„Taip, vaikščioti galbūt nebegalite, bet imkite iš gyvenimo kiek pajėgiate, bandykite, niekada nenustokite bandyti“, – į tuos, kurie šiandien gyvena dėl savo negalios atsiriboję nuo visuomenės, kreipiasi Marius.
Pasiteiravus, kas jį mobilizavo sunkiausią akimirką ir padėjo nepalūžti, pašnekovas atviras: artimųjų ir draugų parama (nors būdavo, kad nuo jų klausimų ir telefoną išjungti norėdavosi).
Svajoju, kad vieną dieną vaikščiosiu, nors, žinau, kad to nebus“, – viltingai šypteli per karantiną į Zarasus persikėlęs ir ten gyvenimo meilę sutikęs pašnekovas.
M.Montiko istoriją, be jokios abejonės, drąsiai galima vadinti pačia tikriausia asmenine transformacija ir įkvepiančiu pavyzdžiu žmonėms, kurie patyrė tai, kas yra negalia.
Dar prieš nelaimingą eismo įvykį draugui statybose gelbėjęs pašnekovas prisimena, kaip po to važiavo dviračiu namo. Tuomet jį ir nutrenkė automobilis. Pats atsistoti po šio įvykio Marius nebeįstengė.
Apie traumuojančią patirtį vyras pasakoja be užuolankų, kiekvienas, anot jo, šią patirtį priima savaip: kas gerti ima, kas nerti vąšeliu pradeda, buvo ir tokių, kurie Palangos reabilitacinėje ligoninėje pasikorė...
„Teikdavo mums ir psichologinę pagalbą, bet, žinote, ši patirtis tokia jau. Ne visi gal palaikymo iš artimųjų sulaukia, kaip kurį paveikia“, –sako vyras.
M.Montiką šis pokytis taip pat keitė, teko mokytis judėti neįgaliojo vežimėlyje, bet kaip sako pats, jam tai į gera išėjo.
Anksčiau vis kitais rūpindavosi, stengdavosi, kad jiems gerai būtų, pats sau gal antroje vietoje likdavo, o ši situacija privertė pažvelgti į save.
Eismo įvykis dar labiau išgrynino rūpestį kitais: skirtumas tas, kad dabar ta pagalba reikalinga tiesiogiai.
Kartais panašaus likimo žmones, Mariaus tikinimu, užtenka paskatinti, pasakyti gerą žodį.
„Nors šalia jų būdamas matau didžiulę bėdą – jie nenori dirbti... Nė nebando įsidarbinti. Paprašiau pažįstamos merginos laikinai priimti įeinančius skambučius.
Kaip manote, kaip sureagavo? Atsiprašė, nes patirs per daug streso. Keturiasdešimt skambučių per dieną ją išgąsdino, pabijojo, kad neatlaikys.
Blogiausia, kad tokių pavyzdžių aplink begalė“, – nusivylimo neslėpė pašnekovas.
Liūdniausia Mariui tai, kad žmonės tokiu būdu patys save skriaudžia, neleidžia gyventi visaverčio gyvenimo: užsidirbti, bendrauti, judėti ir pan.
Jis pats po patirtos traumos – priešingai nei daugelis šiandien dirbti nenorinčių neįgaliųjų, susirasti darbo negalėjo: iki traumos įgyta darbinė patirtis tapo neaktuali, nes jis daugiausia dirbo fizinį darbą.
Po traumos tokio darbo dirbti negalėjo. Dar labiau šias galimybes siaurino gyvenimas mažame mieste, Zarasų rajone fiksuojamas vienas didžiausių nedarbo lygių Lietuvoje.
Tikimybė susirasti darbą vaikinui būtų prilygusi adatos paieškai šieno kupetoje, jei ne pasitaikiusi galimybė įsitraukti į projektą – Marius dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuoto projekto „Alternatyvių Investicijų Detektorius“ projektinėje idėjoje „Unikalus gyvenimas“, kurią įgyvendino VšĮ „Unikalus šokis“.
Būtent šis projektas, kuriame organizuojamos motyvuojančios, įgūdžius lavinančios paskaitos bei individualūs susitikimai su kuratoriumi, ir padėjo Mariui patikėti savo jėgomis, įgyti motyvacijos bei trūkstamų įgūdžių darbo paieškai.
Turėdamas galimybę būti saugioje aplinkoje, būti savimi, jis rado motyvacijos ir jėgų įsidarbinti bei siekti rekordų judėdamas vežimėliu.
Būtent šio projekto organizuojamoje stovykloje Marius susipažino su būsimu darbdaviu, o jai pasibaigus gavo iš jo pasiūlymą įsidarbinti asistentinio taksi pardavimų vadybininku.
Šiandien per nuotolį dirbantis pašnekovas jaučiasi visiškai realizavęs save profesinėje srityje, taip pat neslepia dažnai atstovaujantis neįgaliųjų interesams.
Na, ir jam priklauso du Lietuvos rekordai: didžiausias atstumas, nuvažiuotas neįgaliojo vežimėliu per penkias valandas, ir ilgiausias atstumas važiuojant neįgaliojo vežimėliu, balansuojant dviem ratais. Šią vasarą Marius planuoja siekti dar vieno rekordo.
Su neįgaliojo vežimėliu – siekti rekordų
Lietuvos ir pasaulio rekordų siekiantis M.Montikas sako, kad jį šiam žingsniui pastūmėjo noras įrodyti, kad žmonės su negalia patys gali pasirūpinti savo gyvenimu, tereikia sudaryti tam sąlygas.
Taip pat jis apgailestauja dėl vis dar nepakankamos infrastruktūros Lietuvoje, kuri trukdo laisvai judėti žmonėms su negalia.
„Kol pats į šį vežimėlį neatsisėdau, sunkumai, su kuriais susiduria neįgalieji kasdienybėje, buvo tolimas dalykas“, – tikino pašnekovas.
Penktus metus maratonuose dalyvaujantis ir su negalios neturinčiaisiais besivaržantis pašnekovas vyksta į žmonėms su negalia rengiamas sporto stovyklas.
Dažnam neįgaliu tapusiam žmogui tiek laiko prireikia susitaikyti su nauja situacija, bet ne jam, regis, kad atvirumas pasauliui ir judėjimas yra šio žmogaus gyvenimo ir sėkmės variklis.
„Ramus gyvenimas ne man“, – neslepia santuokoje antrus laimingus metus skaičiuojantis Marius.
Paklaustas, ko šiuo gyvenimo etapu jam trūksta, prasitaria, kad tik laiko.
Tačiau jo suradęs žada išmokti gestų kalbos, nes juk tai antra valstybinė kalba! O jis temokąs vienintelį žodį „ačiū“.
Marius Montikas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuoto projekto „Alternatyvių Investicijų Detektorius“ projektinėje idėjoje „Unikalus gyvenimas“, kurią įgyvendino VšĮ „Unikalus šokis“.
