44-erių metų anesteziologas reanimatologas prof. dr. A.Macas anesteziologijos ir intensyvios terapijos srityje, įskaitant rezidentūrą, darbuojasi jau du dešimtmečius. Su šiuo specialistu galima būtų plepėti valandų valandas, o ir jis pats pripažįsta, kad kiekvienas atsakymas į interviu metu užduotą klausimą vertas atskiros temos.
Anesteziologo darbą jis prilygina dviem skirtingiems poliams – menininkų ir lėktuvų pilotų, kuomet operacinėje vienu metu pajungiama tiek kūryba, tiek tikslios ir patikrintos žinios. Atsakomybė – begalinė!
Nuolatinę darbinę įtampą šiam gydytojui padeda atsverti poilsis... ant motociklo! Kuomet jis, daugiavaikis tėvas, leidžiasi su atžalomis į trumpą kelionę.
Pašnekesio pradžioje A.Macas šyptelėjo prisiminęs laikotarpį, kai, sėdėdamas ant dviejų kėdžių, tarsi pats sau nurodinėjo: 12 metų Kauno klinikų Anesteziologijos klinikai vadovaujantis specialistas trejus metus vadovavo ir vienam iš šios klinikos skyrių.
Pirmieji anesteziologai buvo vadinami narkotizatoriais.
„Sutikite – negerai, jei klinikos vadovas pats sau pavaldus kaip skyriaus vadovas. Šias pareigybes ligoninės administracija įžvalgiai atskyrė – turime daug efektyvesnį vadovavimą“, – paaiškino jis.
Anesteziologijos skyrius buvo įsteigtas 1962-aisiais, tad netrukus švęs 60-ties metų jubiliejų. Pirmieji anesteziologai buvo vadinami narkotizatoriais, jie kartu dirbo ir kaip chirurgai. Pirmasis toks narkotizatorius Kauno klinikose atsirado 1955-aisiais – Vytautas Mikalauskas, šiltai vadintas „Mikiu“, tad pernai minėta 65-erių metų šių pareigybių sukaktis.
„Šiuo metu Kauno klinikose anesteziją atlieka apie 90 anesteziologų, tačiau pradėta buvo nuo vieno narkotizatoriaus, jau minėto „Mikio“. Iki 1985-ųjų Kauno klinikose darbavosi vos 6 anesteziologai. Darbo kokybė negalėjo būti gera, kai jų tiek mažai. Tačiau visi šie pradininkai, tiksliau, pradininkės, yra gyvos iki šių dienų“, – istoriją perteikė A.Macas.
Veiklos šios specialybės atstovams išties netrūksta. Atliekamų anestezijų skaičiai – įspūdingi. Vien Kauno klinikose, pasak A.Maco, atliekama beveik 50 tūkst. anestezijų per metus.
„Klinika gyvuoja daugiau nei 20 metų. Artėjame prie vieno milijono anestezijų. O Lietuvoje, nors labai tikslaus registro neturime, kasmet atliekama virš 200 tūkst. anestezijų“, – nustebino pašnekovas.
– Profesoriau, kokių mitų teko girdėti apie anesteziologus bei narkozę? Kurie jų – arti tiesos, o kurie – gryni pramanai?
– Oi, pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, kad „anesteziologas – daktaras, kuris maišo vaistus“. Tai lyg ir tiesa, mes priversti „miksuoti“ vaistus, kad sukelti tris labai svarbias būsenas – miegą, nuskausminimą ir raumenų atpalaidavimą, tačiau tai tik labai maža anesteziologo darbo dalis. Koks vienas procentas, ne daugiau.
Arba, kad tik užmigdome ir išeiname. Jei taip būtų, mirštamumas siektų 100 procentų, arba beveik tiek. Atrodo, užmigdei ir viskas, tačiau taip nėra. Paciento užmigdymas – tik darbo pradžia. Egzistuoja chrestomatinis paveiksliukas apie idealų anesteziologą. Visai anesteziologų bendruomenei jis yra puikiai žinomas.
Svarbiausia suprasti, kad anesteziologas – tai menininkas, o kartu ir tikslus kaip lėktuvo pilotas, kuriam norint kruopščiai suplanuoti anesteziją ir ją atlikti, reikia turėti labai daug žinių, taip pat pajautimo, patirties ir nuovokos.
– Kaip paaiškintumėte eiliniam, su medicina nesusijusiam, operacijos galbūt net neturėjusiam žmogui, kuo užsiima anesteziologas?
– Galime išskirti tris didelius anesteziologo darbo etapus: prieš, per ir po operacinius periodus. Visų pirma, anesteziologas vertina paciento būklę prieš anesteziją. Tai lyg pasiruošimas skrydžiui iš Vilniaus, pavyzdžiui, į Frankfurtą. Pilotas vertina savo lėktuvo būseną, tvarkingumą, sistemų darbą, kuro užpylimą, būsimą maršrutą, kuris lyg ir aiškus, kitų lainerių skaičių ir būsimą išsidėstymą, oro koridorių apkrovą, bet kartu ir orą, oro mases, sroves. Lygiai taip pat ir anesteziologas. Ir tai tik pirmas etapas.
Vėliau – intraoperacinis etapas. Per jį ant pečių užgriūna visa atsakomybė. O po to laukia dar labai daug darbų po operacijos. Tai pooperacinio skausmo, pykinimo ir vėmimo, gyvybinių funkcijų vertinimas ir valdymas. Darbo į valias.
– Ar dar suskaičiuojate, keliose operacijose esate pats dalyvavęs? Prisimenate sudėtingiausią jūsų karjeroje?
– Per metus vidutiniškai dalyvauju 700-800 operacijų ir anestezijų. Sudėtingų papuola vos ne kas savaitę. Įspūdingiausios man yra kepenų transplantologijos operacijos, taip pat skubios anestezijos, kurių metu didžiausias iššūkis yra kraujavimo suvaldymas, netekto kraujo sugrąžinimas. Kai operacija būna tokia sudėtinga, kad sugrąžiname daugiau nei 6 litrus kraujo, kitaip tariant, daugiau nei žmogus turi, ir pacientas pasveiksta – sutikite, tikrai nuostabus jausmas.
Žinoma, intriguoja ir neurochirurginės operacijos, kuriomis pradėjau domėtis dar būdamas 11-oje klasėje. Ar buvo noro tapti chirurgu? Buvo ir toks noras kilo 9-oje mokyklos klasėje, apie tai galvojau iki 4-ojo kurso universitete.
Prisimenu ir pirmąją savo operaciją, kurioje teko dalyvauti. 2001 metų rugpjūtis. Buvau gydytojas rezidentas. Pirmos dienos akių chirurgijos operacinėse – tai buvo puiki vieta aklimatizuotis, nes ten atliekamas visas spektras anestezijų – nuo, kaip žmonės sako, „lengvos“ intraveninės anestezijos, iki labai sudėtingų. Ten išmokau įdurti ligoniui į veną, įvesti kateterį, kuris būtinas saugiai anestezijai atlikti.
Vien Kauno klinikose atliekama beveik 50 tūkst. anestezijų per metus.
– Anesteziologas nuolat yra priverstas priimti skubius, žmonių gyvybės klausimą dažnai galinčius nulemti sprendimus. Tai tarsi aukščiausias atsakomybės, o kartu ir streso, lygis. Vis dar jaučiate adrenaliną savo darbinėje veikloje? Ar pacientų praradimai tebeveikia emociškai?
– Adrenalinas suteikia tokį energijos pliūpsnį! Ir tai ne tik adrenalinas, bet ir kiti streso hormonai. Suprantama, tai nepraeina be pasekmių, – chirurgai ir anesteziologai gyvena trumpiau. Ir su pacientų praradimais nesusitaikoma, net „storos odos“ auginimas nepadeda. Svarbiausia, aktyviai veikti ir darbą atlikus žinoti, kad viską, ką galėjai, padarei. Tuomet, net ir ligonio mirties atveju, širdis yra rami.
Kaip atsipalaiduojame? Kiekvienas turi savų metodų, tik reikia jų nepadėti į lentyną, o aktyviai naudoti. Kai kam padeda bėgimas, prasivaikščiojimas ar kelionės, kitiems – darbas sode ar gera knyga. Treti renkasi tenisą, badmintoną, o dar kiti sėda ant motociklo. Man patinka pastarasis. Keliaujame su dukromis – leidžiamės kartu į vienos ar dviejų dienų keliones po Lietuvą. Kartais užsėda sūnus ant antrojo – keliaujame keturiese.
– Kokių kuriozinių, įsimintų nutikimų yra įvykę operacinėje? Gal koks pacientas netikėtai pabudo dar nebaigus operacijos?
– Klasikinis ir anekdotinis atvejis nutiko prieš dvejus metus. Jis iliustruoja tai, kaip mus sugeba „prigauti“ pacientai. Apklausiu vieną pacientą prieš gana įprastą operaciją. Žmogus guvus, žvitrus, žodžio kišenėje neieško. Iš gražaus Lietuvos regiono. Kaimo gyventojas. Svarstau, gal koks saviveiklininkas. Atvežame jį į operacinę. Pacientas prieš imant migdyti klausia beveik susigraudinęs: „Daktare, ar galėsiu groti smuiku?“. Man net širdį suspaudė, atsakiau – „žinoma“, galvodamas, kad jis koks kaimo kapelos smuikininkas. O jis tik šast ir sako: „Ale tai šių laikų medicina – prieš operaciją negrojau smuiku, o po operacijos galėsiu“. Operacinėje visos operacijos metu buvo linksma.
A.Macas: „Per metus vidutiniškai dalyvauju 700-800 operacijų ir anestezijų.“
– Smagu girdėti, kad operacinėje įvyksta ir linksmų nuotykių. Papasakokite daugiau apie pačią anesteziją. Kas ir kada ją išrado? Kaip operuodavo iki jos atradimo?
– Jei kalbėtume apie tą anesteziją, su plaktuku, – tai ji turbūt sena kaip žmonija. O šiuolaikinei anesteziologijai iš tiesų ne tiek ir daug – vos 175-eri metai. Gali atrodyti, kad visai nemažai, bet jei palygintume su chirurgija, ginekologija ar terapijos mokslais, esame tik „berniukai ir mergaitės skautai“. Žinoma, daug medicinos subspecialybių yra jaunesnės, tačiau, pripažinkime, amžių kontekste narkozė, „atliekama“ ne su kuoka ar plaktuku, yra dar labai jauna.
O viskas prasidėjo nuo noro, kaip šiuolaikinis jaunimas sako, „pasipijarinti“. Bostono vienoje ligoninėje gydytojai seniai suko galvas, kaip pacientų dejones ir klyksmus numalšinti ne tik vietinėmis nuskausminamųjų aplikacijomis, bet ir komfortabiliu miegu. Pirmasis 1845 metais, panaudodamas linksminamąsias dujas, tai pabandė atlikti sumanus, gerų idėjų kupinas gydytojas odontologas Horacas Velsas, tačiau jam, nors ir labai kruopščiai pasiruošusiam, nepavyko. Po paciento dejonių miesto bendruomenė, susirinkusi amfiteatrinėje ligoninės salėje, skandavo: „Apgavystė!“.
Praėjo metai ir ši ligoninė pabandė pagerinti savo reputaciją, – „į aikštelę išbėgo“ Viljamas Mortonas su eteriu. Jam pasisekė. Prabudęs po kaklo srities intervencijos pacientas kalbėjo apie subraižytą kaklą. Minia nesitvėrė džiaugsmu. Ligoninės vyriausiasis chirurgas Džonas Kolinsas Varenas, pirmasis Harvardo medicinos mokyklos dekanas, būdamas skeptikas ir prisimindamas nesėkmingus 1845-uosius, atsisuko į medicinos bendruomenę ir pasakė: „Ponai, tai – ne apgaulė!“. Sėkmė buvo tokia didelė, kad ši ligoninės demonstracinių operacijų erdvė buvo pavadinta Eterio skliautu arba kupolu.
Taigi anesteziologija į priekį buvo stumtelėta ieškant komforto pacientui. Ir nors eteris buvo žinomas gerokai anksčiau, tai buvo didis žingsnis. Per pasaulį nuvilnijo žinia apie anesteziją.
1847 metais, nepraėjus nė metams po minimų įvykių, Vilniuje vykusiame Medicinos draugijos posėdyje pristačius eterį, A.Adomavičius kartu su L.Lechavičium jį panaudojo. Šių laikų tempais – įsisukus aprobacijoms, legalizacijoms, tokį vaistą galėtume imti taikyti gerokai vėliau. Ši žinia turėtų mums priminti, kad nei tuomet, nei dabar tikrai nebuvome ir nesame pasaulio užkampis. Ir tuo derėtų didžiuotis.
Kai prieš kelerius metus klausiau Vilniaus universiteto profesorės Jūratės Šipylaitės tarptautinio pranešimo apie Lietuvos medicinos ir anesteziologijos raidą, prakalbome apie Napoleono apsilankymą Vilniuje. Imperatorius Vilniaus universiteto profesoriaus, chemiko, biologo, filosofo ir gydytojo Vilniaus Medicinos draugijos įkūrėjo Andriaus Sniadeckio ironiškai paklausė, kokios gi chemijos mokoma Vilniuje, pastarasis nedvejodamas atsakė, kad tokios pačios kaip Paryžiuje.
Chirurgai ir anesteziologai gyvena trumpiau.
– Kaip veikia anestezija? Ar tiesa, kad jos poveikis organizmui dar nėra iki galo ištirtas?
– Visų pirma, sugrupuokime: turime bendrąją anesteziją ir regioninę. Regioninė suprantama kaip tam tikros organizmo srities laikinas „atjungimas“. Ji labai naudinga ir efektyvi, jei operuojama tam tikra žmogaus kūno sritis, pavyzdžiui, koja ar ranka. Tuomet naudojami vietiniai anestetikai, kurie sutrikdo nervinio impulso perdavimą nervais. Su bendrąja anestezija – daug sudėtingiau.
Kaip jau minėjau, bendroji anestezija susideda iš trijų kertinių komponentų: narkotinio miego, nuskausminimo ir raumenų atpalaidavimo. Taigi anesteziologas ne tik migdo, bet ir nuskausmina bei atpalaiduoja, kad chirurgas galėtų veikti. Po raumenis atpalaiduojančių medikamentų (raumenų relaksantų) atradimo pažengė visa chirurgija. Ne veltui pats šių vaistų atradimas įvertintas Nobelio premija. Turime Nobelio premiją, tiesiogiai susijusią su anesteziologija!
Kaip veikia nuskausminamieji ir raumenis atpalaiduojantieji – pasaulio mokslas gerai žino: nuskausminamieji – per opiatinius receptorius, raumenis atpalaiduojantieji – veikdami nervo-raumens jungtį, o kaip gimsta narkotinis miegas – turime tik mokslines hipotezes. Anesteziologija lieka su paslaptimi.
– Daugelis, gulėdami ant operacinio stalo, mano, kad „aš tai tikrai neužmigsiu“, bet visi užmiega. Kokių dar girdite mitų, posakių iš pacientų prieš ar po operacijos? Jų pojūčiai ir baimės panašios?
– Tokios mintys nepagrįstos ir yra skatinamos visokių filmų apie Schwarzeneggerį, kuriuose jis „atsilaiko“ prieš narkozę. Anesteziologai stebi pacientą, vertina miego gylį naudodami specialius monitorius, tad galime nuraminti, – dar niekas „prieš narkozę“ neatsilaikė. O tinkamai sudozuoti – tai jau anesteziologo patirtis, išmonė, mokslas ir menas.
– Ištirta, kiek ilgiausiai žmogus gali „miegoti“ operacijos metu?
– Teoriškai, laikas yra neribojamas, tačiau joks dirbtinis miegas nėra fiziologinis. Medikamentai, skirti miegui sukelti, turi savo šalutinius reiškinius. Dirbtinį miegą intensyvios terapijos skyriuje gydomam ligoniui gali tekti sukelti ir palaikyti ilgai, tad gydytojai visada sprendžia naudos ir žalos santykį. Pavyzdžiui, kai kurių, net labai inovatyvių, medikamentų miegui sukelti skyrimas gali veikti širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, o šalutinis poveikis gali būti reikšmingas. Dirbtinai ir giliai migdomas pacientas pats nekvėpuoja, už jį „kvėpuoja“, o, tiksliau, oro įpūtimą atlieka, dirbtinės ventiliacijos aparatas. Tai taip pat nėra fiziologiška, kad ir kokie inovatyvūs aparatai naudojami, ir gali lemti neišvengiamus plaučių uždegimus, tad tenka sverti ir šią riziką.
– Ar dažnai operacijos metu paaiškėja, kad reikėjo mažesnės ar didesnės narkozės dozės, nei buvo paskaičiuota prieš operaciją? Lengva „ištaisyti“ tokius neatitikimus?
– Žinoma. Apsiskaičiuojama itin retai. Dažniausiai – tai individuali reakcija į anesteziją ir anestetikus, bet anestezijoje naudojami vaistai specialisto rankose valdomi. Ir gerai. Gydytojas sumažina vėlesnes dozes, paskiria skysčių į veną ir situaciją taiso. Yra ir kitų priemonių, jei šių, pirmųjų, nepakanka. Pacientas į neatitikimus dažniausiai reaguoja kraujo spaudimo sumažėjimu, kurį ir koreguojame.
– Ar operacijos metu pacientas gali sapnuoti ir atsiminti sapnus? Kokios pirmiausiai mintys pacientus apima pabudus? Daugelis, tikėtina, reaguoja į vamzdelius burnoje ir nosyje?
– Tai priklauso nuo miego gylio. Esant labai giliai anestezijai – nesapnuoja, tačiau gilinant miegą ar bundant sapnuoti galima. Anestezijos pabaigoje prabundama su visokiais sapnais, mintimis. Dažniausiai pacientai klausia, kada juos operuos, nors jie jau išoperuoti. Tai liudija anestezijos sėkmę ir gerą kokybę. Budimas su nedraugiškomis mintimis nereiškia anesteziologo klaidos – neretai tai nulemia buvęs priešoperacinis nerimas, reakcija į medikamentus. Blogos mintys gali būti būdingos net ir vaikučiams. Kartais jie bunda su „disforiška“, nedraugiška nuotaika.
Klausiate, kaip žmonės reaguoja į vamzdelius? Visų pirma, stengiamės, kad jie jų nepajaustų, pašalintume visus vamzdelius prieš pat sąmoningą prabudimą. Tiesa, būna tokių aplinkybių, kai pacientui tenka pakentėti, tačiau su ligoniu apie tokias situacijas kalbame, aiškiname, kad trumpalaikis diskomfortas lemia daug didesnį saugumą sveikatai ir gyvybei.
Dažniausiai pacientai klausia, kada juos operuos, nors jie jau išoperuoti.
– Ar išties visi, busdami iš po narkozės, kalba ir nesąmoningai išsipasakoja savo paslaptis? Kokių įdomybių jums yra tekę girdėti iš bundančių po narkozės pacientų? Gal kas prisipažino, pavyzdžiui, kad ką nužudė?
– Netiesa. Man normalios paslapties taip ir neteko išgirsti, tad galiu nuraminti: nei prieš, nei po operacijos jokių apčiuopiamų paslapčių žmonės nepasako. Mitas.
Pamenu vieną linksmą istoriją, nors tuo metu mane gerokai ji supykdė. Viena slaugytojos padėjėja, nedirbanti anesteziologijos srityje, paklausė, ar negalėtume duoti jai tų „teisybės vaistų“, mat norinti juos išbandyti ant savo vyro, kad sužinotų, kaip ten kas. Tuomet atsakiau ugningai – šiuolaikinė anesteziologija nacių ar kitų apgailėtinų ir liūdnos reputacijos autoritarinių rėžimų metodų nenaudoja. Dabar į tą paklausimą žvelgiu gerokai ramiau (šyptelėjo).
– Ar yra tokių pacientų, kurių net asmenybė, bent jau trumpam, pasikeitė po anestezijos?
– Ne, tokių atvejų nepasitaikė. Anestezija gali turėti trumpalaikės įtakos mūsų įsiminimo funkcijai, tačiau asmenybė nesikeičia. Tiesa, bendra būklė po operacijos gali pablogėti, kartais sutrinka žmogaus sąmonė. Jis būna kurį laiką sutrikęs, neramus, tačiau tai – integralus paciento amžiaus, ligos, operacijos ir anestezijos poveikis, kuris dažniausiai praeina, o jei ne – tai susiję su bloga paciento prognoze. Deja, sąmonės, elgesio sutrikimas, vadinamas somatiniu delyru, kartais yra nepriklausomas blogos prognozės požymis.
– Paaiškinkite, kuomet prireikia pacientui taikyti dirbtinę komą. Kaip ji veikia organizmą?
– Dirbtinė koma – toks labai dramatiškas pareiškimas, nors negalima sakyti, kad neteisingas. Aš tą būseną vadinu dirbtiniu miegu, kurio tikslas – smegenų nuraminimas, o priežastys, dėl kurių gali reikėti tokios būsenos, yra bent kelios.
Visų pirma, tai žmogaus smegenų apsauga po galvos smegenų traumos ar kitų centrinės nervų sistemos pažeidimų, kad pačioje pradžioje galvos smegenys nereaguotų į dirgiklius ir nesivystytų jų tolimesnė, antrinė, pažaida. Būna, kad neurochirurgas pašalina krešulį galvos smegenyse, o mes po anestezijos pratęsiame šį miegą ir pervežame pacientą į intensyviosios terapijos skyrių tolimesniam gydymui.
Kita priežastis – kai kurios chirurginės procedūros, po kurių būtina kūno nejudra, kad audiniai pradėtų gyti.
Trečia – labai sunki paciento būklė. Tuomet tenka laukti, kol ta būklė pagerės. Tik jai pagerėjus, galima nutraukti miegą. Taigi dirbtinis miegas skirtas žmogui apsaugoti ir pagerinti jo sveikimo procesą.
– Užsiminėte, kad pirmieji anesteziologai buvo vadinami narkotizatoriais. Galima narkozę prilyginti narkotikams? Juk busdamas ne vienas pacientas susiduria su haliucinacijomis. Ar daug po sunkių operacijų atsigaunančių pacientų pasakoja apie regėtą šviesą tunelio gale, kad buvo rojuje ar pragare? Ar pacientų istorijos, jei kurios kartojasi, nepriverčia patikėti pomirtiniu gyvenimu, o gal, atvirkščiai, suvokti, kad nieko „ten“ nėra.
– Anesteziologijoje naudojamų medikamentų išskirtinumas – jų trumpas veikimas. Anestetikas turi veikti su aiškia pradžia ir pabaiga. Konkreti vaisto veikimo pabaiga lemia mažesnį liekamųjų reiškinių kilimą. Jei anestetikas greitai suyra, nelieka pagrindo ir haliucinacijoms. Turime medikamentų, kurie iš ties sukeldavo reginių. Vieniems – gražių, kitiems – baisių kaip pragaras. Šie vaistai nėra pašalinti iš klinikinės praktikos, tačiau naudojami ypač mažomis dozėmis.
Pooperacinę žmogaus pažintinę funkciją ir elgesį lemia daug faktorių: ir amžius, ir gretutinės ligos (kraujagyslių, cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija), o labiausiai – pagrindinė liga, dėl kurios žmogus operuotas, pooperacinė būklė. Turime tokį daug nusakantį apibūdinimą, kad žmogus patiria peripoperacinį stresą.
Apie tunelius pacientai nekalba. Per mano praktiką – vos vienas kitas. Žmogaus tikėjimas pomirtiniu gyvenimu grįstas daug gilesniais pajautimais. Operaciniai pajautimai – labiau blyksniai, o ne gyvenimo laikysena.
– Visuomenėje nuolat kyla diskusijų dėl pacientų „pririšimo prie lovų“. Kaip paaiškintumėte, kam to reikia?
– Labai gerai suprantamas ir visai medikų bendruomenei nepriimtinas sprendimas. Deja, kartais kito sprendimo nelieka. Įsivaizduokite situaciją: pacientas po operacijos, išvesta keletas svarbių vamzdelių, kurie turi būti įvesti 3-5 dienas, jų išsitraukimas reiškia pakartotinos operacijos būtinybę arba, kai kuriais atvejais, – absoliučią grėsmę gyvybei. Ir tai – ne juokai.
Dažniausiai prabudęs žmogus tai supranta ir saugo, kas yra atlikta. Tačiau, kaip jau minėta, dėl pooperacinio sumišimo pacientas kartais tampa ypač aktyvus ir viską nuo savęs plėšiasi.
Niekada nepradedama nuo „fiksavimų“, pradedama nuo pokalbio su ligoniu. Kalbasi slaugytojos, gydytojai, kviečiamas gydytojas psichiatras (jei tai didesnė ligoninė). Tačiau tam nepadėjus, tenka spręsti labai greitai.
Dauguma pagalvosite, kad žmogui reikia duoti daug raminamųjų ir viskas bus gerai. Tačiau tai gali būti kelias į greitą pražūtį. Raminamieji vaistai sukelia ir kvėpavimo sistemos slopinimą. Po jo – vienas žingsnis iki plaučių uždegimo. Plaučių uždegimai, nors ir gydomi, bet, ypač nusilpusiems pacientams, gali baigtis mirtimi. Štai kodėl raminamuosius vaistus tenka derinti su rankos ar net viso paciento pririšimu. Norisi pakartoti: tai labai nemalonu gydytojams ir slaugytojoms.
Apie tunelius pacientai nekalba. Per mano praktiką – vos vienas kitas.
– Jūsų žiniomis, kiek žmogus per gyvenimą gali ištverti narkozių? Yra organizmo limitas? Galbūt artėjama prie „ekologiškesnės“ anestezijos, o galbūt, priešingai, ilgai dar nepavyks išrasti „geresnio dviračio“ šioje srityje? Ar išties anestezijos trumpina gyvenimą?
– Anestezijų galima „priimti“ tiek, kiek reikia, – limito nėra, tačiau jos reikalingos tuomet, kai yra būtinos. Ką tai reiškia? Tarkime, nudegė mažas vaikas, kol jis sveiksta, gali reikėti 50-70 perrišimų ir odos transplantacijos operacijų. Visuomet reikės anestezijos. Negydomo mažojo paciento juk nepaliksime. Mažyliai pasveiksta ir toliau vystosi. Kas kita, jei pacientas pageidauja narkozės „ant kiekvieno kampo“, o tokia tendencija stebima. Tokiais atvejais anestezijos šalutiniai reiškiniai stelbia naudą.
Narkozė gyvenimo netrumpina, ji, vienareikšmiškai, jį prailgina, kai atliekama tam, kad būtų išgydyta chirurginė liga. Be narkozės chirurgas negalėtų atlikti būtinųjų veiksmų, o tai lemtų nepalankią prognozę ligoniui. Tačiau reikia pripažinti dar ir dar kartą – anestezija turi šalutinių reiškinių, tad kam juos „kolekcionuoti“, jei nėra poreikio?
Ar yra ekologiškų narkozių? Kaip jau minėjau, naudojame vis trumpiau veikiančius anestetikus, tačiau jie vis tiek yra dirbtiniai medikamentai. Natūralios priemonės? Kanapės? Su jomis toli nenuvažiuosi. Dar daugiau – turėtume daug bėdos ateityje. Kanapių bumas pas mus greitai artėja, kai kitos šalys jau raško nemalonius jų naudojimo rezultatus. Daug jaunų žmonių tapo priklausomi ne tik nuo kanapių, palaipsniui reikalauja didesnių „dozių“.
– Pačiam teko kada atsidurti kaip pacientui operacinėje? Jei taip, lengviau, kai žinoma, kas vyks, ar sunkiau? Kokie buvo pačio išgyvenimai bundant po operacijos, jei tokią turėjote?
– Paciento vaidmenį žinau, tačiau man kliuvo mažos intervencijos, „visos apimties“ chirurgijos nepatyriau. Vis dėlto, kadangi patyriau intervencijas vietinėje ir laidinėje nejautroje, tam tikra prasme jaučiau ir aplink mačiau daug daugiau nei būčiau miegojęs.
– Ar gali anesteziologas atsisakyti dalyvauti operacijoje dėl itin didelės rizikos pacientui?
– Negali, tačiau tokiais atvejais anesteziologas kelia pagrįstus klausimus, ar rizika pagrįsta, ar anestezija bei atlikta operacija bus labiau nenaudinga nei rizikinga. Jei operacija – vienintelė išeitis ir apčiuopiama galimybė padėti, net jei rizika labai didelė, pristačius pacientui situaciją ir įvertinus jo paties nuomonę, operacija atliekama.
Jei pacientas alergiškas anestezijai – jį ruošiame. Čia labai svarbi pačio paciento patirtis ir priešoperacinis pokalbis su anesteziologu bei jo išsamumas. Dažniausiai alergišką žmogų galime paruošti anestezijai ir chirurgijai tą pačią dieną. Retesniais atvejais užtrunkame ir ilgiau. Pagrindinis tikslas – parinkti, ko negalime skirti, taip pat paskirti tam tikrus medikamentus, mažinančius galimos alerginės reakcijos išraišką.
Mano patirtis – vieną pacientą mums ir alergologams teko konsultuoti keletą kartų ir visas pasiruošimas bei anestezijai naudojamų medikamentų parinkimas užtruko daugiau nei mėnesį. Tačiau pacientė buvo sėkmingai ir saugiai išoperuota. Tad pasirengimas buvo prasmingas ir lėmė gerus rezultatus.
– Kokių operacijų metu anesteziologui kyla daugiausia išbandymų? Kas tai nulemia?
– Daugiausia sunkumų iškyla didžiųjų operacijų metu, kurių pasitaiko visose chirurgijos srityse. Štai, akių chirurgija, nors atrodytų maža, bet mažas netikslumas, paciento krustelėjimas gali lemti regos praradimą. Tad, kaip suprantate, iššūkių pakanka visur.
Prieš operaciją anesteziologai daugiausiai nerimauja dėl paciento gretutinių ligų, atkreipia dėmesį ir į viršsvorį. Jis tampa pandeminio lygmens, o viršsvorio turinčių pacientų sveikimo rezultatai yra sudėtingesni.
Pastaruoju metu didžiausias iššūkis operacinėje – vis sutinkami ligoniai su sudėtingais pilvo organų pažeidimais ir pilvaplėvės uždegimais. Būtinas greitas reagavimas, norint išgelbėti kaip galima didesnę dalį šių pacientų. Deja, pasaulyje registruojamas mirštamumas yra neguodžiantis. Tad tiek kitos šalys, tiek mes nepaliaujame ieškoti sprendimų, o jų ieškoti tikrai verta ir net labai įdomu.
Viršsvorio turinčių pacientų sveikimo rezultatai yra sudėtingesni.
– Ar einama ta linkme, kad vis daugiau operacijų siekiama atlikti su vietine nejautra, kuo mažiau taikant „pilną narkozę“? Išties jau atliekamos operacijos, kurių metu pacientas, gavęs pilną narkozę, neintubuojamas, kvėpuoja pats sąmoningai? Įdomios ir smegenų operacijos, kurių metu pacientas net kalba, atlieka užduotis. Kaip įmanoma operuoti neužmigdžius? Kokių dar naujovių, anksčiau atrodžiusi „iš pasakų srities“, jau yra „arti“ medicinos?
– Nors būdamas anesteziologu turėčiau džiaugtis, tačiau iš tiesų neramina tai, kad bendrųjų anestezijų žmonės nori vis daugiau. Yra įdomių regioninės anestezijos technikų, kurių pagalba kalbančiam žmogui galima atlikti net krūtinės ląstos operacijas. Yra išsivysčiusių šalių, kuriose regioninė anestezija taikoma pacientui, esančiam dirbtinės apytakos būsenoje. Ką tai reiškia? Paciento širdis sustabdyta, širdies chirurgas dirba, o pacientas kalba. Sutikite, skamba nejaukiai, tačiau tai – ne eksperimentinė operacinė, o galima praktika. Mes tokios krypties nesame pasirinkę.
Neurochirurginės operacijos, kurias minite, galimos todėl, kad smegenų struktūros nėra skausmingos, tačiau operacijos pradžioje pacientas giliai miega, kol chirurgas prieina prie reikalingų struktūrų, o tuomet, kai jau reikia atlikti veiksmus, pacientas pažadinamas ir vykdo svarbias užduotis tam, kad chirurgas galėtų įvertinti tiek pažeistas, tiek sveikas zonas ir, pavyzdžiui, naviką šalinti pažeistas struktūras atskirdamas ne tik pagal vaizdą, bet ir vertindamas, ar nepažeidžia funkcinių smegenų laukų. Tai labai subtili situacija.
Mūsų tikslas yra „kosminis besąlygiškas paciento saugumas“, ir nors tai skamba kaip proza, tačiau būtent jos kiekvienas norėtumėte, jei pakliūtumėte kaip pacientas į operacinę.
– Kaip sparčiai tobulėja anesteziologijoje taikomos priemonės? Ar įsivaizduojate, kaip ateityje vyks operacijos, keisis anesteziologo darbas? Egzistuoja kokių teorijų „iš fantastikos srities“?
– Puikiai žinome, kad gydytojų ir slaugytojų niekas nepakeis. Jau dabar, per COVID-19 pandemiją, matome, kad labiausiai pacientų išeitis nulemia personalo, slaugos kokybė, – žmogiškasis faktorius. Bus robotinis asistavimas, bet tik tiek. Tikimės, kad sulauksime naujų medikamentų, stebėsenos įrenginių, kurie bus dar artimesni žmogaus prigimčiai. Taip, pacientus galėsime išgelbėti iš vis labiau, iš pirmo žvilgsnio, beviltiškesnių situacijų. Visgi, pagrindinė tobulėjimo kryptis, kurią aš matau, yra sistemų, kurios nustato paciento saugumą ligoninėse, vystymas.
Kaip COVID-19 pakeitė anesteziologo kasdienybę? Kokių naujų funkcijų atsirado jūsų srities specialistams dėl pandemijos? Ko naujo jus, kaip anesteziologą, ji išmokė?
– Operacijų skaičius kiek sumažėjo, tačiau pastebime, kad daugėja sudėtingų pacientų ir sudėtingų sprendimų. Šiuo metu jaučiame, kad žmonės sugrįžta gydytis tų ligų, kurių gydymą buvo kuriam laikui atidėję.
Mūsų specialybė susideda iš dviejų dalių – anesteziologijos ir intensyviosios terapijos, kadangi esame anesteziologai reanimatologai. Nors Kauno klinikose esame Anesteziologijos klinikos darbuotojai ir „taikos metu darome narkozes“, per šią pandemiją gavome galimybę imtis to, ką daugelis mokėjo, tačiau nelaikė darbiniu prioritetu – tai sunkių COVID-19 infekcija sergančių pacientų intensyviosios terapijos.
Didžiuojuosi mūsų klinikos gydytojais ir slaugytojomis. Rezultatai, kuriuos matome, net ir stebint tiek sunkių atvejų, įkvepia. Taip, laikai labai sunkūs, turime daug mirštančių pacientų, bet turime ir daug sveikstančių. Dar daugiau išmokome džiaugtis kiekvienu etapu – sėkmingai pritaikytu nauju diagnostikos ar gydymo metodu. Pastebime, kad darome tai, ką daro Niujorkas ar Londonas. Niekuo nesiskiriame. Šis laikas – geras augimui ir vystymuisi.
