„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Ar tai jau viskas?“ – dažnam iškyla klausimas, priėjus šitą ribą

„Ar tai jau viskas?“. „Ar aš dabar taip ir gyvensiu, iki pat... pabaigos?“ Juk būna, kad aplanko tokie ir panašūs nejaukūs klausimai? Jei nemeluotumėt nei sau, nei kitiems, tai atsakymas būtų „būna“. Ir ne rečiau nei kasdien. Nuo to prasideda (arba tiksliau – tokiais klausimais pradeda veržtis iš pasąmonės) egzistencinė vidurio amžiaus krizė, kuri šiais laikais yra visuotinė ir beveik neišvengiama.
Liūdna moteris
Liūdna moteris / 123RF.com nuotr.

Norisi viską mesti ir gyventi iš naujo – kitur, kitaip, su kitais žmonėmis, ištaisyti klaidas, dabar jau kvėpuoti pilnais plaučiais. Norisi keisti visas gyvenimo dekoracijas ir tikėtis gerų rezultatų. Bet neapsigaukite – tokių minčių lydima krizė yra kvietimas ne į išorę, bet vidun, į save, į pačią giliausią ir įdomiausią gyvenimo kelionę. Ne bėgti kuo toliau nuo savo baimių, bet atsigręžti ir pažiūrėti joms tiesiai ir giliai į akis.

„Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, į tamsią girią įėjau“ – iki kraujo pažįstami Dantės žodžiai, perfrazuoti Jono Meko ir galybės kitų, rašiusių ir mąsčiusių apie tai, kas su žmogumi nutinka įpusėjus kelionę. Kaip tik tada, kai norisi gerai atsipūsti ir atsigręžus atgal pasidžiaugti pusę gyvenimo trukusio darbo vaisiais. Kodėl kaip tik dabar atsliūkina girios tamsa, besiskverbianti į idilišką paveikslą kartu su nelaimingumo, neišsipildymo, tuštumos, abejingumo, nepasitenkinimo jausmais?

Kaip tyčia tai vyksta tada, kai jau, rodos, pasieki didelę dalį tikslų, kurie daugybę metų atrodė savaime suprantami ir svarbūs. „Geras gyvenimas“, susidedantis iš tam tikrų pasiekimų ir atskaitos taškų, kurie juk turėtų suteikti pilnatvę: šeima, namai, karjera, galbūt kelionės ar kiti saikingi ir nesaikingi malonumai.

Anksčiau šių tikslų siekimas, bėgimas paskui juos puikiai pateisindavo tą nuolatinį trūkumo jausmą ir suteikdavo pažadą, kad kai tik pasieksi x, y ir z, pilnatvė ateis. Tarsi savaime. Bet kai x, y ir z galiausiai pasieki – tas ilgametis pažadas ima ir neišsipildo. Pilnatvės vis dar nėra, vidinės tuštumos (o gal bedugnės?) niekaip neužpildo nei daiktai, nei pasiekimai, nei santykiai, nei vaikai, nei kelionės, nei saikingi, nei besaikiai malonumai.

Vietoje to į širdį graužiasi suvokimas, kaip visa tai nesąžininga. Tu juk viską padarei teisingai. Dirbai ilgai ir sunkiai. Baigei mokslus, kūrei šeimą, darei karjerą. Tai kur atpildas?

Ir dar tas kraują stingdantis klausimas: „Ar tai jau viskas?“. Ar aš dabar taip ir gyvensiu? Šioje utopijoje, kur susikurtas gyvenimas lyg ir patogus, visi lyg ir laimingi (ar bent atrodo laimingi), bet kažko taip žiauriai ir taip neapčiuopiamai trūksta.

Neteisybės ir visa apimančio nelaimingumo jausmas gali sliūkinti pažeme kaip rūko debesis, bet gali ir staiga užkristi ant galvos, kai jį netikėtai detonuoja artimojo (ypač vieno iš tėvų) mirtis, sunkios ligos ar negalios patyrimas, skyrybos, išdavystė, augantys ir vis savarankiškėjantys vaikai ir „tuščio lizdo“ sindromas. O visa tai apibendrina suvokimas, kad laikas nestovi vietoje ir „man jau nebe viskas prieš akis“.

Ilgiau pasėdėjus su išorinės idilės ir vidinės tuštumos nesutapimo jausmu, pasirodo, kad jau ilgai ir chroniškai trūksta gyvybės, džiaugsmo ir visa apimančio, giliai raminančio prasmės pojūčio. Kodėl jų nesuteikia visi tie gerai ar net puikiai atlikti didieji gyvenimo darbai ir jų visai neprasti rezultatai?

Taip, galbūt tai perdegimas. Taip, galbūt tai netgi depresijos požymiai. Bet labiau už viską – tai vidurio amžiaus krizė, tamsi giria ir sielos pelkė.

Tokias nejaukias vietas, kuriose abejonių ir vidinės tuštumos apimti žmonės atsiduria ties gyvenimo viduriu, amerikiečių psichologas jungistas ir vidurio amžiaus transformacijų tyrinėtojas James Hollis vadina „Sielos pelkėmis“. Jose gyvena visa tai, kas pirmojoje gyvenimo pusėje einant šviesiuoju pozityvumo keliu buvo išstumta kuo giliau į pasąmonę, bet pasivijo visa savo didybe: tai kaltė, gedulas, išdavystės, abejonės ir vienišumas.

Dar gilesnėse ir tamsesnėse sielos pelkėse slepiasi depresija, priklausomybės ir niekad nepaleidžiantis nerimas. Klimpstant į tokias nemalonias vietas (arba nesėkmingai vis bandant jų išvengti) kyla didžiulio nusivylimo ir pralaimėjimo jausmai. Bet tik nesuklyskite – tamsios girios ir sielos pelkės yra ne pralaimėjimas, o būtina kelionės, kuri veda brandos link, dalis.

„Ką šių dienų pasaulyje iš tiesų reiškia „suaugti“? – klausia J. Hollis savo knygoje „Atrandant prasmę antrojoje gyvenimo pusėje“ (Finding Meaning in the Second Half of Life). Jis teigia, kad brandžiame amžiuje ištinkantys emociniai sukrėtimai yra simptomai, kviečiantys susitikti su autentiška savo savastimi. Jeigu pirmojoje gyvenimo pusėje veikėte pagal tėvų ir visuomenės jums suformuluotus lūkesčius (o taip ir gyvena didžioji visuomenės dalis), tai giliai širdyje užspaustas autentiškumas galiausiai vis tiek prasiveržia lauk, kad ir apie gyvenimo vidurį. O minėtosios sielos pelkės ar tiesiog bendras nepasitenkinimo gyvenimu jausmas – tai ir yra tie simptomai, į kuriuos būtinai reikėtų atkreipti dėmesį ir imtis ilgos, sudėtingos, bet be galo įdomios kelionės – į save.

Antrojoje gyvenimo pusėje, kai mūsų savastis jau pakankamai subrendusi, esame pasirengę šiai sunkiai akistatai su pačiu tikriausiu savimi – su visais „aš“ šešėliais, traumomis, neišsipildymais. Šios kelionės į tikrąją brandą tikslas, pasak J. Hollis – ne taip visų Vakarų pasaulyje šlovinama laimė, bet prasmės jausmas. Prasmingo ir autentiško gyvenimo kūryba – būtent tokia yra bridimo per sielos pelkes kryptis.

Ši antroji gyvenimo pusė, kuriai kviečia iš pasąmonės besibeldžiantys atbukimo, nelaimingumo ir tuštumos pojūčiai, yra sunki ir nepatogi, bet lygiai tiek pat ji intriguojanti ir žadanti nuostabių atradimų. Lygiai kaip kelionė ne su „viskas įskaičiuota“ poilsio paketu, bet su kuprine, sandalais ir klajoklio lazda į laukinius kalnus.

Ar jau stovite su šia kuklia manta ant savo namų slenksčio, nes jau niekaip nebegalite išsėdėti pernelyg patogiame nuobodybės minkštasuolyje? Sveiki atvykę, mūsų čia daug, mes vėl (taip, lyg šešiolikos) apsiverkiame knygyne perskaitę iš matymo pažįstamo poeto eilėraštį, juokiamės, šokam, geriame vyną, vėl apsiverkiame bažnyčioje, kojas ilsiname miesto fontane. Taip giname nuo savęs neapčiuopiamos ir nebeaiškios ateities nejaukumą ir jaukinamės trapios, bet tikriausiai prasmingos nežinomybės pažadą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs