Prisimenu, kartą šešis kilometrus per mišką ėjau į „apylinkę“ pasiimti atlyginimo. O į vidų niekas neleidžia. Barbenu, daužausi, nes girdžiu viduje muziką, o neleidžia.
Palipau ant kibiro ir matau per lango plyšį, kaip apylinkės pirmininkas ploja, o jo sekretorė (tarp kitko stipriai pabuvusi metuose) pusplikė šoka ant stalo.
O manęs neleidžia į vidų, nes toliau siautėja nuo linksmumo. Ir pėdinau atgal per miškus be kapeikėlių.
Tai štai šitokiu laikotarpiu aš su tėvais ėjau pasitikti Naujųjų metų. Mamos klausiau: „O kas bus, kai ateis tie Naujieji metai?“ Mama atsakė, kad bus stebuklas. Atsimenu puikiai jos pažadą.
