Po sunkios ligos mirus šio sodo įkūrėjui, buvusiam Anykščių rajono merui, gamtininkui S.Obelevičiui (65 m.), tapo gyvybiškai svarbu išsaugoti jo sukauptą retųjų augalų floros palikimą.
Anot Lietuvos dendrologų draugijos pirmininko Arvydo Rutkausko, Sigutis paliko vieną didžiausių botaninių rinkinių Lietuvoje: „Jame surinkta apie 80 proc. visos Lietuvos floros atstovų, tame tarpe ir Raudonosios knygos augalų. Tai botanikos ir dendrologijos sričių mokymo bazė, kuri itin svarbi Lietuvos universitetams, kolegijoms, gimnazijoms.“
„Šis žmogus buvo užsikrėtęs ir retųjų augalų paieškos virusu: jį, tarsi, kas vesdavo į tas gamtines vietas ir jis vis atrasdavo jų“ – prisiminė jo kolegos ir bendražygiai.
Taigi kaip netipinį politiką, bet tipinį botaniką Sigutį prisimenantys jo kolegos ir bičiuliai tikino, kad daugiausiai jo šiandien – paties kurtame Traupio botanikos sode.
Anot žmonos Alytės Obelevičienės, būtent ten ir bėgdavę paskutinius trisdešimt metų Sigučio vakarai ir savaitgaliai po tiesioginio darbo. Šeimai labai svarbu, kad šis palikimas išliktų: „Kai žmogaus neliko, supratome, kad sodas mums labai svarbus.“
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių tyrinėti į Anykščius iki šiol atvyksta ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių mokslininkai.
Dvi dešimtis metų S.Obelevičių pažinojusi ekologė Edita Medeina pasakojo, kad renginio metu po Traupio botanikos sodą su Sigučio artimaisiais: broliu Kęstučiu, žmona Alyte, vaikais vaikščioję dendrologai apžiūrėjo unikalią augalų kolekciją, klausėsi istorijų apie augalus ir jų atsiradimą sode, mėgino prisijaukinti sodo sargą katiną Pūkį.
„Taip pat vyko rudeninė talka: kolegos šalino gausiai sužėlusius savaiminius krūmokšnius, užstelbusius kolekcinius augalus, genėjo nudžiūvusias šakas, formavo medžių lajas ir atlikome kitus augalų priežiūros darbus.
Sodo įkūrėją tylos minute pagerbę dendrologai aplankė ir kapinaites, ant kurių tvoros tebeauga Sigučio prieš keliolika metų atrastas itin retas augalas – šerinė kalnarūtė (mažas papartis).“
„Pomėgis gamtai, matyt, buvo įrašytas mano genuose, nes tėtis dirbo eiguliu, o mano vaikystė prabėgo miškų apsuptame Kaukinės kaime, Kaišiadorių rajone. Įdomu tai, kad pas mano proprosenelį, kuris dirbo Rumšiškių viršaičiu, raštininku dirbo būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas“, – 15min prieš kelis metus yra minėjęs pats S.Obelevičius.
„Mano vyras turėjo dvi šeimas: viena buvome mes su keturiais vaikais, antroji – gamtininkai. Klausimas, kuri jų buvo svarbesnė? Kai Sigutis susirgo, sakiau, būk geras, pradėk skaityti savo parašytas knygas apie vaistinius augalus, bet tai, ką jis atidavė kitiems, pats sau nepasiėmė“ – apgailestavo šviesaus atminimo biologo žmona A.Obelevičienė.
Ji neabejojo, jog anykštėnai Traupio sodo įkūrėją prisimins kaip netipinį merą (Anykščių rajono meru jis dirbo tris kadencijas – ilgiausiai iš visų rajono vadovų), kuris po posėdžių su atraitotomis kelnėmis ir baltais marškiniais skubėdavo pas bendraminčius į pelkę ieškoti retų augalų, o darbo kabinete savo rankas slėpė po stalu, nes tai buvo žmogaus, sodinančio augalus, ne mero, rankos.
Anot Lietuvos dendrologų draugijos narės dr. Valerijos Baronienės, Lietuvos dendrologų draugijos nariai Sigučio niekad neužmirš kaip dendrologijos bei kitų botanikos sričių ir mikologijos žinovo, erudito, malonaus bendrakeleivio ir įdomaus pašnekovo, darbštaus ir aktyvaus draugijos valdybos nario, šilto, korektiško ir empatiško kolegos.
Botanikas Mindaugas Lapelė prisiminė, jog ne kiekvieno sodinti augalai prigyja, bet S.Obelevičius turėjo lengvą ranką, tad, jo pasodinti visad prigydavo.
Anykštėnai Traupio sodo įkūrėją prisimins, kaip netipinį merą, kuris po posėdžių su atraitotomis kelnėmis ir baltais marškiniais skubėdavo į pelkę ieškoti retų augalų, o darbo kabinete savo rankas slėpė po stalu, nes tai buvo žmogaus, sodinančio augalus, rankos.
Anot rašytojos ir knygos „Toks pašaukimas gamtai ir žmonėms“ sudarytojos Aldonos Dudonytės-Širvinskienės, S.Obelevičius savyje talpino didžiulį gamtos pažinimo jausmą ir gebėjimą jį įprasminti, kuriant ir puoselėjant Traupio botanikos sodą.
Sigučio bendramokslė, ekologė, augalų apsaugos klubo „Medumėlė“ viena iš steigėjų Ona Motiejūnaitė prisiminė, kad ne vienas šalia Sigučio einantis gamtos taku yra ištaręs: na, jis tiesiog vaikščiojanti enciklopedija. Tačiau net ir daug pasiekęs ir tapęs kelių sričių profesionalu, jis išliko paprastas, nuoširdus, gebėjo išgirsti ir suprasti, ištiesti pagalbos ranką ar net nukreipti reikiamu keliu. Taip pat turėjo meistrišką humoro jausmą.
Entomologu tapti žadėjęs, o gamtininko keliu pasukęs S.Obelevičius parašė ir parengė nemažai knygų apie sodus, gėles, medžius: „Gamtos dovanos“, „Nuostabus augalų pasaulis“, „Nemokami vaistai ir maistas šalia mūsų“ bei kt. Išskirtiniai jo straipsniai ne vienam primins apie valgomas gėles, spalvas gamtoje.
S. Obelevičius – ir prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginės premijos laureatas, o 2024 m. jam suteiktas Anykščių garbės piliečio vardas.
Jis ir šalies gamtinės įvairovės išsaugojimo draugijos pirmininkas, dendrologų, mikologų draugijų, retųjų augalų pažinimo ir globos klubo „Medumėlė“ tarybos narys, kuris žmonių atmintyje išliks kaip Anykščių meras, išbraidęs miškus ir pievas, tirdamas jų biologinę įvairovę.
Prie Traupio mokyklos 15 metų jai vadovavęs S.Obelevičius 1989 m. įkūrė vienintelį šalyje mokyklinį botanikos sodą, jame sukaupė didžiulę kolekciją retųjų augalų.
Per paskutinius metus sodo plotas išsiplėtė iki 10 ha. Visos augalų kolekcijos yra surinktos vieno žmogaus – S. Obelevičiaus.
