Didžiojoje Britanijoje, Vitstablyje su vyru ir sūnumi gyvenanti rašytoja mėgsta plaukioti jūroje ir ilgai vaikščioti gamtoje. Kalbos apie nuolatinį nuovargį ir nerimas Katherine May privertė susimąstyti, ką reikia keisti gyvenime, kad kūnas ir siela sutvirtėtų.
Pasitelkusi humorą, apipindama pasakojimą empatija ir šiluma, ji dalijasi istorijomis apie sunkumus darbe, iššūkius, kurie kyla šeimyniniame gyvenime, pandemijos padarinius, o ypač jausmus, kurie žmones apėmė, kai pasaulis iš naujo atsivėrė.
Trokšdama kitokio gyvenimo būdo, K.May pradeda tyrinėti atkuriamąsias gamtos galias, analizuodama žemės, vandens, ugnies ir oro elementus bei atpažindama tylius pasaulio magijos pėdsakus, aptinkamus tik tada, kai akylai jų ieškome. Savo knygoje ji kviečia patirti gyvenimą, pastebėti aplink esantį grožį ir atrasti gamtos teikiamą paguodą.
Siūlome skaityti ištrauką iš leidyklos „Alma littera“ išleistos Katherine’os May knygos „Gamtos kerai“. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Rūta Šiugždinytė.
Nusiauk batus
Mokydamasi medituoti, pirmiausia išmokau nusiauti batus.
Tuo metu tai padaryti nebuvo taip paprasta, kaip atrodo. Su vyru H gyvenome prie pat jūros išnuomotame name, priklausančiame žmogui, kuris susikrovė turtus iš sportinių automobilių gamybos pagal užsakymą.
Kaip sakė nekilnojamojo turto nuomos agentas, namo savininkas pavasarį ir rudenį praleisdavo sodriomis pievomis ir kalvomis vilnijančiame Rytų Sasekse, žiemodavo Australijoje, o į Vitstablį sugrįždavo tik vasarą, kai galėdavo gerti saulės spindulius nuosavame už namo esančiame sode, iš kur atsiveria pajūris.
Mums tai buvo paranku, nes nuo spalio iki gegužės mėnesio namą jis pigiai išnuomodavo, ir mes būdavome labai patenkinti galėdami jame įsikurti. Jam visiškai nerūpėjo, kad tuos kelis mėnesius būdavo šalta. Aštuonioliktojo amžiaus pastatas turėjo originalius langus (supraskite: ne dvigubi langų paketai), o visi židiniai jame buvo užkalti.
Buvo keli radiatoriai, bet juos, matyt, pastatė 1970-aisiais, kai trūko vario, todėl vamzdžiai buvo ketvirtadalio įprasto savo skersmens. Katilas vandenį šildė pakankamai gerai, bet patekti į tuos radiatorius ir iš jų išbėgti vanduo galėjo maža srovele, todėl geriausiu atveju tik sušvelnindavo šaltį.
Mums to užteko: abu užaugome šaltuose namuose ir ilgainiui pripratome žiūrėti televizorių palindę po krūva antklodžių. Bet kuriuo atveju aš jau seniai buvau įpratusi dirbti su bepirštėmis pirštinėmis ir šilta liemene.
Sėdėjimas nejudant pernelyg ilgą laiką verčia mane šalti, kad ir kokia būtų šildymo sistema. Beje, viską atpirko vaizdas. Jeigu gulėjai vonioje norėdamas sušilti, galėjai žiūrėti pro langą į jūrą, esančią vos už kelių metrų, o žiemą ten nebūdavo žmonių, kurie tave įdėmiai stebėtų.
Tačiau mintis nusiauti batus, kol pusvalandį ramiai pasėdėsiu, man nebuvo labai patraukli. Kartais įveikdavau šaltį storomis kojinėmis, bet ir tada užsiėmimui pasibaigus mano pėdos būdavo kaip ledo trinkos. Mėnesiams tampant vis šiltesniems, pripratau prie šios minties. Tai buvo labai nedidelė pastanga, gestas, kuris reiškė, kad mano diena persimainys.
Tai buvo mažiausia, ką galėjau padaryti. Batai yra išorinio pasaulio atributas, dalis gudrybių, kurių visi griebiamės, kai mums už nugaros užsidaro namų durys. Batai yra daugiau nei apsauga nuo akmenėlių, purvo ir stiklo šukių.
Grįžę į namus nusiaunate batus. Darote tai norėdami, kad grindys būtų švarios, bet ir parodydami, kad pasitikite, jog ši vieta bus jums maloni. Nusiaunate batus, kad galėtumėte atpalaiduoti kojų pirštus. Nusiavę batus, parodote truputėlį savo vidaus, skylėtas kojines ir šiurkščius užkulnius. Nusiimate išorinio pasaulio priemones iš pagarbos namų komfortui. Tą pačią pagarbą – tokį patį atidengtą netobulumą – parodote atėjęs medituoti.
Batų nusiavimas yra ir kontakto kūrimo aktas. Sukuriate tiesioginį sensorinį ryšį su žeme po savo kojomis. Etimologine prasme „iš žemės“ reiškia nusižeminimą. Nusiauk batus ir įsižeminsi. Jaučiate informaciją tekant tarp storos jūsų padų odos ir žemės, kuri, atrodo, atsako. Aš jaučiu srovę visur, prie ko prisiliečiu, galiu jausti dilgčiojimą, kad ir kur pastatyčiau pėdas.
Tačiau turiu sustoti, kad tai pastebėčiau. Srovės smūgiai, kuriuos gaunu iš žmonių, yra daug labiau dominuojantys ir gali atitraukti mano dėmesį nuo ramesnių negyvosios gamtos impulsų. Dažniausiai esu jiems neimli. Bet kai sustoju ir atkreipiu dėmesį – juos jaučiu. Kuo silpnesnis būna skambutis ir atsiliepimas į jį, tuo stipresnė magija. Turite visiškai į tai pasinerti, jeigu norite pajusti. Esmė yra pasirinkimas – dėmesio nukreipimo į tokį smulkų dalyką aktas. Jūs renkatės išgirsti tylesnius balsus, patyrimo subtilybes.
Viena mano mėgstamiausių meditacijos formų yra kristi pro garso sluoksnius. Pradedi klausti savęs, ką girdi, ir tada kurį laiką įdėmiai klausai. Išnyra kasdienis ūžiantis fonas ir tampa aiškiai girdimas, jis susidaro iš daugelio skirtingų veiksmų, daugelio skirtingų gyvenimų, supančių jus, kol užsimiršęs tvarkote kasdienius reikalus, galvodamas esąs visiškai vienas.
Bet kai išgirstate visus tuos garsus, klausote norėdamas išgirsti tai, kas už jų, ir sąmonės pakraštyje randate tylesnius garsus arba tuos, kurie tokie įprasti jūsų ausims, kad smegenys net nesivargina jų pastebėti. Tuomet leidžiatės dar giliau, grupuodamas paviršiuje esančius garsus ir tuos, kurie giliau, klausdami, kas dar ten yra.
Tai tarsi erdvės lupimas, sluoksnių plėšimas, kol randate po jais visais slypinčią kažkokią tylą, kurioje galite būti. Ši tyla ten yra visą laiką, bet jai pastebėti reikia pastangų. Kai kurie žmonės netgi sako, kad už tos tylos gali girdėti kūrimo garsą.
Aš dar jo neaptikau, bet galiu spėlioti, gal tai kada nors pasieks mano klausą. Kaip knygoje „The Radiance Sutras“, kurioje Lorinas Roche gražiai išvertė Vijnana Bhairava Tantra tekstą, mes, klausytojai, „panyrame į platybes / nelyg šviečiančių žvaigždžių daina“.
Nusiauname batus arba įtempiame ausis. Suglaudžiame delnus pasiruošę maldai arba pajuntame visą savo plaučių tūrį. Galbūt netgi sukryžiavę kojas atsisėdame ant žemės ar šokame, vaikštome arba plaukiojame.
Kai norime ištrūkti iš paviršiaus, suaktyviname kūną, ir jis mums atveria kitokį supratimą, nukreipdamas į protą, kuris yra ne tik galvoje. Mūsų žinojimas išsisklaidęs po visą kūną, pasiskirstęs raumenyse ir kauluose, pulsuoja organuose ir pernešamas kraujyje. Savo kojas pastatome ant žemės tam, kad visu kuo įsiklausytume.
Ne viskas, ką mes žinome, pasakoma žodžiais. Didelė to dalis – kartais manau, kad didžioji – yra somatinė, kūno reikalai. Labai aiškiai tai supratau, kai Bertas buvo kūdikis ir kai per ilgą kelionę automobiliu siekdavau jo, sėdinčio ant galinės sėdynės, ir jausdavau, kaip jis baksteli mano delną savo kojyte.
Tai buvo bendravimas, visiškai pranokstantis žodžius ir daug labiau mus abu raminantis. Kai pasisodindavau jį ant kelių ir bučiuodavau minkštą jo pakaušį, žinojau, kad mes keičiamės informacija, perduodama mano lūpomis ir priimama per mano nosį. Visiškai negalėčiau jums pasakyti, ką ta informacija sakė. Mūsų kūnai turi atsakymus į klausimus, kurių nežinome, kaip užduoti.
Kad prisijungtume prie šių dalykų – išlaikytume susijungimo su pasauliu aplink mus jausmą, žinotume tai per savo kūnus, – turime tiesiog praktikuoti tą paprastą ryšį tarp savo odos ir aplinkui esančių paviršių.
Turime atsispirti savo protams, kurie linkę mums teigti, kad esame jau įsisavinę kartą ir visiems laikams šią patirtį, nekintamą idėją, kurioje galime užsidaryti kaip kalėjime ir ja remdamiesi žengti kitą svarbų žingsnį. Turime rasti nuolankumo būti atviri, kad patirtume kiekvieną mielą dieną ir leistume sau kažko išmokti.
O tai lengviau pasakyti, nei padaryti.
„EIK IKI savo ilgesio RIBŲ“, – rašė „Valandų knygoje“ Raineris Maria Rilke’ė. Tai, sako jis, yra žodžiai, kurių neišgirstame aiškiai, kai esame sukuriami ir paleidžiami į pasaulį. Juos pašnabžda Dievas, kuris labai dažnai gali pasirodyti nesantis, bet kuris iš tiesų laukia, kol mes pajusime priartėjusį dieviškumą.
Rilke’ės Dievas nori tekėti per mus kaip vanduo vamzdynais. Toks susitikimas įvyksta tik patiriant ekstremalius polius, „grožį ir siaubą“, per kentėjimą. „Užsidek kaip liepsna / ir sukurk didelius šešėlius, kuriuose galėčiau judėti, – sakoma mums. – Įkūnyk mane.“ Mūsų darbas yra ištirpdyti savo ribas, kad įsileistume šią beribę esybę, leisti, kad mus nugalėtų. Mes nesame pasyvūs garbintojai. Nesame netgi kanalai. Mes stengiamės būti superlaidininkais.
Ne kiekvienas tiki Dievą kaip Rilke’ė, bet meditacija veikia panašiai. Jeigu užsiimate kokia nors dvasine praktika, tikėjimas tampa neutralus. Abiem būdais rasite paguodą. Sunkiausia yra pasiduoti. Galite mandagiai išvengti šios patirties ir stengtis nieko nepajausti, bet esmė ne tai. Jūs turite leistis būti perskeltas. Turite leisti apnuoginti plakančią jūsų širdį. Kartais tai įvyksta nevalingai. Netyčia prasiskverbia šviesa.
Dalykas tas, kad reikia gyventi plačiai atverta širdimi, su dėl to atsiradusiu pažeidžiamumu. Svarbu yra eiti per gyvenimą kaip minkštai būtybei, turinčiai pralaidžią odą. Keblumų kyla dėl to, kad jeigu taip gyvensite, turėsite pasirūpinti savimi.
Kitas dalykas – žaizdos užgyja, o įtrūkimai užsipildo. O ir gyvenimas gana dažnai būna skausmingas. Kartais nebelieka nieko daugiau, kaip tik vėl užsiverti, užsidaryti savyje ir saugotis. Dažnąsyk mes net nepastebime, kai tai atsitinka.
SUVOKIU, kad pastaruoju metu pamirštu pastatyti kojas ant grindų. Galvoju, kad tai darau, bet iš tikrųjų taip nėra. „Na gerai, – pagalvojau, – nedarau to kiekvieną dieną.“ Kartais reikia tai pripažinti. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad aš to nedariau ir kas antrą dieną ar net kas savaitę. Praėjo mėnesiai. Aš nenusiaudavau batų. Nemeditavau.
