Tokio valstybės įvertinimo kėdainiečiai sulaukė už išsaugotą kovo pabaigoje Vilainių seniūnijos Juodkiškių tvenkinyje ant ledo žvejojusio ir įlūžusio vyro gyvybę.
„Apdovanojimus mums kažkodėl skirsto po vieną, bet dirbame juk mes visi, nes vienas čia nieko nepadarytum, – pabrėžia E.Bacevičius, o jo kolega R.Petrauskas priduria. – Tave turi kažkas saugoti. Šiuo atveju aš saugojau iš vandens žvejį traukusio Edvino gyvybę, o mano gyvybę saugojo komandos draugai, likę ant kranto.“
Abu pašnekovai tvirtai įsitikinę, kad jiems įteikti apdovanojimai yra ne jų asmeninis, o bendras visos komandos nuopelnas, nes tik pasitikėdami vieni kitais bei žinodami, jog turi stiprų kolegų užnugarį, jie gali drąsiai dirbti ir gelbėti mus.
– Edvinai ir Remigijau, ką šie apdovanojimai judviem reiškia?
Remigijus: Tai įvertinimas. Pirmą savo apdovanojimą („Ugniagesio gelbėtojo žvaigždę“) gavau irgi už išgelbėtą gyvybę, tik ne ant ledo, o gaisre. Aišku, man padėjo draugai. Ne aš vienas tai padariau, bet kažkodėl įvertina tik vieną – tą, kuris eina pirmas. Matyt, įvertina tai, kad tu eini ir rizikuoji, bet darbus atlieka visa komanda, nes be kitų tu neįeisi ir nepadarysi – tave turi kažkas saugoti. Paskutiniu atveju, kovą, buvo taip, kad aš saugojau Edviną. Taigi negaliu sakyti, kad man apdovanojimas įteiktas už tai, kad išgelbėjom gyvybę – man įteiktas už tai, kad išsaugojau Edvino gyvybę.
Edvinas: Taip, mums neišeina dirbti po vieną. Tik tuos apdovanojimus po vieną skirsto, o dirbame tai visi. Pritariu Remigijui – vienas iš tiesų nieko nepadarytum.
– Vadinasi, dirbate su stipriu užnugariu.
Remigijus: Taip, aš saugojau Edviną, o mane saugojo tie, kas buvo ant kranto. Tad negalime sakyti, jog apdovanojimai grynai mūsų pačių nuopelnas. Ne, tai visos mūsų pamainos nuopelnas.
– Edvinai, dirbi tik penktus metus, o jau gavai aukščiausią įvertinimą. Kaip jautiesi?
Edvinas: Aš šio apdovanojimo labai nesureikšminu, nes, kaip ir sakome, tai nėra tik manęs vieno įvertinimas – tai visos pamainos įvertinimas. Juk jeigu aš būčiau įlūžęs, tai mane irgi būtų traukę. Juo labiau kad aš ir įlūžau, o jie ištraukė. Tad jiems irgi reikia medalio (nusijuokia).
– Gaisrinė yra ta tarnyba, kuria žmonės greičiausiai pasitiki labiausiai. Ar jaučiate tai nuvykę į nelaimės vietą?
Remigijus: Nelabai. Kada nuvyksti, nelaimėje atsidūręs žmogus apie tą pasitikėjimą negalvoja. Tada jis mūsų darbe mato tik bloga. Kai po įvykio viskas jau būna sutvarkyta, tada arba dėkoja, arba komentuoja, kodėl nedarėme taip ar anaip. Na, būna labai daug specialistų.
– Tai žmonės jus, atvykusius gelbėti, netgi priešiškai sutinka?
Edvinas: Dažnai žmonės maišosi, komentuoja ir taip trukdo mums dirbti.
Remigijus: Ypač daug komentarų dėl savo darbo sulaukiame atvykę į nelaimę prie kokio namo, kur gyvena socialinės rizikos asmenys. Ten būna visko: visi specialistai ir nesiliauja komentavę, kad neva atsivežėme per mažai vandens, kad neturime to ar ano.
– Prisiminkime pačią pradžią. Kaip nusprendėte imtis šios profesijos? Ar buvo taip, kad vaikystėje svajojote: „Užaugęs būsiu gaisrininkas ir gelbėsiu žmones“?
Remigijus: Tuo laiku gaisrinė buvo viena darbovietė, kur galėjai dirbti vieną parą, o paskui turėti tris laisvas dienas ir gauti normalią algą. Taigi taip ir tapau gaisrininku. Tik vėliau ši profesija įaugo ir prigijo.
– O dabar įsivaizduotumėt save kitame darbe?
Remigijus: Būčiau koks kosmonautas (nusijuokia pašnekovas), nes nebeįsivaizduoju savęs be rizikos ir adrenalino. Man tai patinka.
Edvinas: Turbūt prie adrenalino pripranti. Reikia to. Eini į darbą ir, atrodo, žinai, jog išvažiuosi ir kažkas bus.
Na, o aš ugniagesiu gelbėtoju tapau dėl tos pačios priežasties kaip ir Remigijus – dėl parankaus darbo grafiko.
Remigijus: Visi atėjo su ta pačia mintimi – viena para darbo ir trys laisvos.
– Tai ugniagesio gelbėtojo romantiko čia pas jus nerasčiau? (šypteliu)
Remigijus: Jei visi sąžiningai atsakinėtų į klausimus, tai tikriausiai ne. Tačiau paskui ta profesija bei pareiga gelbėti įauga į kraują.
Ne veltui pelnome apdovanojimus. Juk jeigu dirbtum vien dėl to, kad turi laisvo laiko, tai šitų įvertinimų tikrai nebūtų. Atvažiuotume į įvykį ir iš lėto, sau ramiai kažką darytume. Tikrai nesiveržtume lįsti į tą peklą. Bet dabar taip jau nebegali daryti – turi dirbti savo darbą. Tau niekas neliepia, tačiau yra kažkas, kas tarsi už kupros paima ir nueini ten, kur reikia.
Per tiek metų ir pamainos vadas, ir kolegos tavimi pasitiki, ir tu pasitiki kolegomis, todėl ir gali drąsiai eiti. Edvinas kartu dirba penkerius metus ir žiūriu, kad jis jau mane lenkia. Va ir aplenkė – įlindo pirmas į vandenį (abu nusijuokia).
Edvinas: Bet nelįsčiau, jei nepasitikėčiau savo kolegomis. Aš iš jų visko išmokau. Turiu dėkoti jiems – geriems savo mokytojams. Jeigu ne jie, niekada nebūčiau gavęs apdovanojimo.
– Taigi pasitikėti savo komanda jūsų darbe būtina, ar ne?
Edvinas: Be pasitikėjimo mūsų darbe niekaip. Kurgi aš bėgsiu nežinodamas, kad jeigu kas, tai jie mane ištrauks. Ten buvo plonas ledas, o ėjau drąsiai. Žinoma, baimės visą laiką yra, bet su patikima komanda ramu dirbti savo darbą.
– Pasikalbėkime apie tą baimę. Ugniagesiai gelbėtojai šoka į ugnį ar ledinį vandenį ir atrodo, kad jokia baimė širdies jiems nevirpina. O iš tiesų taip nėra?
Edvinas: Čia tikriausiai veikia adrenalinas.
Remigijus: Kaip nebijosi? Žinoma, bijai, todėl dairaisi ir saugaisi.
Edvinas: Bet drąsiau jautiesi, nes žinai, kad turi tave saugančius draugus.
– O važiuodami į nelaimės vietą kartais pagalvojate, kad įvykis gali baigtis nesėkmingai ir galbūt atgal su savo komanda nebegrįšite?
Remigijus: Taip niekada nebūna. Kaip negrįši? Negali taip galvoti. Juk jie irgi dirba – jie tave saugo. Jei kiti kolegos dirba uždūmintoje aplinkoje, tai aš būnu išorėje ir saugau juos.
Ne, minčių, kad gali kartu atgal negrįžti, nebūna. Net negalima taip galvoti.
Edvinas: Kad ir kas atsitiktų, iš paskutiniųjų trauksi komandos draugą ir ištrauksi. Jei esi nusiteikęs, kad gali nesugrįžti, tada geriau išvis nevažiuoti.
Remigijus: Jei galvoji, kad gali ir nebegrįžti, vadinasi, tu nepasitiki savo kolektyvu, savo draugais. Kam tada dar dirbti šį darbą? Vadinasi, tu neprigijai, jei mintys tokios.
Edvinas: Turbūt prie adrenalino pripranti. Reikia to. Eini į darbą ir, atrodo, žinai, jog išvažiuosi ir kažkas bus.
– Jūsų darbe nuolat jaučiama siaura riba tarp gyvybės ir mirties. Deja, ne visi įvykiai pasibaigia sėkmingai ir kartais tenka susitaikyti su tuo, kad žmogaus išgelbėti nepavyko. Ar sunku po to atsigauti?
Remigijus: Žinoma, būna skaudu.
Edvinas: Tada grįžus pas mus būna gerokai tyliau.
Remigijus: Visa komanda tai jaučia.
Edvinas: Patylim, apsiprantam ir tada toliau dirbam.
– O nėra taip, kad dirbant ilgai, pavyzdžiui, kaip jūs, Remigijau, 20 metų, tampi nebe toks jautrus nelaimėms?
Edvinas: Man atrodo atvirkščiai – kuo toliau, tuo jautriau reaguoji.
Remigijus: Kuo toliau, tuo kokybiškiau norisi tą darbą atlikti ir visur viską padaryti. Tarkim, matai kolegos klaidas, tada norisi ir jo klaidas ištaisyti ir dar visą savo darbą padaryti, bet paprasčiausiai tiek neaprėpi. Po įvykio su kolegomis visada viską aptariame, nes kiekviena smulkmena gali labai skaudžiai atsiliepti. Ypač dirbant ant ledo ar gaisruose einant į uždūmintas patalpas.
– Anaiptol ne visi galime patirti, koks tas jausmas išgelbėti gyvybę. Tad koks jis? Užplūsta pasididžiavimas ar vis tik galvojate: „Tiesiog dirbu savo darbą.“
Remigijus: Ne, jei išgelbėji gyvybę, tada vaikštai galvą iškėlęs (juokiasi). Grįžtam, kalbam, kaip gerai, kad taip ar anaip darėm. Tada visa komanda garsiai ir linksmai aptarinėja, nes viskas pavyko gerai. Tikrai džiaugiamės.
Edvinas: Tada būna atvirkštinis variantas nei tada, kai nepasiseka.
– Ar prisimenate savo darbo pradžią ir pirmąjį iškvietimą?
Remigijus: Tarp kitko – tada dirbau toje pačioje pamainoje kaip ir dabar. Turėjau jau eiti namo, bet pamainos vadas sako: „Važiuojam, padėsi truputį rankoves patampyti. Tau ten dar ir pakeliui namo bus.“ Taip, patampiau – keturias valandas po darbo (juokiasi). Grįžau išsimurzinęs visas kaip velnias ir dar perdirbau valandas! Tada buvau labai nepatenkintas ir pykau (juokiasi).
Edvinas: O aš į pirmą iškvietimą vykau dar per praktiką. Važiavom į J. Basanavičiaus gatvės devynaukštį. Devintame aukšte kilo gaisras. Tada lyg ir norėjau eiti, bet niekas neleido, nes neturėjau jokios patirties. Vis tik buvo įspūdinga, nes išvykome su viskuo: kopėčios, visos mašinos... Tada pamačiau, ką iš tiesų reiškia dirbti šį darbą. Man leido užlipti ant kopėčių palaikyti žarną (juokiasi).
Remigijus: Jei galvoji, kad gali ir nebegrįžti, vadinasi, tu nepasitiki savo kolektyvu, savo draugais. Kam tada dar dirbti šį darbą? Vadinasi, tu neprigijai, jei mintys tokios.
– O ar yra buvę kokių komiškų situacijų? Nes neretai tenka girdėti, kad sulekia gausios ugniagesių pajėgos, o ten gesinti tenka... ant palangės vėsti paliktą išvirtų bulvių puodą.
Edvinas: Skubėti „gesinti“ tokių puodų tenka nuolat.
Remigijus: Dabar, kai visi patapo europiečiais, tai praktiškai 40 proc. išvažiavimų yra tokie: puodai, garai iš vonios...
Edvinas: Šašlykai, iš automobilių virstantys elektroninių cigarečių dūmai, kai žmonės pamano, kad mašina dega...
Remigijus: Žmonės išmoko skambinti tada, kada nereikia. Blogai yra tai, kad žmonės neįsitikina – pastebėjo ir skambina.
Edvinas: Prisiminiau vieną komišką atvejį, kai ketvirtą ryto gavome iškvietimą, kad moteris per savo langą mato gausiai rūkstančius dūmus – kažkas tikrai dega.
Remigijus: Tada išmalėm pusę miesto su švyturėliais ir sirenomis. O buvo juk ketvirta valanda ryto! Nieko neradę perskambinome moteriai paklausti, iš kurio namo ji mato dūmus. Atvykstame ten, surandame langą, stovi moteris ir rodo tuos dūmus...
Edvinas: O ten „Lifosos“ kaminai (juokiasi abu).
– O ar šitas darbas kaip nors pakeitė Jūsų gyvenimą, galbūt net Jus pačius?
Remigijus: Manau, kad šis darbas tikrai keičia, ypač tada, kai pamatai kitų abejingumą. Dabar žmonės tokie: aš esu mokesčių mokėtojas, tu gauni iš to algą ir turi dirbti. Žmogus nesuvokia, kad tos kelios akimirkos, kol jis taip galvoja ir nieko nedarydamas stovi, kitam gali kainuoti gyvybę. Taigi kai atvažiavęs į nelaimės vietą pamatai tokį abejingumą, bent jau mane tai labai stipriai sukrečia.
Edvinas: Be to, mūsų profesija tokia, kad kas ketvirtą parą gyveni su dar devyniais žmonėmis.
Remigijus: Dabar, kai visi patapo europiečiais, tai praktiškai 40 proc. išvažiavimų yra tokie: puodai, garai iš vonios...
Remigijus: Todėl čia išeina kaip antri namai.
Edvinas: Kaip antra šeima. Savo pamainoje esu jauniausias, o mano kolegos yra matę gyvenimo, turi patirties ir aš stengiuosi iš jų mokytis bei imti pavyzdį. Taigi žmogus bei jo požiūris į daugelį dalykų automatiškai pasikeičia. Turbūt kitaip čia ir neišeitų.
– Kartą tapęs gelbėtoju greičiausiai juo išlieki visą gyvenimą. Tas instinktas gelbėti bei padėti turbūt ir po darbo valandų nedingsta?
Edvinas: (šypteli) Kelis gaisrus jau tokius turėjau. Turbūt net keturis iš eilės. Atsitiktinai važiavau pro šalį, pamačiau gaisrą, užsukau ir pats bėgau padėti, o kiti tuo metu stovi, žiūri, filmuoja. Užuot filmavęs ir dar komentavęs ugniagesių darbą, geriau eik padėti. Juk ne tokie ir jauni čia visi dirba, o tą žarną patraukti tikrai reikia jėgų. Dabar, kaip sakė Remigijus, žmonės mąsto taip: „Mes Jums mokame pinigus, todėl jūs ir dirbkit, o mes pafilmuosim.“
Anksčiau, kiek esu girdėjęs kolegų pasakojimų, būdavo kitaip. Atvažiuodavo ugniagesiai ir visi žmonės vieni kitiems padėdavo, o dabar – stovi, į laikrodį žiūri ir dar replikuoja: „Ilgai važiuojat“, „Be vandens atvažiavot“. Iki tų kaimų nuvažiuoti juk užtrunka. Be to, kol mes vykstame, žmonės galėtų apsigesinti tą gaisrą. Gal netgi nieko ir nebereiktų, jei laiku nuneštum kibirą vandens.
– Remigijau, tai kaip būdavo anksčiau?
Remigijus: Na, dabar, pavyzdžiui, dega ūkinis pastatas, savininkas kieme vaikšto ir žiūri, savo turto net negelbėja. Žinoma, ne visi taip, bet paimkim 10 gaisrų, tai viename savininkas dar rūpinasi savo turtu, o kiti abejingi – vaikšto, telefonas rankose ir svarbiausia filmuoti.
Anksčiau, tarkim, kaime dega ūkinis pastatas ar namas, tai sulėks visas kaimas. Žmonės, norėdami padėti, tas žarnas tau iš rankų traukia. Numuši liepsnas ir lieka pagalbiniai darbai. Pavyzdžiui, degę šienas, šiaudai paskui dar ilgai smilksta ir juos reikia perkasti. Tada vyrai sušoka su šakėmis, tu papili vandens, jie perkasa viską, padeda išnešti ir panašiai, o dabar...
Edvinas: Nesulauksi. Po kokių šešių valandų gesinimo gali griūti, bet jie nepadės.
Remigijus: Tas abejingumas ir toks požiūris nuvilia.
– Ko palinkėtumėte savo kolegoms?
Remigijus: Svarbiausia sveikatos, o daugiau visko bus.
– Darsyk sveikinu gavus apdovanojimus ir dėkoju Jums už pokalbį.
