Būdamas 15-os Vilhelmas neteko tėčio, tad baigęs mokyklą pasirinko neakivaizdines teisės studijas, nes turėjo dirbti – išsilaikyti save, padėti mamai ir jaunesniems broliams. Tačiau, kaip pats sako, jaunam žmogui norisi daugybės dalykų ir viskam, įskaitant mokslus, reikia pinigų, tad sužinojęs, kad yra galimybė išvažiuoti užsidirbti į užsienį ir metams sustabdyti mokslus, taip ir padarė – išvyko į Londoną su mintimi, kad padirbės ir grįš tęsti studijų.
„Žinote, kaip būna, ir daug esu girdėjęs tokių atvejų, kai išvykstama tam tikram laikui užsidirbti, o paskui nutinka taip, kad dirbi, taupai, užsidirbi, užsinori geriau gyventi. Ir tas pirminis noras atvažiuoti užsidirbti ir grįžti namo virto mintimis, kad visai neblogai čia imu gyventi. Nebuvo taip, kad atvykau nemokėdamas kalbos, tad buvo galimybė ir vis geresnius darbus gauti, eiti į priekį“, – paklaustas, kaip susiklostė, kad vis dėlto liko Anglijoje, sakė pašnekovas.
Šiandien jis gali pasidžiaugti, kad su kolega sukūrė išskirtinį verslo modelį ir sėkmingai jį taiko. Ir neslepia, kad kelias iki to buvo ilgas ir vingiuotas, tačiau atkaklumas ir tikslo siekimas davė vaisių. Dabar vis dažniau lankosi Lietuvoje, o vieną dieną ketina čia ir sugrįžti.
– Vilhelmai, manau, galima sakyti, kad šiandien esate pasiekęs labai daug – turite savo verslą, reguliuojatės savo gyvenimą taip, kaip norite. Tačiau vargu ar pradžia svečioje šalyje buvo tokia lengva ir paprasta?
– Lengva tikrai nebuvo. Į Londoną išvykau neva turėdamas darbą – taip maniau, nes buvo sutarta su viena įmone ir net iš anksto sumokėti pinigai. Atvykęs turėjau dirbti žmonių, kurie po namus nešioja skrajutes, kad žmonės aukotų labdarai, vairuotoju, o paskui surinkti ir pačią labdarą.
Turėjome gauti ir kambarį (į Londoną vyko su tuomete drauge – red.), tačiau tebuvo pasiūlytas praėjimas iš koridoriaus į kambarį, kur buvo pamesti čiužiniai. Nebepamenu, kiek žmonių tame bute gyveno. O dėl darbo – pasakė, kad nuo rytdienos galėsiu pradėti dalyti skrajutes.
Susirinkome svarbiausius daiktus ir išėjome į miestą pagalvoti, kaip viską daryti, nes tokiomis sąlygomis gyventi buvo ir baisu, ir nejauku.
Buvo lengvas šokas, kai tikėjaisi visai ko kita. Susirinkome svarbiausius daiktus ir išėjome į miestą pagalvoti, kaip viską daryti, nes tokiomis sąlygomis gyventi buvo ir baisu, ir nejauku. Padėjo draugės giminaičiai, priėmė mus kuriam laikui pagyventi, grįžę pasiimti likusių daiktų radome viską iškniaustą – gerai, kad svarbiausius buvome pasiėmę su savimi.
Kibau į darbo paieškas, radau pagalbinį darbą statybose, po kelių mėnesių gavau darbą biure asistuoti vadybininkui. Dar po kurio laiko bičiulis pasiūlė porterio darbą viešbutyje. Po metų pakilau pareigose, tapau atsakingas už svečių laisvalaikio planavimą ir pan. Dar po poros metų išėjau dirbti į naujai atidaromą „Hilton“ viešbutį, vėliau turėjau realią galimybę pakeisti išeinantį to viešbučio departamento vadovą, bet apmąsčiau, kas laukia toliau, ir supratau, kad tas laiptelis būtų paskutinis. Norėjosi ko nors daugiau, naujų iššūkių.
– Ar tas noras ir nuvedė į nekilnojamojo turto (NT) pasaulį?
– Taip susidėliojo aplinkybės. Nuomojausi butą iš vienos NT agentūros, o jų biuras buvo po mano butu. Jie mane vis kviesdavo ateiti pas juos dirbti, o aš juokdavausi, kad nenoriu, nes jūs nuolat dirbat: ryte išeinu – dirbat, vakare grįžtu – dirbat (juokiasi). Vis dėlto užsukau pas juos. Turėjau gal keturis interviu ir gavau darbą. Buvau pirmas ne anglakalbis žmogus, priimtas į šią įmonę, kuri yra viena didžiausių Londone.
Buvau pirmas ne anglakalbis žmogus, priimtas į šią įmonę, kuri yra viena didžiausių Londone.
Buvau įdarbintas pusmečio bandomajam laikotarpiui dirbti pardavimų srityje. Man gana gerai sekėsi, ilgainiui pastebėjau, kad jiems tai palanku, nes nemoka komisinių, o temoka nedidelę fiksuotą algą. Iš jos turi sugebėti ir mašiną įsigyti, išlaikyti, ja klientus vežioti į apžiūras, ir pragyventi – lengva tikrai nebuvo. Taigi pasakiau vadovams, kad noriu tapti normaliu agentu pagal visą kontraktą arba eisiu ieškoti darbo kitur. Gavau tą kontraktą ir likau dirbti.
Per šešerius darbo metus šioje įmonėje pasiekiau tikrai daug: pavyko pakelti poros biurų lygį iš 17-tos iki 3-os ir net 2-os pozicijos, keičiau sritis, galiausiai tapau regiono nuomos vadovu. Ir tikrai mačiau galimybių dar kilti, daugiau užsidirbti, bet pradėjau svarstyti, kad ne piniguose laimė.
Turėjau svajonę pakeliauti po pasaulį ir tuo metu jaučiau, kad galėčiau imti ir tai padaryti. Nieko nesakęs užsisakiau lėktuvo bilietus aplink pasaulį, o dar po pusmečio padaviau pareiškimą, kad išeinu iš darbo. Reikėjo emociškai nuo visko atsitraukti, dvasiškai patobulėti.
– Kelionė aplink pasaulį skamba žavingai. Papasakokite, kiek laiko ji truko, kokias šalis aplankėte?
– Kelionė (2013 m.) truko devynis mėnesius, išties apsukome ratą aplink pasaulį. Aplankėme šias šalis: Indiją, Šri Lanką, Kiniją, Japoniją, Vietnamą, Kambodžą, Tailandą, Laosą, Mianmarą, Malaiziją, Singapūrą, Indoneziją, Fidži salas, Australiją, Naująją Zelandiją, Jungtinių Valstijų vakarinę pakrantę iki Didžiojo kanjono, dėl oro sąlygų – tais metais dėl sniego buvo atšaukta daug skrydžių, negalėjome įgyvendinti plano pervažiuoti Ameriką nuo vakarų iki rytų, taigi iškeliavome į Meksiką, paskui vėl į Ameriką ir namo į Londoną.
– Oho, iš širdies pakeliavote. Kuri šalis ir kuo jus labiausiai sužavėjo?
– Kiekviena šalis žavi savaip. Australija buvo viena tų šalių, kurioje norėčiau pagyventi. Patiko žmonės, gamta – ji labai skirtinga, vienas didžiausių įspūdžių – kelionė nameliu su ratais, ten tam sukurta puiki infrastruktūra. Atsibundi nacionaliniame parke tarp kalnų, pusryčiauji matydamas neapsakomą vaizdą. Labai myliu kalnus, patys gražiausi man buvo Naujojoje Zelandijoje, bendro kraštovaizdžio, įskaitant jūrą, atžvilgiu gražesnės šalies už Tailandą nesu matęs.
Indijoje tikriausiai patyriau patį didžiausią kultūrinį šoką – dar niekur neteko patirti tokios atskirties tarp žemiausio ir aukščiausio luomo. Ten miestuose yra naujų rajonų, kuriems net neprilygsta mūsų vakarietiškų miestų rajonai – labai švaru, modernūs dangoraižiai, gyvenamieji namai, automobiliai, kurių tam tikrose vietose net Londone nepamatysi, ir t. t.
Ir nuo tokios prabangos už pusės mylios ant gatvės guli nuogas žmogus, pusiau negyvas, bet dar kvėpuoja. Visas apipuvęs, ėda jį žiurkės, musės, eina minios žmonių, lipa per jį ir net nemato. Arba Gangos upėje maudosi vaikai, moterys, beveik šalia plaukia lavonas, jie ir tą vandenį iš upės geria. Nebuvau matęs tokių dalykų, bet ten savita kultūra. Indija tikrai mane sukrėtė visapusiškai.
Grįžtant prie džiugesnių dalykų, kadangi jau anksčiau turėjau pomėgį nardyti, šioje kelionėje turėjau galimybę tuo malonumu pasidžiaugti – Šri Lankoje išsilaikiau nardymo licenciją.
– Kuo patraukė nardymas?
– Galimybe pasinerti į kitą pasaulį. Ieškome ateivių kosmose, bet kai paneri, ten irgi atsiveria visai kitas pasaulis. Atsiduri kažkieno kito teritorijoje, nekalbi jų kalba, nepažįsti aplinkos, čia jau tu esi ateivis. Mane nardymas ramina, prilygsta meditacijai, verčia susimąstyti, koks gražus yra mūsų pasaulis, kurį turime po kojomis, bet jo nematome.
– Ką jums davė ši ilga kelionė ir ką apskritai reiškia kelionės gyvenime?
– Esu aplankęs ketvirtadalį pasaulio šalių ir visada sakau, kad per gyvenimą norėčiau aplankyti visas. Kelionės brandina vidų.
Pusmetį praleidau Azijoje, kasdien tekdavo susidurti su vaizdais, situacijomis, kai įvertini, kad mes čia taip gerai gyvename, palyginti su milijonais žmonių. Daugelis jų net negalėtų pasvajoti apie tokius dalykus, kurie mums atrodo įprasti: stogas virš galvos, maistas kasdien, švarus vanduo ir pan. O mes vis tiek sugebame skųstis, kaip viskas yra negerai.
Keliaudamas pajutau, ką reiškia tikra laisvė, pajutau žavesį buvimo čia ir dabar, supratau, kad noriu dirbti pats sau.
Kai savo aplinkoje matai tuos, kurie turi daugiau, yra pasiekę daugiau, ir tu to nori. Ir tai nėra blogai, tokie žmonės verčia ir tave stiebtis, siekti. Tačiau po šios kelionės pradėjau daugiau atsigręžti į tuos, kurie neturi tiek, kiek turiu aš, ir pradėjau žiūrėti, ką galiu dėl to padaryti.
Ir, tiesą sakant, viena per keliones brendusių minčių, jei nepavyktų su NT, buvo svarstymas apie projektų valdymą kokioje nors labdaros organizacijoje. Net svarsčiau apie savanorystę Afrikoje, tačiau pasidomėjus plačiau paaiškėjo, kad nauda su finansine situacija prasilenkia – už viską sumoki ne taip jau mažai, o pačiam projektui nekas telieka. Taigi mes su šeima, kai grįžau po kelionių, ėmėmės savo labdaringos veiklos.
Keliaudamas pajutau, ką reiškia tikra laisvė, kai gali pats sau viską reguliuotis, pajutau žavesį buvimo čia ir dabar, supratau, kad nebenoriu dirbti kam nors, noriu dirbti pats sau, kurti, kad ir mažą savo NT verslą, arba pradėti ką nors su kelionėmis. Taigi, kol gulėdavau po palme su kokosu rankoje, svarstydavau, planuodavau, ką darysiu grįžęs (šypsosi).
– Užsiminėte apie labdaringą veiklą – kokia ji ir kaip gimė būtent ši idėja?
– Mano mama, gyvenanti Šiauliuose, eidavo pasidarbuoti į Motinos Teresės šeimų namus. Prieš kelerius metus ji man ir pasiūlė steigti labdaros fondą ir padėti šiai organizacijai. Taip ir padarėme. Kvietėme žmones prisidėti pinigais, paskui mamos iniciatyva atsirado sendaikčių turgelis, kuriame už parduotus daiktus gauti pinigai keliauja į fondą. O mūsų surinkti pinigai panaudojami komunaliniams centro mokesčiams apmokėti, jei dar lieka, nuperkami kokie nors būtini daiktai.
Prieš Kalėdas darome vaikų svajonių išpildymo akciją, žmonės aukoja, nupirkdami būtinų higienos priemonių ir kalėdinių dovanų šios bendruomenės vaikams, kurių yra apie 60. Šiuo klausimu mums padeda socialinė darbuotoja, kuri realiai ten net nebedirba. Ji surenka vaikų svajones. Rengiama Kalėdų šventė, vaikams įteikiamos dovanos, o būtinos priemonės padalijamos atsižvelgiant į tai, kam ko reikia.
– Labai sveikintina iniciatyva. Keliavote beveik metus, sakėte, kad per tą laiką sugulė daug minčių, taigi ką veikėte po kelionių?
– Susitvarkęs reikalus Anglijoje nutariau grįžti gyventi į Lietuvą. Turėjau minčių čia kurti savo verslą, bet iš pradžių reikėjo apsižiūrėti, rinką pasityrinėti, taigi mėginau rasti darbą. Be to, jau norėjosi būti arčiau šeimos – mama ir broliai gyveno Šiauliuose.
Taigi 2014-aisiais grįžau, pabuvau daugiau kaip pusmetį, darbo paieškos nebuvo sėkmingos, nes į išsiųstus laiškus nesulaukiau jokios reakcijos, net atsakymo: ačiū už laišką, jūs mums netinkate.
Darbas, karjera, verslo kūrimas kainavo abi mano santuokas. Bet iš viso to mokiausi, ėmiau kitaip vertinti gyvenimą, tai, kas nutinka.
Buvo smalsu, tad per pažįstamus porą savaičių padirbėjau Vilniuje NT agentu, išsityriau rinką, pamačiau, kaip viskas vyksta – kaip vieni kitiems vos ne peilius į nugarą bado. Tada ir pamaniau, kad į šitas džiungles eiti ir kovoti dantis už dantį aš tikrai nenoriu, nes tai būtų žingsnis atgal, palyginti su angliška agentų kultūra, nors ir ten yra savų niuansų.
Dar vienas akmuo į daržą buvo, kai susitrenkęs koją atvykau į ligoninę ir man pasakė, kad niekuo negali padėti, nes sistema rodo, jog gyvenu užsienyje, o jau gerą pusmetį buvau persiregistravęs Lietuvoje ir mokėjau socialines įmokas. Pasiūlė aiškintis su Ligonių kasomis, ten pasakė tą patį, o į klausimą, kur tuomet nukeliauja mano pinigai, neatsakė nieko, nenurodė, ir kur galėčiau dėl to kreiptis.
Tikrai norėjau likti Lietuvoje, kurti čia savo verslą ir gyventi, nes man Lietuva visada buvo, yra ir bus mano gimtinė, tačiau tada tikrai trūko kantrybė, tai buvo mano bandymas grįžti namo su turimomis idėjomis, ne tuščiomis kišenėmis ir pan., bet kai teko taip atsimušti į sienas, susirinkome daiktus ir grįžome į Angliją.
– Grįžote su tikslu kurti savo verslą?
– Taip. Radau žmogų – dabartinį savo verslo partnerį, kelerius metus kūrėme planą, koncepciją savo verslui, tą modelį bandžiau pats savo kailiu, dirbdamas agentu. Šiandien turime savo NT operacinę sistemą ir platformą, skirtą NT agentams su patirtimi, kurie norėtų turėti savo verslą, bet neturi daug pinigų nusipirkti franšizei arba investuoti atsidarant savo įmonę. Mūsų platforma orientuota į tai, kad sukurtume tokį verslo modelį, kur už prieinamus pinigus žmogus galėtų dirbti, pats valdyti savo laiką, savo klientus ir t. t.
Mes patys daugiau kuruojame visą administraciją, skambučių centrus, reklamą. Turime visas reikiamas licencijas, draudimus, klientų apsaugos banko sąskaitas ir pan., esame tokia pat normali įmonė, kaip ir kitos, veikiančios Londone. Iki to užaugti užtruko ir daug laiko, ir pinigų. Tačiau dabar yra oficialiai patvirtinta, kad esame pirmieji ir vieninteliai, sukūrę tokį verslo modelį Anglijoje – NT asociacijos, prižiūrinčios profesionalius NT agentus, vadovas, sakė, kad tokio dalyko per savo karjerą nėra nei matęs, nei girdėjęs. Neslėpsiu, tai tikrai paglostė širdį.
– Kokius skirtumus, kalbant apie NT rinką, darbo užkulisius, pastebėjote tarp Lietuvos ir Anglijos?
– Vienintelis miestas, kur yra kokia nors NT rinka Lietuvoje, yra Vilnius. Anglijoje vyrauja per šimtmečius nusistovėjusi agentūrų sistema, prieš porą metų ji pradėjo šiek tiek keistis, atsirado internetinės agentūros ir pan. Sakyčiau, kad Anglijoje šis verslas civilizuotesnis, bet lietuviai yra kur kas verslesni.
Dažnai būnu Lietuvoje, nes Vilniuje yra mūsų techninė bazė, ruošiamės čia kurti savo administraciją, perkelti skambučių centrą iš Anglijos ir Maroko, o lietuvių agentų verslumą per specialius mokymus norėtume išnaudoti mūsų platformos agentams. Bandysime surinkti geriausius dalykus iš abiejų valstybių, galbūt ir kitų, ir mėginti formuoti gražesnę NT rinką Lietuvoje.
– Kaip manote, kokios asmeninės savybės jums padėjo užlipti karjeros laiptais ir pasiekti tai, ką šiandien turite?
– Viena jų tikriausiai būtų užsispyrimas, negaliu sakyti, kad esu perfekcionistas, bet labai sąžiningai ir su užsidegimu stengiuosi siekti savo gyvenimo tikslų. Tai taikau ne tik darbe, bet ir gyvenime. Visada viską stengiuosi padaryti čia ir dabar, o ne palikti rytojui.
O žinios mokantis žmonių valdymo psichologijos padėjo puoselėti darbinius santykius, stengiantis, kad darbuotojui būtų gerai. Ir kalbant apie savo sukurtą produktą – tai, kad padarėme kažką unikalaus, pati idėja ir jos realizavimas man yra kur kas svarbiau nei uždirbami pinigai, nes tai galėsi palikti po savęs.
Kai kurie žmonės pasirenka gyventi taip, kaip kiti nenori, tačiau paskui jie gyvena taip, kaip kiti negali.
Mane gyvenime lydi tokia frazė: kai kurie žmonės pasirenka gyventi taip, kaip kiti nenori (čia įeina visi sunkumai, su kuriais tenka susidurti, siekiant savo tikslų), tačiau paskui jie gyvena taip, kaip kiti negali. Taigi, jei įdėsi pakankamai darbo, užsispyrimo ir kantrybės, ilgainiui tai atsipirks visais atžvilgiais.
– Kokia jūsų gyvenimo filosofija, kuria vadovaujatės?
– Aš visada linkęs į viską žiūrėti pozityviai, o pastaruoju metu dar labiau ėmiau priimti viską, kas vyksta, nes, vadinasi, taip turi būti. Blogi dalykai, kurie nutinka gyvenime ir tuo metu suteikia daug skausmo, galiausiai išsirutulioja į ką nors gražaus, ir tada supranti, kad be to etapo negalėtum turėti šio supergero. Darbas, karjera, verslo kūrimas kainavo abi mano santuokas. Bet iš viso to mokiausi, ėmiau kitaip vertinti dalykus, gyvenimą, tai, kas nutinka.
Kalbant apie darbinę ir finansinę pusę, ką patyriau ir mačiau pats, įsitikinau, kad, jei darbą dirbi su meile, atsidavimu, elgiesi tinkamai, pinigai patys sugrįžta ir net su kaupu. Jei dirbi tik tam, kad uždirbtum, lipi per kitų galvas, tikrai praloši.
– Šis straipsnių ciklas iš esmės yra apie laimę, jos paieškas ir atradimą. Kas jums yra laimė?
– Iš vienos pusės vis daugiau tikiu, kad tai yra tam tikra ramybės būsena, kai esi dėl visko ramus. Bet nekalbu apie tai, kad esi ramus, tarkime, dėl to, kad pakanka pinigų sąskaitoje, ar kad nereikia tikslią valandą į darbą.
Keliaudamas išsigryninau, kad noriu pasiekti savo tikslą, o jis buvo – tapti nepriklausomam nuo vietos, laiko ir pinigų. Ir aš čia tikrai nekalbu apie prabangų gyvenimo būdą. Tiesiog apie galimybę gyventi normaliai, žinant, kad turi už ką valgyti, išlaikyti namus, šeimą, kad atsikėlus nereikia lėkte lėkti į darbą ir kad niekas tau nereguliuoja, kur, kada ir kiek gali užtrukti.
Vis daugiau tikiu, kad laimė yra tam tikra ramybės būsena.
Taip jau yra mūsų visuomenėje – sukurtas toks mechanizmas, kad kai įsikinkysi į vieną tų ratelių, niekas tavęs iš ten nepaleis. Kitaip tariant, mano tikslas buvo atrasti formulę, su kuria žaisdamas pagal mūsų visuomenės nustatytas taisykles ir normas, jų nepažeisdamas, susikurčiau gyvenimą su kitomis vertybėmis.
15min GYVENIMAS straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ pasakoja apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso. Jei esate vienas tokių žmonių arba tokių pažįstate, parašykite gyvenimas@15min.lt.
