– Įgijusi medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją pasirinkote Anesteziologijos ir reanimatologijos rezidentūros studijas, dabar dirbate gydytoja anesteziologe reanimatologe. Kas lėmė jūsų pasirinkimą?
– Studijų metais neturėjau vienos mane dominusios srities, todėl ir patiko anesteziologija – joje reikia išmanyti ir gebėti vertinti visą organizmą – kvėpavimo, širdies, inkstų ir kitas sistemas. Narkozės ir operacijos metu yra veikiamos visas žmogaus organizmas, o gydytojas anesteziologas visų pirma atsako už paciento būklę chirurginės intervencijos metu.
Darbe naudojame įvairius aparatus – gyvybinių funkcijų sekimo, anestezijos ir kvėpavimo, ultragarso ir kitus. Tad gydytojas anesteziologas privalo būti ir inžinierius, išmanantis šių prietaisų veikimo principus.
Dar vienas mane patraukęs šios specialybės aspektas – tai procedūrų įvairovė: nuo kvėpavimo takų valdymo iki įvairių kraujagyslių punkcijų, nervų blokavimo. Anesteziologijos srityje nuolat atsiranda naujų vaistų ir metodų – man patinka šias naujoves sekti, domėtis ir pritaikyti praktikoje.
Be viso to, labai žavi idėja, kad vaistais ir aparatais galiu kontroliuoti žmogaus sąmonę ir apsaugoti jį nuo nemalonių pojūčių. Dažnai operacijos metu susimąstau – pacientas miega, chirurgas tuo metu operuoja, o atsibudęs žmogus pasako, kad labai maloniai pamiegojo. Mane iki šiol tai labai žavi ir stebina.
– Kokios asmeninės savybės reikalingos gydytojui anesteziologui reanimatologui?
– Šiame darbe labai svarbi greita orientacija ir reakcija į besikeičiančią situaciją. Jei operacija vyksta sklandžiai, galiu būti rami, tačiau jei kas nors nutinka – mąstyti ir priimti sprendimus turiu labai greitai, nes pasekmės gali būti neatitaisomos. Taip pat privalau prisiminti ir vienu metu apdoroti daug informacijos: planuodama operaciją, turiu įvertinti kiekvieną organų sistemos elementą bei suprasti, kaip chirurginė intervencija paveiks paciento būklę.
Dažnai klaidingai manoma, kad gydytojas anesteziologas dalyvauja tik pačioje operacijos pradžioje. Tai yra netiesa – su pacientu būname visą laiką, todėl turime pasiruošti įvairiems scenarijams, pavyzdžiui, nukraujavimui, kraujospūdžio svyravimams, ilgos operacijos trukmės padariniams ir kt. Viskam turiu būti pasiruošusi iš anksto. Be to, labai svarbus ir gebėjimas komunikuoti tiek su kitais komandos nariais, tiek su pacientu.
Su pacientu būname visą laiką, todėl turime pasiruošti įvairiems scenarijams.
– Išsakėte labai intriguojančią mintį, kad gydytojas anesteziologas reanimatologas tarsi kontroliuoja žmogaus sąmonę. Gal galite papasakoti, kas vyksta bendrosios nejautros metu?
– Bendrosios nejautros metu mes užmigdome ir paralyžiuojame pacientą. Pagrindinis anestezijos tikslas – suteikti galimybę chirurgui be trukdžių atlikti operaciją. Užmigdžius ir paralyžiavus pacientą, jis pats kvėpuoti negali, todėl įvedame vamzdelį į kvėpavimo takus ir prijungiame prie aparato, kuris kvėpuoja už pacientą.
Būtent kvėpavimo takų valdymas yra pats svarbiausias anesteziologo įgūdis. Nepavykus „pavaduoti“ kvėpavimo funkcijos, pacientas negauna deguonies, o jo stygius lemia smegenų žūtį. Tai labai atsakingas momentas, bet išsigąsti nereikia: šiais laikais turime galimybę sekti gyvybines funkcijas, taip pat turime įvairių prietaisų, kurie padeda esant sudėtingesnei situacijai.
Jau užmigdę pacientą ir prijungę jį prie anestezijos aparato, stebime jo įvairius parametrus, pavyzdžiui, kraujospūdį, pulsą, deguonies kiekį kraujyje, taip pat galime sekti ir valdyti miego gylį, koreguoti kraujospūdžio, pulso svyravimus ir kt.
Po operacijos pažadiname pacientą ir, esant pakankamam sąmonės lygiui bei kvėpavimui, pašaliname vamzdelį. Dažnai pacientai prisimena tik tą momentą, kai uždėjome kaukę ir jie užmigo. Vienintelis nemalonus pojūtis, kad vyko „kažkas daugiau“ – tai gerklės skausmas dėl joje buvusio vamzdelio.
– Kas jūsų darbe sunkiausia?
– Sunkiausia yra nepasimesti atsiradus netikėtoms komplikacijoms operacijos metu. Kadangi pacientas yra paralyžiuotas ir negali kvėpuoti, būtina reaguoti greitai ir atlikti visus reikalingus veiksmus teisinga seka. Tokia situacija gali sukelti daug streso, o taip pat ir po jos dar ilgai iškylančių apmąstymų, kaip buvo galima to išvengti ir ar stabilizuojant situaciją viskas buvo padaryta teisingai.
Kalbant apie kasdienius dalykus, tai dažnai paruošti gerą operacijos planą pacientui tikrai nėra lengva. Pasitaiko gretutinių ligų, į kurias būtina atsižvelgti, o dabar situaciją apsunkina ir pandemija.
Skubios pagalbos skyriuje dar spaudžia laikas. Pasitaiko situacijų, kai dėl labai didelio pacientų srauto privalome pasirinkti, kurį pacientą operuosime pirmą. Kartais net jau būnant operacinėje kažkurią operaciją tenka nukelti, nes atsirado kitas – sudėtingesnis atvejis, nebegalintis laukti nė minutės. Tada būna nemalonu, bet tokius sprendimus priimti reikia.
– Ar operacinėje labai svarbus komandinis darbas?
– Taip, jokia operacija apskritai negalėtų vykti be komandinio darbo. Į operuojančią komandą įeina daug narių – chirurgai, anestezistai, instrumentatoriai, operacinės padėjėjai, asistentai. Trūkstant bent vieno iš jų operacija vykti negali.
Operacinėje labai svarbus susikalbėjimas tarp kolegų ir empatija. Taip pat svarbus supratimas, kas už ką atsakingas. Pavyzdžiui, chirurgai baigę operaciją išeina, o mes liekame žadinti paciento. Pacientą išvežus operacinės padėjėjai ir anestezistė tvarko, valo operacinę. Be to, mūsų darbe pasitaiko dienų, kai nelieka laiko pertraukėlei ar pietums, todėl turime vieni kitiems padėti, būti supratingais.
Vadinamieji „planiniai“ pacientai dažnai turi ypatingų ar retų ligų, tad ir jų paruošimas operacijai gali būti sudėtingas.
– Į RVUL patenka tiek skubios pagalbos ieškantys, tiek ir planiniam gydymui atvykstantys pacientai. Kuo jums, kaip gydytojai anesteziologei reanimatologei, šios dvi kategorijos skiriasi?
– Bene didžiausias skirtumas yra reagavimo į situaciją greitis ir nežinomybė – juk apie skubiai atgabentą pacientą dažniausiai mažai ką žinome. Tačiau nebūtinai su į skubios pagalbos skyrių patekusiu pacientu dirbti sunkiau. Vadinamieji „planiniai“ pacientai dažnai turi ypatingų ar retų ligų, tad ir jų paruošimas operacijai gali būti sudėtingas, reikalaujantis daugiau darbo, informacijos ir apmąstymų.
– Dažnai pacientai, prieš kreipdamiesi į gydytoją, jau turi susidarę išankstinę nuomonę, kokio tipo nejautros norėtų. Ar visada atsižvelgiate į paciento nuomonę?
– Pirmiausia, visada pacientui bandau paaiškinti, kokie yra regioninės nejautros ir bendrosios nejautros privalumai ir trūkumai, kokiais atvejais koks būdas yra taikomas ir kodėl.
Dažnai operuojant galūnes dėl geresnio nuskausminimo pooperaciniu laikotarpiu taikome regioninę nejautrą. Tokios nejautros metu galime suleisti vaistų į nugaros smegenų kanalą, ir žmogus kuriam laikui nejudins ir nejaus kojų, tačiau išliks sąmoningas, arba galime suleisti vaistų šalia nervo ir taip „atjungti“ ranką ar koją. O pacientai labai dažnai nori giliai miegoti ir nieko negirdėti. Puikiai suprantu jų nerimą ir norą. Jei žmogus yra jaunas ir sveikas, tuomet tikrai gali rinktis – regioninė ar bendroji nejautra, ar net jų kombinacija.
Tačiau jei pacientas turi daug gretutinių ligų, bendrosios nejautros keliama rizika yra didesnė nei regioninės, todėl rekomenduojame pastarąją. Žinoma, norėdami suteikti daugiau komforto, galime skirti raminamų vaistų, kurie padeda jaustis geriau, tačiau nuo šių vaistų pacientas visiškai neužmiega – gali girdėti, kas vyksta operacinėje.
– Šiais laikais kiekvienas gali pasitarti ir su visagaliu „daktaru guglu“. Ar susiduriate su pacientais, tikinčiais įvairiais internete skleidžiamais mitais apie nejautrą? Kokie mitai pasitaiko dažniausiai?
– Mitų tikrai pasitaiko, galbūt tai yra filmų įtaka. Paaiškinus, kaip veikia anestezija, dažnas nustemba – paprastai manoma, kad uždedame žmogui ant veido kaukę, ir jis užmiega. Kai kurie pacientai nė neįsivaizduoja, kas vyksta iš tiesų, todėl papasakojus išsigąsta. Tokiais atvejais bandau paaiškinti nepagražindama, bet ir negąsdindama. Taip, egzistuoja tam tikra rizika, ir pacientas nuo bendrosios nejautros gali numirti ar likti neįgaliu, bet tai yra ypač reti atvejai.
Grįžtant prie mitų, žmonės tikrai labai dažnai baiminasi, kad pabus iš bendrosios nejautros operacijos metu. Manau, kad šis mitas kyla iš nesupratimo, kas apskritai yra bendroji nejautra. O juk taikydami šį būdą narkozės gylį visą laiką sekame ekrane ir reikalui esant galime koreguoti, tad pabusti tikrai neįmanoma. Regioninės nejautros atveju pasitaiko, kad paskyrus raminamųjų vaistų žmogus užmiega, o vėliau pabunda ir girdi operacijos eigą. Tačiau skausmo pacientas tikrai nejaučia.
Dar vienas mitas, kad bendroji nejautra kenkia smegenims ir atminčiai. Narkozė nei smegenims, nei atminčiai nekenkia, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus yra gerokai vyresnio amžiaus ir turi polinkį į demenciją arba Alzheimerio ligą. Bet net ir tokiais atvejais nebūna taip, kad žmogus iki operacijos turėjo atmintį ir ji staiga dingo.
Pasitaiko ir baimė nevalingai kalbėti bendrosios nejautros metu. Bet pacientas būna prijungtas prie kvėpavimą palaikančio aparato su vamzdeliu burnoje ir pasakyti nieko negali. Be to, jis yra ir paralyžiuotas, todėl negalėtų kalbėti, net jei būtų sąmoningas. Kartais žmogui pasakome, kad mes jam tikrai neleisime kalbėti ir trukdyti chirurgui (juokiasi).
O apibendrindama galiu tik priminti, kad jau daugybę metų kasdien visame pasaulyje vyksta milijonai operacijų – jei šiuolaikinė anestezija būtų tokia kenksminga, kaip vaizduojama mituose, tikrai būtume tai pastebėję ir ieškoję kitokių sprendimų.
– Esate jaunosios kartos gydytoja anesteziologė reanimatologė. Ar pastebite mokyklų skirtumų?
– Anksčiau gydytojai anesteziologai labiau koncentruodavosi į tai, kas vyksta operacijos metu. Dabar anesteziologo dėmesio laukas išsiplėtė – mūsų darbas apima ir paciento paruošimą operacijai, ir pačią operaciją, ir pooperacinį periodą.
Mokomės ir praktikoje pritaikome naujausius anesteziologijos metodus, siekiame išvengti komplikacijų ne tik operacijos metu, bet ir galimų komplikacijų praėjus net keliems mėnesiams po jos. Tai, manau, ir yra esminis skirtumas. Tačiau mūsų specialybės atstovus visada vienija bendras tikslas – padaryti viską, kad operacija praeitų sėkmingai.
