Laimos Akstinaitės personažei įgelia nuodinga gyvatė, o Gretos Petrovskytės vaidinama jos draugė pasitelkia liaudies išmintį jos nuodams gydyti. Apie ypatingą filmavimo aikštelės atmosferą, įššūkius vaidinant dzūkiška tarme bei po filmo prasitęsusią draugystę, pasakoja Klaipėdos Jaunimo teatro aktorė, pelniusi „Sidabrinę gervę“, Laima Akstinaitė, ir ne vieną ryškų vaidmenį Lietuvos kine bei teatro spektakliuose sukūrusi Greta Petrovskytė.
– Papasakote, kaip prisijungėte prie Deimanto Narkevičiaus ilgo metro debiuto „Čiulbanti siela“? Kas jus sudomino šiame projekte?
Laima Akstinaitė: Pirma intriga buvo režisierius. D. Narkevičių žinojau kaip video ir instaliacijų menininką, todėl iš karto pasidarė įdomu sužinojus, kad jis nori sukurti ilgo metro vaidybinį filmą.
Dalyvavau kastinge, bet jis buvo neįprasto pobūdžio. Mes neskaitėme tekstų, dialogų ar pan. Susitikimo metu kalbėjomės apie filmo idėją, formatą, žanrą. Režisierius pasakojo apie lietuvių mitologiją, senoviškos gyvensenos, mąstysenos savastį. Viskas atrodė labai įdomu, nekasdieniška – viena vertus tolima, bet kartu ir labai artima. Kaip aktorei man buvo įdomus iššūkis ir patirtis įkristi į kitą laikmetį, mokytis tarmės, tarmiškų dainų, filmuotis, kai šalia tavęs šliaužioja gyvatės ir pan.
– Greta Petrovskytė: Pamenu, kaip miniatiūrinėje Deimanto studijoje turėjome atlikti pačias keisčiausias užduotis, pvz. suvaidinti, kaip šokinėjam per upelio akmenis. Tai buvo labai abstraktu, nes tuo metu ir Deimantas atvirai kalbėjo, kad dar nežino, kas iš visko gausis. Atrodė, kad jam buvo dar nejaukiau, nei aktoriams, nes jis labai pergyveno, kad mums nebūtų dėl kažko nepatogu.
Nuo pat pradžių žinojau, kad čia bus kažkas keisto, nes eksperimentinio kino kūrėjas nekurtų tradicinio vaidybinio filmo. Bet mane visada traukia nišiniai projektai, tik nėra daug tokių, kurie yra nišiniai, bet kartu turi ir potencialo būti pamatyti platesnės auditorijos. Yra skirtumas tarp spektaklio kažkokiame rūsyje ir tokio paties spektaklio po teatro vėliava, kai žinai, kad bus žiūrovų. Todėl menininko vaidybinis 3D filmas, kuris bus platinamas, man nepaliko abejonių, norėjau prisijungti.
Dar man buvo labai įdomu ir malonu sužinoti, kad turiu senovinį veidą. Kadangi ir pati kartais darau kastingą kine, gerai suprantu, kaip tai svarbu ir kad tai šio filmo kastingo režisierei Urtei Sabutytei buvo viena svarbiausių paskatų atrinkti tiek mane tiek Laimą ir Augustę Šimulynaitę.
– Koks buvo jūsų santykis su Lietuvos etnokultūra iki šio filmo filmavimo ir ar jis keitėsi procese?
Laima Akstinaitė: Dzūkija man labai artima. Nuo vaikystės kasmet važiuoju ten vasaroti. Iš ten kilęs mano prosenelis Morkus Akstinas. Mano vardas kilęs iš lietuvių pagonių gyvenimo, Laima yra gimimo ir likimo deivė. Mano santykis su etnokultūra buvo ir liko pagarbus. Manau, kad senovėje apskritai pagarba buvo vienas esminių dalykų. O filmavimo procesas leido labiau susipažinti su tuo, kam ji buvo skiriama ir kodėl. Galėjome iš arčiau prisiliesti prie etnokultūros, pilnos subtilių, iki šiol man nepažįstamų niuansų.
Visgi svarbiausiu dėmeniu išliko gamta. Mes esame jos dalimi, bet ji yra stipresnė už viską. Svarbu ją stebėti, įsiklausyti, ieškoti su ja kontakto, netrukdyti jai, bet būti su ja išvien. Per gamtą gali susikalbėti su kitu pasauliu.
Greta Petrovskytė: Neturiu išskirtinio ryšio su Lietuvos etniniais regionais ir jų kultūra. Bet nors niekada aktyviai nepraktikavau, mane visada žavėjo sutartinės. Todėl vienas įdomiausių šio filmo aspektų man ir buvo tai, kad su mumis komandoje buvo kompetentingos etnografės ir dainininkės, kurios žino begalę dainų. Vera Venckūnaitė – viena jų. Mane žavėjo visos jų žinios ir nuoširdus domėjimasis etnokultūra, bei tai, kaip jos laisvai „paleidžia“ savo atvirus balsus, ir visa tai skamba nepaprastai patraukliai, net kažkuo moderniai.
– Ar dzūkų dialektas buvo didelis iššūkis vaidinant?
Laima Akstinaitė: Jei atvirai, man dzūkų dialektas pats gražiausias. Galbūt dėl tų vasarų praleistų kaime, kur vietiniai kalbėdavo dzūkiškai. Filmo komandoje turėjome etnografę Eglę Kašėtienę, kurios pagalba mokantis buvo tikrai labai didelė! Buvo dirbama ne tik su tekstu, bet ir su video bei audio įrašais, matant ir girdint kaip tarti.
Greta Petrovskytė: Tai tikrai buvo didžiausias ir sunkiausias darbas. Visa komanda norėjo, kad tekstai skambėtų ne dirbtinai. Siekėm nebūtinai garsas garsan atitikti XIX a. kalbėseną, kurios jau vienaip ar kitaip nebėra išlikusios, bet jaustis laisvai su ja, kad galvojimas, kaip kažką ištarti, nebetrukdytų vaidinti. Galiausiai tą laisvę pasiekėm, tai smagu, kad tas techninis įdirbis turėjo rezultatą. Be Eglės tai nebūtų įmanoma.
– Laima, filme labai daug personažų ir tarsi nėra aiškios pagrindinės linijos, visgi tavo vaidinamos šviesiaplaukės istorija tampa tam tikra ašimi, nes filmas yra apie mirtį. Tavo personažės baltas kostiumas palieka daug vietos dviprasmybėms, atrodo mirtis yra sugretinama su vestuvėmis. Nuo ko atsispyrėt kurdama savo vaidmenį?
Laima Akstinaitė: Tuometinėje laidojimo tradicijoje, jeigu mergina miršta netekėjusi, per ceremoniją ją apvilkdavo vestuvine suknele, tam, kad anapusiniame pasaulyje ji rastų savo jaunikį. Tai ne pabaiga, tai perėjimas. Mes su kažkuo atsisveikiname, kad priimtume kitą. Viskas eina ratu, atsikartoja ciklais. Filmavimų procese stengiausi kuo stipriau įsiklausyti į gamtą, į amžiną jos judėjimą ratu.
Vengdama sentimentalumo, siekiau pažvelgti į ją to laikmečio žmogaus akimis. Su pagarba, tikėjimu ir pasitikėjimu, kad nieko nėra veltui ir kad viskas turi savo prasmę, o veiksmai – atoveiksmius. Mes lygiai taip pat esame gamta, tik mūsų formos skiriasi. Galiausiai visi su ja susiliejame.
– Greta, o apie ką tau šis filmas? Kas buvo tie poliai į kuriuos rėmeisi vaidindama?
Greta Petrovskytė: Nemanau, kad ir pačiam Deimantui buvo iki galo aišku, kas galiausiai gausis. Jis daug kalbėdavo apie XIX a istoriją ir Dzūkijos kultūrą, jo žinios įspūdingos, bet nemanau, kad jis žinojo, koks bus baigtinis rezultatas. Jis ėjo ieškojimo keliu. Labai vertinu tai, kad Deimantas neslėpė, kad nėra patyręs režisierius, ir nežino, kaip turėtų būti. Man labai padėjo Laima. Su ja susigalvodavome aktorines užduotis, ir įvairių veiksmų pagrindimus.
Mūsų personažių draugystė labai svarbi filmo fabuloje, bet ir filmavime mes buvome artimos, ji man buvo gal net didesnis ramstis už režisierių. Aš kuo puikiausiai supratau savo rolę visame procese ir žinojau, kad kur kas svarbiau už aktorystę filme yra jo vizualumas. Kažkuria prasme mes ten buvome kaip funkciniai įrankiai. Be to, nebuvo ir vaidyba paremtų scenų, dėl 3D technologijos nebuvo ir stambių planų, nes jie beveik neįgyvendinami.
Aš pati stengiausi nekomplikuoti visų kontekstų ir perdaug nemistifikuoti. Man šis filmas yra apie gamtą ir apie žmones, kurie gyvena gilesniame ryšyje su ja. Jie tvirtai įsišaknyję į savo žemę. Jie kepa duoną, iščiulpia nuodus, o jei bučiuoja – tai bučiuoja grubiai, nes nori pabučiuoti. Arti yra mirtis ir gimimas, viskas šalia. Man tos šaknys yra filmo pagrindas. Ir bet kokia paslaptis kyla iš gamtos.
Anksčiau žmonės dėl savo ryšio su gamta buvo galingesni, nei mes. Per filmavimus, praleidus daug laiko gamtoje, per pertraukas žemogiaujant, vis susimąstydavau, kaip jausčiausi, jei toks visas gyvenimas būtų. Tas senovės atvirumas ir grubumas yra kažkas labai stipraus. Savo personažės nelaikiau būrėja, ar užkalbėtoja, ji – paprasta kaimietė, dirbanti savo darbus, ir jei jau draugė miršta, ji stengiasi jai padėti, daro, ką gali.
Tai ir labai kūniška egzistencija. Vienoje scenoje ima darytis neaišku, kur flirtas, o kur muštynės. Manau mums pavyko priartėti prie tos senoviškos būties, kai nebuvo nei kiek keista apsikabinti draugę, ar čiulpti gyvatės nuodos iš jos kojos. Senoviškoj troboj ir ant tikros žemės viskas labai organiška.
– ČIULBANTI SIELA veiksmas vyksta nuostabioje Lietuvos gamtos apsuptyje, upelės, miškai, pievos… Ar patiko tiek laiko praleisti filmavimuose kaime? Kuo dar ypatingas buvo filmavimo procesas?
Laima Akstinaitė: Dar ir kaip. Laiką gamtoje visuomet vertinu. Juolab, kad filmuojama buvo vasaros metu. Kūrybinė komanda atidžiai ir kantriai ieškojo tinkamų lokacijų, tad buvo galimybė pasigrožėti neatrastais Lietuvos kampeliais.Tai, kad filmavimai vyko gamtoje jau leidžia suprasti, kad procesas dažnai būdavo nenuspėjamas – tai dėl oro sąlygų, tai dėl žolės ilgio, uodų ar erkių, neįtikėtinai šalto upelio vandens.
Turėjome scenų, kuriose „vaidino“ dresuotas paukštis, žalčiai, gyvatės. Iš esmės aš jų nebijau, bet filmuojant vieną sceną ji taip tiesiai į mane šliaužė, kad aš tiesiog išbėgau iš kadro, sprukdama nuo jos :)) Paskui susidraugavome.
– Kas liks iš šio filmo, jo temų ir filmavimų jums asmeniškai?
Greta Petrovskytė: Toks ypatingas sutapimas, kad po filmavimų, aš, Laima Akstinaitė ir dar trys moterys iš komandos susilaukėme vaikų, tarsi būtų paleistas kažkoks burtas. Mūsų draugystė su Laima tęsiasi ir tai man svarbiausias dalykas, nes visada už karjerą aukščiau statau savo asmeninį gyvenimą.
Patirtį stipriai formavo nuostabi filmavimų komanda, kurioje visi buvo karštai užsidegę projektu. Gera buvo dirbti kartu su žmonėm, kurie turi tiek dėmesingumo gamtai, kaip Mindaugas Survila arba yra tokie kantrūs sudėtingų sprendimų paieškose, kaip operatorius Eitvydas Doškus.
Tačiau stipriausias dalykas, ką aš išsinešu iš filmo yra gamta ir prisiminimas iš filmavimų, kuriuos mes praleidome jos apsuptyje. Turbūt nesu gamtos žmogus, nes antraip gyvenčiau ne mieste, bet man jos trūksta ir kiekviena galimybė pabūti joje man yra nepaprastai vertinga. Džiaugiuosi, kad „Čiulbanti siela“ taip ją įamžino, manau tai didelė dovana žiūrovams, ypač tamsią žiemą, kai ilgesys jai dar labiau sustiprėja.
Laima Akstinaitė: Dar nežinau ką išsinešiu pamačiusi filmą, bet kurdama savo personažą daug galvojau apie mus šiandieną. Apie mūsų norą tapti visagaliais (dažnai jau tuo ir patikime). Galvojau ir apie tai, kad gamta mūsų kasdienybėje nebeužima svarbios vietos. Ji mums reikalinga tik tiek, kiek mes ja norime pasinaudoti – geram laiko praleidimui, namo statymui, grybavimui.
Nesiklausome jos ir nebemokame išgirsti jos perspėjimų, patarimų. Mes tapome nejautrūs. Ano meto žmogaus naivumas ir tikėjimas savo trapumu jam leido būti integralia visatos dalimi. Dabar viskas apsivertė – tikėdami savo didybe mes tolstame nuo savo pamatų.
Mes bandome viską iškreipti, savo patogumui suteikdami mums reikalingą formą. Norime viską žinoti, viską paaiškinti. Pamirštame, kad mes čia tik svečiai, ir atėjome ne pirmi, todėl turime gerbti čia jau egzistuojančias taisykles. Dalyvaudama filmo kūrimo procese šiek tiek pavydėjau mūsų kuriamiems personažams , kad toje mistikoje, burtažodžių ir melodijų pasaulyje jie turi tiek daug aiškumo, kaip viskas surėdyta.
- Greta, tu filmą jau matei FidMarseille festivalyje, kuriame vyko pasaulinė premjera, kokie tavo įspūdžiai?
Greta Petrovskytė: Galbūt labiausiai nustebino siužeto linijos kurių filmavime nedalyvavau. Nesitikėjau, kad šalia kaimiečių bus ir tiek daug dvarininkijos gyvenimo. Siurprizas buvo ir filmo modernumas, nes buvau susipažinusi su viena jo puse, kurioje dominuoja gamta ir burtai. Galvojau, kad bus berželis, upė, dvi mergos – tamsiaplaukė ir šviesiaplaukė...
Šiandien retai, kada kasnors dar tikrai nustebina, o šis filmas nustebino gerąja prasme ir labai džiaugiuosi kad Deimanto ieškojimai finale atvedė prie tokio puikaus rezultato. Pamenu, kai per filmavimus jis manęs prašydavo sakyti tekstą iš XIX a. krikščioniško kalendoriaus, man kildavo minčių, kad čia jau perlenkiama lazda, buvo neaišku, kaip viskas siejasi ir atrodė truputį snobiška.
Pažiūrėjus filmą man viskas atsistojo į savo vietas. Ir man labai patiko tai, kad nors filmas yra apie mirtį, burtus ir pan. jis nėra perdėm abstraktus ir turi istoriją. Nors filmo pasaulis tikrai labai keistas, tas keistumas atsiranda iš žiūrovo žvilgsnio į praeitį, kuri filme perteikiama gan realistiškai. Bet aišku turbūt stipriausias efektas – tai tai, kaip Lietuviška gamta atrodo per 3D akinius. Tai stebuklas, kuris mane nukautavo. 3D technologija jau nebestebina, bet iki šiol nebuvau mačius 3D menininko filmo, kas yra visai kas kito. Jis mane stipriai atitraukė nuo realybės.