150 metų. Tiek šiemet sueina vienai iš seniausių vaistinių Lietuvoje. Jei lankysitės Šiauliuose, užsukite ir į „Valerijoną“. Nebūtinai vaistų, o teisingiau – visai ne vaistų. Čia veikia vienintelis Lietuvoje vaistininkystės muziejus, be to, įdomu apsilankyti ir greta vaistinės veikiančioje sveiko maisto arbatinėje.
Dar svarbu, jog tai – viena iš nedaugelio jokiam didžiajam tinklui nepriklausančių vaistinių, kurios, šalyje pradėjus steigtis tinklinėms vaistinėms, ėmė nykti kaip dinozaurai.
Ponia Almyra čia dirba nuo 1972 metų, o nuo 1974 metų ji yra vaistinės vedėja. Daug metų ši įstaiga priklausė žydams, vėliau, atėjus sovietmečiui, tapo valstybine, o sugrįžus nepriklausomybei, tapo privati.
Beje, įdomu tai, jog vaistinė nėra vieno žmogaus nuosavybė – akcininkai yra čia dirbantys vaistininkai, taip pat buvę, jau į pensiją išėję darbuotojai.
Muziejuje – įvairūs eksponatai
Pasitikusi mus vaistinėje ponia Almyra kviečia į rūsyje esantį muziejų, kuriame – apie 130 įvairių su vaistinės istorija ir farmacija susijusių eksponatų.
Tarp jų – „Raudonasis streptocidas“ („Prontozil“), už kurio antibakterinių savybių atradimą Nobelio premija apdovanotas vokietis Gerhardas Domagkas.
„Per karą juo buvo išgelbėta apie 200 tūkst. gyvybių. Tai preparatas, užmušantis bakterijas, skirtas žaizdų perrišimui“, – sako vaistininkė.
Muziejuje yra įvairių šalies ir užsienio farmacijos kompanijų vaistų bei tinktūrų, taip pat eksponuojamos pakuotės, senovinės receptūros, knygos, nuotraukos, vaistininko instrumentai, gydytojų ranka rašyti sunkiai įskaitomi receptai.
Beje, apie gydytojų raštą, kuris pašaliniam žmogui atrodo iš viso neįskaitomas, A.Girdenienė turi savo nuomonę.
„Viskas čia perskaitoma, – sako ji, ir ima balsu skaityti receptus. – Viskas aišku. Gal tik jauni vaistininkai kartais neperskaito, tada jiems sako: eikit į „Valerijoną“. Receptas yra lotyniškas daktaro kreipimasis į vaistininką.“
Vaistininko priesaikoje – dėmesys žmogui
„Mes esame išlikusi senoviška gamybinė vaistinė. Čia dirba vaistininkai, kuriems niekas nieko neliepia parduoti. Vaistininkai dirba pagal savo sąžinę ir pašaukimą. Tokių vaistinių jau mažai yra – būsime įrašyti į Raudonąją knygą“, – juokiasi ponia Almyra.
Moteris sako, kad yra ne tik Hipokrato, tačiau ir vaistininko priesaika.
„Tą priesaiką mes buvome patvirtinę farmacijos sąjungoje. Jos esmė – kad savo įgytas žinias pritaikytume žmogaus sveikatinimui, kad vaistininkas turi žiūrėti ne į pelną ar naudą, bet į žmogų.
Ši profesija yra kažkas švento. Pagal ajurvedą, kuria aš domiuosi, aukščiausias tikslas, dėl ko mes gyvename žemėje, yra tarnystė žmogui. O vaistininkui į rankas juk ir įdėta žmogaus sveikata“, – kalbėjo A.Girdenienė.
Vaistininkė įsitikinusi: šios specialybės žmonės turi turėti pašaukimą, o kalbant apie vaistų vartojimą, mes jų išties geriame per daug. Kodėl?
„Todėl, kad visur reklama, visur tik: pirkit, pirkit, pigu. Vaistai ne batai, to neturi būti. Kitose Europos valstybėse taip ir nėra. Viskas priklauso nuo vietinės valdžios.
Pavyzdžiui, kai sveikatos apsaugos ministras buvo Vytenis Andriukaitis, vaistų reklamos buvo uždraustos. Tai yra vaistas, cheminė medžiaga ir jo reikia vartoti tiek, kiek reikia ir kada reikia. O dabar?“ – kalba A.Girdenienė.
Pavadinimas kilo dėl to, kad užklydo katinas
Pačią vaistinę galima rasti ne tik pagal adresą, tačiau ir pagal katinus – ant vaistinės stogo yra jų metalinės skulptūros.
„Valerijono“ pavadinimas vaistinei suteiktas 1992 metais, o kiek vėliau ant stogo atsirado ir katinai.
A.Girdenienė pasakojo, kad vaistinėje jau daug metų gaminamos įvairios žolinės mikstūros. Be kitų žolių, naudojamas ir valerijonas.
„Mūsų moterys tas mikstūras gamino. Pamenu, sėdžiu kabinete ir girdžiu, kaip rėkia receptarės. Atlekiu ir matau, kad katinukas į gamybinę patalpą per stiklą peršokęs.
Įsitaisęs ant šiukšliadėžes, kur išpildavom tirščius, murkdo į ją galvą ir voliojasi, užuodęs valerijoną“, – pasakojo ponia Almyra.
Sugavusios katiną moterys jį išnešė į lauką, tačiau šis po pusvalandžio vėl sugrįžo atgal: „Tada davėm lašinukų ir nunešėm į rūsį. Taip ir atsirado tie katinai ant stogo, pagal juos ir vaistinės pavadinimas.“
Domisi sveika mityba ir sveikatingumu
Tada, kai Lietuvoje ėmė steigtis tinklinės vaistinės, pasiūlymo sulaukė ir „Valerijonas“ – buvo siūloma vaistinę parduoti. Ir tai nieko keisto, mat tai ne tik seniausia bei šiauliečių mėgiama vaistinė, tačiau jos patalpos – miesto centre.
Pasiūlymai, sako Almyra, buvo gana įkyrūs: „Bet atsilaikėm.“ Tačiau pradėjus veikti tinklinėms vaistinėms, išgyventi tik iš prekybos vaistais mažoms vaistinėms tapo neįmanoma.
„Valerijonui“ išgyventi padeda vegetariška arbatinė, vaistinėje gaminama ir kosmetika, o už kosmetikos linijos „Razalija“ gaminius gauti ir keli apdovanojimai. Beje, žodis razalija yra valerijono sinonimas.
„Mes juk lotynų kalbą mokėmės, viską suprantame, kas ant prabangių kremų pakuočių parašyta. Ir pagalvojome, kad patys galime pagaminti. Taip ir pradėjome veido kremų gamybą“, – kalbėjo vaistininkė.
Tuo tarpu arbatinės veikla susijusi ir su pačios Almyros gyvenimo būdu: moteris jau daug metų domisi sveika mityba ir sveikatingumu. Todėl čia siūloma ne tik užkąsti ar įsigyti kokybiškų produktų, bet vedami ir edukaciniai užsiėmimai.
74-erių vaistininkė Almyra užsiima joga, nevalgo mėsos, jos rytas prasideda 5 valandą mankšta ir šaltu dušu.
Pasak vaistininkės, mūsų savijauta ir gyvenimo kokybė išties priklauso nuo to, ką valgome ir kaip gyvename.
„Tačiau kiekvienas turi klausytis savo organizmo: ko jis nori. Nieko nereikia daryti per prievartą“, – kalbėjo A.Girdenienė.
A.Girdenienės VEGANEZO receptas
Vaistininkė Almyra siūlo tradicinį majonezą pakeisti sveikesniu pagardu – veganezu, kurį galima lengvai pasigaminti namuose.
Reikės:
- 100 g anakardžio riešutų,
- 100 g vandens,
- 100 g alyvuogių aliejaus,
- nubraukto arbatinio šaukštelio druskos,
- nubraukto arbatinio šaukštelio ciberžolės,
- nubraukto arbatinio šaukštelio garstyčių miltelių,
- šaukšto medaus,
- 5 česnako skiltelių,
- citrinos pagal skonį.
Visi produktai, išskyrus aliejų, suplakami trintuvu, vėliau įmaišomas aliejus.
Šaldytuve veganezas gali būti keturias dienas.
