Kryžiaus reikšmė anuomet
Žemaitija – senųjų kryžių ir koplyčių kraštas. Čia nerasite kaimo be koplytėlės ar kryžiaus. Seniau žmonės čia juos statydavo įvairiausiomis progomis, pavyzdžiui, prašydami Dievo sveikatos, gero derliaus. Taip pat sunkiose gyvenimo situacijose – karo ar ligos metu dažnai žmonės pasižadėdavo: jei išgyvens, pastatys kryžių.
Statydavo juos ir prieš svarbius įvykius. Taip nutiko prieš pat karą, 1940 metais Kretingos rajone Kumpikų kaime. Čia susirinkęs visas kaimas pastatė kryžių, kuris dar ir dabar puošia kaimo centrą.
Buvo tikima, jog dvigubi kryžiai, kitaip vadinami jotvingių kryžiais, apsaugo nuo potvynių, audrų, ligų, kitų nelaimių.
Kryžiai su dviem kryžmomis į Lietuvą atkeliavo XVII a. Iš pradžių juos nešiojo kaip šventą simbolį dvasininkai, vėliau pradėjo statyti iš medžio ir paprasti žmonės.
Buvo tikima, jog dvigubi kryžiai, kitaip vadinami jotvingių kryžiais arba karavykais, apsaugo nuo potvynių, audrų, ligų, kitų nelaimių.
Kryžių vežė penkiais arkliais
Šiais metais Angelei Kontrimienei sukanka 85 metai. Išgyvenusi karą ir šaltąją Sibiro žemę, moteris puikiai prisimena visą Kumpikų kaimo simbolio – senojo kryžiaus – istoriją.
1940 metais kaimo centre kryžių sugalvojo pastatyti vietinis šaulys, Angelės tėvas Feliksas Jonkus. Kryžius, staliaus išdrožtas iš vieno šimtamečio ąžuolo, tad jo dvidešimties metrų aukštis yra vientisas ąžuolo kamienas.
Pagamintą kryžių iš kaimyninio kaimo susivieniję Kumpikų žmonės parvežė penkiais arkliais. Kas kaip galėjo, taip prisidėjo, jei nevežė, nestatė, tai valgyti darė tiems, kurie dirbo.
Per bombardavimą visi bėgo prie kryžiaus melstis
„Netoli buvo frontas, vokiečiai traukėsi. Kai lėktuvai pradėdavo skaidyti aplinkui, taip garsu būdavo, mes su mama už rankų susikibę bėgdavom prie kryžiaus“,– šypsojosi Angelė.
Nubėgusi su mama prie kryžiaus, dar būdama maža mergaitė, Angelė sutikdavo ten visą savo kaimą. Susirinkę žmonės melsdavosi ir laukdavo, kol bombardavimas baigsis. Taip šiam kaimui per karą kryžius tapo susirinkimo vieta bendrai maldai.
Sovietai liepė nugriauti
Šis kryžius buvo ne tik krikščionybės, bet ir vieningos kaimo bendruomenės simbolis, todėl tuometei Kretingos sovietinei valdžiai jis labai nepatiko. Valdžia kolūkio pirmininkui ne kartą liepė surasti, kas jį galėtų nugriauti. Tačiau, kad ir kaip ieškojo savanorių, žmonių neatsirado net už pinigus.
„Jie vietinių prašė, o mums jis buvo toks svarbus, jog niekas nedrįso blogo nei prieš Dievą užsitraukti, nei prieš kaimynus“,– pasakojo moteris, kuri tik šiek tiek vyresnė nei įžymusis kaimo kryžius.
Valdžia kolūkio pirmininkui ne kartą liepė surasti, kas jį galėtų nugriauti.
Angelė net neįsivaizduoja, kaip šį kaimelio tikėjimo simbolį būtų galėjęs nugriauti savas gyventojas. Taip sovietinę valdžią ištvėręs kryžius liko stovėti iki šiol.
Visi iš Sibiro grįžo gyvi
Kumpikų kaimo žmonės tiki, kad nuo visų karo ir sovietinių baisybių juos apsaugojo kryžius. „Išvežė mūsų labai daug, bet visi sugrįžom namo, sveiki ir gyvi“,– lėtai ir užtikrintai kalbėjo Angelė.
Moteris tiki, kad maldos ir kryžius saugos jos kaimą, todėl jį lydi sėkmė. Senolė prisimena kaip visi kaimo gyventojai, kada tik galėdavo, susirinkdavo giedoti giesmių, melstis drauge šalia kryžiaus.
Anksčiau vyrai pakeldavo kepurę, moterys nusilenkdavo
Anksčiau žmonės buvo itin religingi, labai gerbdavo kryžius, sako moteris. „Praeidami visi vyrai nusiimdavo kepurę, o moterys nulenkdavo galvą. Taip aš užaugau“ ,– šypsojosi Angelė.
Ji vis dar su keliomis kaimo moterimis retsykiais nueina pasimelsti, pagiedoti prie kryžiaus. Nors laikai keičiasi, bet kryžiumi vis dar rūpinamasi – kiekvienais metais pasodinamos gėlės, prižiūrima aplinka, jei kryžius išblunka, jį perdažo.
Moteris mano, kai senosios kartos nebebus, vis tiek kažkas juo rūpinsis, nes tai ne tik religinis simbolis, bet ir šio kaimo praeito amžiaus bendruomenės palikimas.
Pasaulyje žmonės tiki įvairiausiais dalykais – šventu vandeniu, šventu akmeniu, šventa siena, skulptūra, o Kumpikų kaimo gyventojai – savo mediniu kryžiumi. Norėdami parodyti jų ypatingumą, visus šiuos objektus žmonės aprašė, apdainavo, kaip ir žemaičiai – kryžius.
„Kožnas namuose sveikatą randa, kuris kryžių stato, ir sau apturi šlovę. Nes tiems padaryt negali nieko pikto, bet pro šalį eina visokios piktybės“, – tokia yra eilutė iš XIXa. žemaitiškos giesmės. Ši, kaip ir kitos, skambėjo prie Kumpikų kryžiaus per karą.
