L.Kalpokaitė pastaruoju metu priverčia aiktelėti dėl įspūdingų išvaizdos pokyčių, o režisierius – pasukti galvą, kaip pakeisti scenarijų. „Galbūt reikėtų mums vaidinti seseris“, – komplimentų Larisai negaili jaunoji scenos partnerė, viena urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjų A.Gudaitė.
Su menininkėmis L.Kalpokaite ir A.Gudaite kalbamės apie mažyčius kasdienius ritualus: gerą savijautą, mitybą, drabužius, šukuosenų eksperimentus, kvapus scenoje ir gyvenime.
– Jūsų gyvenimo ritmas gana įtemptas, scena reikalauja daug jėgų, jaustis gerai – tiesiog būtina. Kas jums yra geros savijautos receptas?
Larisa: Žinau, kad lengviau pasakyti, nei padaryti, tačiau ir pati dabar stengiuosi tik atsibudusi pirmiausia pagalvoti apie tai, ką reikia padaryti dėl savęs. Ne dėl vyro, ne dėl sūnaus, bet dėl savęs. Žinau, kad buities darbai niekur nepabėgs, net jei iškart nepulsiu jų tvarkyti. Tad pirmiausia reikia sąmoningai galvoti, kaip nepasiduoti kasdieniam stresui, nepamiršti mylėti savęs ir kasdien bent ką nors padaryti tik dėl savęs.
Airida: Geros savijautos receptas – tai vidinė ramybė. Ją kiekvienas turime atrasti patys, nėra visiems tinkamų receptų. Tačiau kai atrandi pusiausvyrą, susitaikai su savimi – tada būni gražiausia, iškalbingiausia. Reikia skirti laiko ne tik materialiai gerovei, bet ir dvasiniam komfortui – harmonijai. Reikia išmokti nusiraminti, pabūti su savimi ir knyga.
– Larisa, jūsų išvaizdos pokyčiai stebina ir žavi. Mityba neabejotinai susijusi ir su gera savijauta. Koks jūsų požiūris į mitybą, dietą?
Stengiuosi tik atsibudusi pirmiausia pagalvoti apie tai, ką reikia padaryti dėl savęs.
Larisa: Organizmas yra kaip laikrodukas, o šiek tiek padėvėtus laikrodukus reikia labiau prižiūrėti ir reguliuoti. Manasis jau buvo išsiderinęs – sulėtėjusi medžiagų apykaita kėlė sveikatos ir svorio problemų. Atitinkamais maisto produktais pavyko sureguliuoti medžiagų apykaitą, tad dabar jaučiuosi komfortiškiau. Tikrai nenoriu būti liesa, kad net kaulai matytųsi, tačiau sąmoningai rūpintis gera savijauta – būtina.
Airida: Griežtos dietos nėra tekę laikytis, nes didelių problemų dėl svorio niekada neturėjau. Tačiau po trisdešimties jaučiu, kad medžiagų apykaita lėtėja, tenka daugiau dėmesio skirti mitybai. Saldumynų niekada nemėgau, bet kartais tenka nuo bandelių save atkalbėti. Su vyru (šokėjas ir choreografas Laurynas Žakevičius – red.) tarp intensyvių repeticijų ir spektaklių stengiamės turėti režimą, atidžiau rinktis tai, ką valgome, racioną papildyti daugiau vaisių ir daržovių. Esu prieš drastiškas dietas. Manau, kad sveikiau prižiūrėti svorį mąstant apie tai, ką, kiek ir kada dedi į lėkštę.
– Kiek dėmesio skiriate aprangai? Koks jūsų šio pavasario drabužis?
Larisa: Man svarbiausia jaustis patogiai. Dėl savo ankstesnės komplektacijos niekada nedėvėjau džinsų. Tad šį pavasarį su dideliu džiaugsmu įsigijau net keletą porų – kaip patogu vykstant į gastroles, vairuojant automobilį. Žinote, kaip būna, kai spintoje laikai ką nors ilgą laiką, net jeigu nenešioji ar tau tai netinka – drabužiai, rodos, laukia savo laiko. Toks metas išaušo mano mėgstamam kombinezonui.
Airida: Mano sesuo Dovilė ir scenos kolegė Brigida mėgsta puoštis ir mane prižiūri, paskatina pasitemti. Pastaruoju metu vis gaunu iš jų pastabų, kad nekreipiu dėmesio, ką esu apsirengusi. Išties buvo tamsus periodas – daug juodos spalvos drabužių, nes su jais paprasta, nereikia nieko derinti – užsimeti ir leki. Tačiau pavasariui, jaučiu, kad noriu ryškesnių spalvų, akcentų, sodresnių lūpų dažų.
Pačiai labai patinka laisvi, krintantys drabužiai, vyriški siluetai. O kai jau išsirenku kokį patinkantį derinį, labai prisirišu ir kurį laiką visur tik jį ir vilkiu. Man gražu, kai moterys moka pasipuošti, skirtingomis progomis susikurti skirtingą įvaizdį. Ir pati vis prisižadu, kad tam skirsiu daugiau dėmesio. Tačiau ne sekti trumpalaike mada, bet domėtis aprangos kultūra, ieškoti netradicinių derinių, leistis į žvalgybą dėvėtų drabužių parduotuvėse.
Veido odą kremu tepu nuo aštuoniolikos ir manau, kad ji tiek metų puikai atlaikė grimo poveikį.
– Ar dažnai darotės grožio procedūras salonuose? Kam skiriate daugiausia dėmesio?
Larisa: Niekada nebuvau (juokiasi). Veido odą kremu tepu nuo aštuoniolikos ir manau, kad ji tiek metų puikai atlaikė grimo poveikį. Turiu bičiulę, kuri iš natūralių medžiagų gamina kremus, makiažui valyti skirtus aliejus. Tad jeigu pajuntu, kad oda tampa jautri, paraudusi, žinau, kad natūralūs produktai padės.
Airida: Manikiūrą salone esu dariusi penkis kartus gyvenime (juokiasi). Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas veido odai – kad ji būtų skaisti, graži. Kadangi mano veido oda labai problemiška, tad dabar jau tenka ieškoti specialistų, kurie padėtų ją prižiūrėti.
– Scenoje išvengti grimo neįmanoma. Ar kasdien naudojate dekoratyvinę kosmetiką?
Larisa: Jei neturiu spektaklio ar kito renginio, duodu veido odai pailsėti. Tačiau tepu pudros pagrindą, nes tai apsaugo odą nuo žalingo aplinkos poveikio. Mano akys siauros, tad esu išmokusi „akį ištraukti“ – paryškinti jas, kad ir scenoje matytųsi. Grimas priklauso nuo spektaklio ir vaidmens pobūdžio, vienur virstu kokete, kitur – 84-erių senute. Spektaklyje „Kelionė namo“ vaidmuo reikalauja natūralumo, tad makiažas būna minimalus.
Airida: Kiek yra tekę dalyvauti įvairiuose renginiuose, televizijos projektuose, kai tik nugrimuodavo veidą, norėdavau jį kuo greičiau nusiplauti ir pati pasidažyti. Tačiau iš profesionalių vizažistų nusižiūrėjau jų naudojamus produktus ir įsigijau. Stipresnę kreminę pudrą naudoju scenai, vandens pagrindu, švelnesnę – kasdien.
– Airida, jūs linkusi eksperimentuoti su plaukais. Larisa, jūs irgi nepabijojote drastiškų pokyčių. Ar šukuosenos keitimas siejasi ir su gyvenimo pokyčiais?
Larisa: Vaikystėje neturėjau kasų, tad visa laiką apie jas svajojau. O dabar labai džiaugiuosi savo nauja trumpų plaukų šukuosena. Atėjusi pas stilistę buvau pasiryžusi pokyčiams, tad pasakiau, kad darytų, ką tik nori. Reguliariai tenka lankytis salone, kad išlaikyčiau tinkamą kirpimo stilių ir spalvą. Esu atvira eksperimentams: esu buvusi blondinė, raudonplaukė, dabar tamsiaplaukė ir net nežinau, kokie pokyčiai dar laukia.
Mano atveju gyvenime nespėja įvykti tiek daug pokyčių, kiek jų vyksta su mano plaukais.
Airida: Sakoma, kad kai moters gyvenime kas nors keičiasi, pirmiausia keičiasi plaukai. Mano atveju gyvenime nespėja įvykti tiek daug pokyčių, kiek jų vyksta su mano plaukais. Kirpėjai leidžiu daryti viską: galėčiau nusiskusti plikai, dažyti įvairiausiomis spalvomis. Vis laukiu progos, pavyzdžiui, naujo spektaklio, kad būtų pagrindas pakeisti įvaizdį, o pirmiausia – šukuoseną.
– Visos turime savo mėgstamiausius kvepalus. Kokie patinka jums? Ar kvėpinatės lipdamos į sceną?
Larisa: Buvo laikai, kai kvepalus reikėjo čėdyti. Turėjau vienus, juos labai mėgau, tačiau kartą stiklinis atsuktas buteliukas krito iš rankų, dužo, o ant grindų tarp medinių lentų tekėjo kvepalai. Pasiėmusi pipetę rinkau ir kiek pavyko išgelbėti – naudojau (juokiasi). Dabar taupyti nebereikia – vyras ir sūnus dovanoja ir visuomet pataiko nuspėti, kas man patiks. Turėjau draugės dovanotus kvepalus „Kabaretas“ – naudojau juos lipdama į sceną per koncertus, vaidindama koketės vaidmenį spektaklyje. Šių kvepalų likusį paskutinį lašelį laikau kaip prisiminimą.
Airida: Manau, kad emocijas teatre kuria ne tik vaizdas, garsas, bet ir kvapas. Anksčiau žiūrėdama pasirodymus teatre stebėdavausi nuo atlikėjų judesių salėje sklindančiais kvapais. Dabar ir pačiai, jei prieš lipdama į sceną pamirštu pasikvėpinti, atrodo, kad kažko trūksta. Prieš naujausią spektaklį svarsčiau, koks galėtų būti spektaklio „Žaidimas baigtas“ kvapas. Po spektaklio sesuo paklausė, ar tai „Narciso Rodriguez“? Ir išties tai buvo šie kvepalai. Tai stiprus, pasitikėjimo savimi suteikiantis kvapas. Naudoju jį spektakliui, ypatingoms progoms, vakarui. Kiekvienai dienai renkuosi „Chloé“.
– Ar turite savo kasdienį ritualą? Koks jis? O mėgstamiausią vietą namuose?
Airida: Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą – vonia. Kasdieniam ritualui pakanka šilto vandens, žvakių ir arbatos.
Larisa: Anksčiau mėgau vonią – galėjau valandų valandas joje gulėti. Keliuosi gana anksti, susirangau ant sofos ir skaitau knygą.
– Kokiais kulinariniais šedevrais džiuginate artimuosiuos?
Larisa: Skambina vieną dieną vyras (aktorius Jonas Braškys – red.), sako, esu parduotuvėje, gražią lašišą matau, o aš jau iš balso girdžiu, kaip jis nori mano žuvienės. Sutikau, nors tądien jau buvau prigaminusi visai ką kita. Tačiau malonu nudžiuginti artimuosius ir skaniai pagaminti. Šeimą išmokiau valgyti baklažanus, česnakus, papriką. Vyras ir sūnus greit sušlamščia kopūstų pyragą ar mano darytus tortus.
Airida: Eksperimentai virtuvėje – savotiška meditacija. Naujausias atradimas, kuris visiems labai patiko, – keptas kamambero sūris su žaliomis salotomis.
– Jūsų profesija išties dėkinga kelionių atžvilgiu – vykstate į gastroles. Ką atneša tokios kelionės? Ar bent spėjate susipažinti su aplinka?
Larisa: Dėkoju Dievui už šią profesiją ir galimybę keliauti po pasaulį. Gastrolės – puiki proga aplankyti įvairias šalis, skirtingus miestus, pajusti kultūrų ir publikos skirtumus, pažinti daugybę žmonių. Ture dažniausiai turime laisvą dieną poilsiui, skubame ją išnaudoti apžiūrėdami miestą.
Airida: Praėjusiais metais turėjome bene trijų savaičių gastroles Edinburge – per tiek laiko pradedi pažinti miestą. Ruošiamės vasaros turui Prancūzijoje – dešimt dienų, dešimt skirtingų miestų. Keliaujant semiuosi įkvėpimo – darbui, gyvenimo pokyčiams, bendravimui, madai. Skirtingos kultūros atneša prieskonių kasdieniam gyvenimui. Tačiau kuo daugiau keliauju, tuo labiau myliu Lietuvą, tuo man ji gražesnė, kultūra įspūdingesnė. Nesuprantu, kaip kiti žmonės gali negatyviai kalbėti apie savo šalį.
