oro, ne vienas kilometras pajūriu, jaukus maistas ir miegas – man padeda atgauti jėgas. Taip pat turiu artimų žmonių ratą, kurie palaiko ir padeda rasti sprendimus, kai reikia.
– Ar buvo tokių juodų profesinio kelio dienų, kad į jas jokiu būdu nenorėtumėte sugrįžti?
– Buvo, bet iš dabarties perspektyvos neatrodo tokios ir baisios. Viskas praeina, niekas nestovi vietoje.
– Kokios didelės įmonės vadovą dėl vienų ar kitų priežasčių norėtumėte pasikviesti pokalbio prie kavos?
– Šiuo metu labai norėčiau susitikti ir pakalbėti su pasaulyje lyderiaujančios leidybos grupės „Penguin Random House" knygynų tinklo „Waterstones“ vadovais. Vysta dideli pokyčiai leidybos ir knygų rinkoje: keičiasi poreikiai, galimybės, formos ir įpročiai. Literatūros industrijos vertę nustato vartotojas. Būtų begalo įdomu išgirsti didžiųjų įmonių ateities interpretacijas.
– Jei dabar gautumėte laisvų 15minučių darbe, per kurias būtume paprašyta nuveikti ką nors prasmingo, reikšmingo ar tiesiog įsimintino, kas tai būtų?
– 15 minučių neužtektų. Šiame etape tikrai labai norėčiau surinkti komandą tiesiog pabūti. Be didelių pramogų (nemėgstu didelių įmonių renginių), tiesiog atsitraukti nuo darbų: skanus maistas, nuoširdūs pokalbiai palydint saulę. Nes tam, kad įsiklausytume į skaitytojų ir autorių poreikius, toliau puoselėtume bendrakūrą, reikia girdėti ir matyti vieniems kitus.
