– Interjerų kūrėjas, kaip ir dizaineris, plaukų stilistas, kosmetologas, grožio chirurgas, bendraudamas su savo klientais neretai atlieka dar ir psichoterapeuto vaidmenį.
– Daugelis besikuriančių savo namuose žmonių įsivaizduoja, kad tai, ką norėtų suprojektuoti, bus visam gyvenimui. Jie net nesvarsto: gal kada išvyks į kitą kraštą, gal išsiskirs, o vaikai užaugs ir paliks namus. Per galvą versdamiesi, renkasi brangiausias medžiagas, prašmatniausius vardinius baldus, šviestuvus, kitus dekoro elementus. Būna atvejų, kai dėl nepamatuotų ambicijų ir poreikių žmonėms įsirengti namus užtrunka ištisus trejus metus, kol galiausiai viskas atsibosta ar net apkarsta. Kai staiga paklausiu: „Ar esate šimtu procentų įsitikinę, kad šitie namai – vieninteliai, pirmi ir paskutiniai, jūsų gyvenime, ar nemanote, kad po dešimties metų šis būstas jums bus per didelis, o rožinis barbiškas dukrelės kambarys jau net po metų ar pusantrų praras aktualumą ir nebenorėsite, kad būtų rožinis?“, sutuoktiniai susižvalgo, sutrinka ir nieko negali atsakyti. Gal dar iš tėvų ar protėvių mąstymo daugeliui yra užsilikusi sėslaus gyvenimo filosofija: atvažiuos anūkai, jiems juk reikės kambarių. Deja, realybė kitokia – būna, kad anūkai labai retai matosi su savo seneliais, o jei ir aplanko juos, tai labai trumpai viešėdami. Kita vertus, lietuviai tebėra įsitikinę: svarbiausia – pastatyti namą, tą dėžutę, o kad tai dėžutei įrengti reikės daugiau nei antra tiek lėšų, beveik niekas nesusimąsto. Gal kartais darau sau meškos paslaugą, tačiau vietoj nežmoniškai prabangaus būsto žmonėms siūlau investuoti į keliones, skanų maistą, būsimas vaikų studijas. Taigi elgiuosi ne tik kaip architektė, bet ir savo klientų gyvenimo būdo vadybininkė. Ir psichologė – jau iš to, kaip žmona telefonu kalbasi su vyru, kaip nuspaudžia klavišą pokalbiui pasibaigus, kaip deda ant stalo ar rankinėn telefoną, galiu didžia dalimi nuspręsti, su kuo turiu reikalą: bus šie žmonės mano klientai ar ne. Kai šiandien tam tikrus savo gyvenimo epizodus papasakoju projektų užsakovėms, besiguodžiančioms, kad jas jau pradeda erzinti iki tol nepastebėti blogi sutuoktinių įpročiai, kad ima trupėti santykiai, atsiranda įtarumo, neištikimybės, – štai tada tarp jų ir manęs nusistovi tam tikras atviro bendravimo laukas; mano istorija veikia kaip savotiškas darbo įrankis, kuriantis emociją. O interjeras juk ir yra emocija – ne šiaip sau sienų dažymas, tapetų klijavimas, šviestuvų kabinimas ar daiktų dėliojimas.
– Ar jūsų nepalaužia vis dar egzistuojantis užsakovo ir vykdytojo santykis, kai pirmasis įsivaizduoja, kad „moku pinigus, todėl tegu aplink mane šokinėja“?
– Niekada aplink nieką nešokinėjau, nes, kaip jau sakiau, po keliolikos minučių pokalbio suprantu, ar žmogus gali būti mano klientas, ar ne. Prieš kurdama interjerą teiraujuosi, kokių šeima turi sukaupusi vertybių: paveikslų, gal pianiną, fortepijoną... Tai tampa interjero kūrimo atspirties tašku, nes nėra nieko baisiau, kai aplinka jau dekoruota, sienos apmuštos tapetais, o šeimininkai staiga ima traukti kolekcijas, tarp kurių, pavyzdžiui, ir dviejų kvadratinių metrų dydžio papirusas. Arba – siūlau tapetus, o šeimininkai mieliau norėtų baltų sienų, nes ketina kada nors įsigyti paveikslų. Puikiai žinau, kad tas „kada nors“ greičiausiai bus „niekada“. Sakykime, kad baigtas interjeras yra taikomojo meno kūrinys, tačiau architekto, skirtingai nei kitų menininkų, darbai labiausiai pažeidžiami: juk ima savininkas ir viską perkeičia, savaip perdėlioja. Tai – natūralus tavo kūrinio gyvenimas. Tačiau esu iš tų laimingųjų, kurie, net ir po dešimties metų pakviesti atnaujinti erdvių, nesusiduria su tuo, kad neatpažintų savo ankstesnio darbo. Išskyrus tas detales, kurias laikas savaime suneša – panašiai, kaip upė suplukdo įvairių sąnašų... Išsaugotas stilius yra ne tik profesinė sėkmė, bet ir artimo psichologinio kontakto su būsto savininku rezultatas. Interjero darbų rimčiau ėmiausi, kai bankrutavo šeimos septynių būsto dekoro parduotuvių verslas. Iki tol kurdavau labiau savo malonumui: tiek šeimos, tiek draugų namus. Pastaruoju laiku kasmet suprojektuoju maždaug po dešimt didelių ir daugybę mažesnių interjerų. Visus projektus stengiuosi įgyvendinti ir sugebu į sumanymus įsijausti taip, tarsi rengčiau savo namus. Šių turėjau ne vienus, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą prie jūros, tačiau gyvenimas ir nepavykęs šeimos verslas privertė daug ko atsisakyti. Dieną, kai buvo paskelbtas bankrotas, maniau, žemė prasmegs: kokia gėda, kad nesugebėjau susitvarkyti, kad liko nemažai finansinių įsipareigojimų, kad, regis, žlugo visos svajonės. Įsivaizdavau, kad įsikursiu Nemenčinėje, atsidarysiu showroom’ą, klientai skambins prie vartelių, o aš juos pasitiksiu... Deja, realybė išvirto visai į ką kita. Išgyvenimai, stresas – visko patyriau. Jau gerokai anksčiau, dar prieš ekonominę krizę, intuicija diktavo ir spyrė verslą parduoti – buvo net pirkėjas ir siūlė milžinišką sumą, tačiau kaip visada paklusau vyrui: „Nekvailiok, kur tu dėsiesi su tais milijonais, tau dar iki pensijos toli...“ Apgavystės, machinacijos, aferistų spąstai, atsakomybė už kitus – viskas taip nežmoniškai slėgė, kol pasiekusi tam tikrą tašką supratau, kad, lyginant su amžinybe, gyvybe ir sveikata, buitinės ar susijusios su daiktais problemos yra toks niekingas menkniekis, jog... Tačiau jei kas nors tada būtų postringavęs, kad neapsikrauti materialiu turtu – didelė laimė ir dar didesnė laisvė, tokia šventa tiesa nebūčiau patikėjusi. Nebūti nei namų, nei kelių butų vergu ir galėti be jokių rūpesčių keliauti po pasaulį – štai tokios šiandien esu būsenos. Jei būčiau milijardierė, visą gyvenimą leisčiau jaukiame viešbutyje, o kažkada tiesiog dusau nuo daiktų gausos. Namai vaikams? Naivus požiūris, nes abi Vakaruose studijavusios kosmopolitės mano dukros – ir Gintarė su septynmečiu sūnumi, ir Laura, auginanti du vaikus, – dabar apsistojusios Kipre.
– Su mylimuoju – nors ir mansardoje! Juk toks buvo jūsų kartos įsimylėjėlių požiūris į namus. Tik vėliau realybė žmogui paprastai ima diktuoti ieškotis didesnio komforto.
– Buvau labai netipiška savo kartos atstovė: už pirmojo vyro Vytauto Stankevičiaus, muziko ir fotografo, ištekėjau, kai mudviejų Laurai buvo dveji. Iki tol buvau savotiška laisvamanė ir visus prašymus įregistruoti civilinę santuoką suplėšydavau, nes mums buvo gera ir be popierių: ir be jų mokėjau gyventi, jaučiausi mylinti ir mylima. Tačiau sovietų laikais toks apsisprendimas oficialiai buvo laikomas amoraliu ir nepriimtinu, nuolat sulaukdavome milicijos vizitų, tad teko santykius įforminti juridiškai Civilinės metrikacijos biure. Laikui bėgant, Vytautą taip įsuko bohemiškas pasaulis ir gyvenimo būdas (vyras ir grodavo vestuvėse, ir fotografuodavo), kad mūsų įvykiai pradėjo rutuliotis gana dramatiškai. Stiprūs pojūčiai, potraukis rizikuoti ir vaikščioti peilio ašmenimis, alkoholis, moterys, negrįžimai namo, vairavimas neblaiviam, avarijos, galiausiai – stuburo trauma... Prisimenu, vieną žiemos sekmadienio rytą milžinišku greičiu skriejome Šilo tiltu slidžia danga, automobilis metėsi į kairę, į dešinę... Akimirka, ir abu galėjome nugarmėti į Nerį... Man intuicija nuolat kuždėjo, kad vieną dieną viskas baigsis, jaučiau, jog – kad ir kaip to nelinkėčiau – ta diena išauš jau netrukus. Dar viena avarija – ir mirtis. Nepasakyčiau, kad netikėta. Toks įspūdis, kad laidotuvių ir gedėjimo (nors – baisu tai ištarti – giliai širdyje jutau palengvėjimą) periodu mane ištiko amnezija: neprisimenu nieko, kas dėjosi mano galvoje pusę metų po tragedijos, – gyvenimas liko kaip koks miražas. Vėliau ši ir kitos patirtys mane grūdino, formavo stojišką požiūrį į gyvenimą, priversdavo laiku priimti reikiamus sprendimus.
– Likimo sutapimas (o gal ironija?): antras vyras – irgi garsus fotografas.
Pradžioje kurį laiką buvau pamiršusi savo profesiją, jaučiausi kaip fotografo mūza, keliaujanti su juo po visą Sovietų Sąjungą, o vakarais ir naktimis studijoje akvarele retušuodavau milžiniškas ekrane išdidintas reklamos skaidres.
– Vytautas Dainelis buvo labai artimas mūsų šeimos bičiulis, tad, praėjus vos pusmečiui po vyro žūties, ištekėjau už antro Vytauto. Žavėjo jo impozantiškumas, aristokratiškos manieros (jų šiandien dažnai pastebiu savo dukros elgesyje, pavyzdžiui, ji, kaip ir tėvas, mostelėja per alkūnę sulenkta ranka ir, gracingą plaštakos judesį palydėdama kokia nors pastaba savo vaikui, oriai nueina). Baigęs teisės studijas, dirbęs tardytoju, tyręs ypatingas bylas, vėliau metėsi į kino industriją, kurį laiką vaidino Klaipėdos dramos teatre, galiausiai tapo fotomenininku, pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Dar prieš tuoktuves Vytautas tarsi įspėdamas pareiškė: „Su manimi tau bus labai sunku, bet ir labai įdomu.“ Tai buvo lyg pažadas, ir jį šis žmogus ištesėjo su kaupu. Tiesa, penkis ar šešis kartus pasisėdėjus jo humoras ir bajeriai pradėdavo kartotis, tačiau charizma niekur nedingdavo. Moterims, tarp jų ir man, imponavo jo stotas, manieros, balso tembras, gebėjimas sakyti komplimentus... Tik po kurio laiko supratau, kad esu per silpna, per jautri gyventi su tokio sudėtingo charakterio žmogumi. Pradžioje kurį laiką buvau pamiršusi savo profesiją, jaučiausi kaip fotografo mūza, keliaujanti su juo po visą Sovietų Sąjungą, o vakarais ir naktimis studijoje akvarele retušuodavau milžiniškas ekrane išdidintas reklamos skaidres. Tai buvo lyg šiandieninis darbas su photoshop’u, postproduction. Ir vargino, ir teikė begalinį pasitenkinimą. Pavyzdžiui, kūrėme kažkokio jugoslaviško plaukų šampūno reklamą: atskirai fotografavome ukrainietę manekenę, atskirai – šampūno buteliuką, tada aš viską kirpau, montavau, ilginau modeliui blakstienas... Žodžiu, tikrų tikriausia sovietmečio grožio industrija – su cheminėmis fotografijos medžiagomis, kurių smarvė viršydavo bet kokias leistinas higienos normas. Kuriant reklamas ir dėliojant įvairias butaforijas, bute velnias koją būtų galėjęs nusilaužti: vaikai miega, o mes visą naktį kuriame; bet ryte – viskas švaru gražu, lyg nieko nebuvę. Taigi kaip užsidegę dirbome! Mes buvome bohema – juodi bohemiautojai, regis, buto durys niekada neužsidarydavo: antai Vitas Luckus, fotomenininkas, su keliomis dėžėmis šampano įlekia, užsuka kiti fotografijos meistrai, architektai, dailininkai... Kartais baliai baigdavosi muštynėmis, vinčesterio mosavimu palei nosį, išmuštais dantimis... Nepaisant visko, smagu tai prisiminti, nes buvo bendraujama nuoširdžiai ir su polėkiu. Man irgi jo netrūko nei tada, nei dabar – buvau tiesiog pasiutusi. Dar sovietų laikais teko lankytis Jungtinėse Valstijose: po šalį keliavau bestogiu visureigiu, lydima pusbrolio gėjaus; jis man aprodė ne tik garsiausius Niujorko gėjų klubus, Kalifornijos gėjų paplūdimius, bet ir jų kuriamus loftus (kaip architektė, tada pirmąsyk išgirdau šią sąvoką), taip pat dalyvavau gėjų parade. Nerealūs žmonės, nerealūs įspūdžiai – ypač tada, dar būnant homo sovieticus.
– Bohemos žmonės tampa verslininkais...
– Kai atgavus Nepriklausomybę vyras įkūrė kompanijos „Kodak“ atstovybę Lietuvai ir Kaliningrado sričiai, aš buvau pasodinta jo kabinete ir mokiausi verslo abėcėlės. Už tai likimui esu be galo dėkinga, nes išėjau tokį verslo pradžiamokslį, kokio negalėtų suteikti jokie universitetai. Esu Ožiaragis, tad manyje visada derėjo ir dera, kaudavosi ir tebesikauna menininkės pradas su pragmatikės pradu. O kartais ir avantiūristės: Lietuvoje esu pirmoji, iš Jungtinių Valstijų parvežusi modernią fotografinio apšvietimo aparatūrą. Ilgai tikrinę muitininkai atėmė odinę striukę, daugybę vaizdo kasečių, tačiau aparatūrą praleido, matyt, nesusigaudė, kas tai. Baigiantis sovietmečiui, du kartus per mėnesį paštu į Ameriką siųsdavau gintaro dirbinių, lino audinių, tautiškų skulptūrėlių. Kai keliaudavome po Amerikos lietuvių šventes, pasipuošdavau tautiniu kostiumu ir visa tai pardavinėdavome – taip užsidirbome pinigų ir nusipirkome modernią fotoaparatūrą... Vėliau, jau pardavęs „Kodak“ verslą, Vytas pradėjo vis dažniau ir dažniau gerti, o aš oriai dirbau. Dar kartu sėkmingai ėmėmės dovanų, paveikslų rėminimo verslo, kol pasiekėme tokį lygį, kai jau turėjome parduotuvių „Sesutės“ tinklą. Didžiavomės, kad pirmieji Lietuvoje vartotojams pasiūlėme Provanso stiliaus prekių, pateikėme naujų idėjų, kaip dekoruoti virtuvės, miegamojo erdves. Kurdama šeimos verslą pastebėjau, kad ir manajam, ir kitiems vyrams labai sunku priimti moters siūlomą idėją, nors ir kokia geniali ji būtų. Išmokau ją suformuluoti ir pateikti taip, kad vyras suprastų ir jaustųsi, lyg pats sugalvojęs. Iš pradžių buvome darnus tandemas: vyras – stiprus, valdingas, charizmatiškas, aš – kūrybinga laisvamanė menininkė. Beje, mano dukros irgi panašios: Laura, vyresnioji, iš pirmosios santuokos, versli, racionali, vadovaujasi tik logika, o štai Gintarė labiau kliaujasi jausmais, intuicija, yra meniškos natūros. Sunku pasakyti, kas – konkurencija, įtampa – taip išsekino, regis, iš pirmo žvilgsnio nepalaužiamą Vyto nervų sistemą, kad jis vis dažniau griebdavosi alkoholio, o vėliau tai išvirsdavo į moralinį smurtą šeimoje.
– Sunku patikėti, kad jus, išsilavinusią ir aukšto intelekto moterį, galėjo pasiglemžti vampyro ir aukos sindromas: atrodytų, protas veikia, rankos ir kojos juda, tai ko dar reikia – susirenki daiktus ir išeini kvėpuoti laisve.
Vienatvę (ne vienišumą!) dabar vertinu kaip brangiausią turtą. Man jos visada labai trūko, galima sakyti, jos niekada ir neturėjau.
– Ką reiškia išeiti ir kas ta laisvė, nežinojau beveik trisdešimt vedybinio gyvenimo metų. Laura ne kartą yra apgailestavusi: „Mama, nėra dienos, kad nematyčiau tavęs apsiverkusios.“ O aš savajam: „Vytautėli, nebegerk...“ Kas iš to? Matydavau, jis supranta, kažkiek gailisi, tačiau valia paralyžiuota. Sykį kviečiau psichologą: taip jį iškoneveikė, taip iš jo išsityčiojo, galiausiai pasiuntė trimis rusiškomis raidėmis, kad, atrodė, tam psichologui tuo metu pagalbos reikėjo labiau nei jo pacientui. Alkoholis vis labiau skatino smurtauti, rasdavosi vis mažiau pakantumo aplinkai, todėl ši, gyvenimui bėgant, traukėsi ir traukėsi, atsisijojo draugai ir sugėrovai, kentėdavome mes, šeimynykščiai. Nors gyvenimas pamažu tapo pragaru, nors nesyk teko bėgti nuo smurto (vienąkart nakvojau pas vieną dukrą, kitąkart – pas kitą, dar – pas draugę), tačiau išsaugojau žmogišką orumą, išmokau į kai kurias aplinkybes žvelgti filosofiškai, kai kada pasitelkdama net humorą. O šis visada gelbsti, kad ir kas nutiktų. Laisvė, kurią patyriau nebegyvendama su Vytu ir nebevartodama prieš naktį migdomųjų, prilygo palaimai. Viena, ko kartais prisibijodavau, – kad dieną nebūčiau sekama ir nebūtų į mane pasikėsinta. Kita vertus, jutau dar ir vidinę laisvę moters, kuri draugų kompanijoje nebėra užguita ir nebebijo prasižioti, jai nebereikia savęs kontroliuoti, šalia ko atsisėdai, į ką pasižiūrėjai, kam nusišypsojai. Tada, kai išėjau iš namų, buvau prisižadėjusi niekada Vytui nebeskambinti – tegu pasiunta; tačiau nežinau, koks suveikdavo instinktas, kad vėl užeidavo noras surinkti jo telefono numerį: ką jis be manęs darys, kas jam valgyti pagamins, o jei numirė? Šitas jausmas kildavo ne iš nusižeminimo ar baimės, o labiau iš mano pačios egoizmo: aš stipri ir nepaniekinama, aš galiu oriai ištiesti ranką, bet ar reikia? Nebegrįžau. Klastinga ir nepagydoma liga susirgusį vyrą iki pat mirties ėmėsi globoti jo brolio našlė. Antrąjį gedulą, kaip ir pirmąjį, išgyvenau dvejopai: jaučiausi, kad galbūt kai ko gyvenime iki galo nepadariau, ką privalėjau padaryti, tačiau visas dvejones, gailestį išstūmė darbas ir kūryba. Jie įsuko į tokį jaunų ir pozityviai mąstančių žmonių verpetą, kad iš tikrųjų jaučiausi, jog „čia ir dabar“ gyvenu visavertiškai. Juokinga sakyti: tik po vyro mirties pasijutau subrendęs savarankiškas žmogus – ir tai nutiko prieš šešerius metus, kai man jau artinosi šešiasdešimt. Šiandien meldžiu tik vieno: „Daineliene, tik neišprotėk ir vėl neįsimylėk...“ Vienatvę (ne vienišumą!) dabar vertinu kaip brangiausią turtą. Man jos visada labai trūko, galima sakyti, jos niekada ir neturėjau.
– Vergas ir kalinys (ne tik socialine, bet ir filosofine prasmėmis), įkvėpę laisvės oro, jaučiasi sutrikę, nebemoka gyventi, tad vėl ima ilgėtis nelaisvės.
– Esu skaičiusi ne vieną psichologų studiją santykių tema ir aptikau mintį, kad poroje vienas partneris neišvengiamai veikia kaip vampyras, o kitas – kaip jo auka. Ar tai reiškiasi stipriai, ar rafinuotai, ar net nejuntamai ir kuris yra tas vampyras – vyras ar moteris, priklauso nuo partnerių ego, nuo to, kokius charakterius jie paveldėjo, kiek yra išsiugdę kultūros, meilės, pagarbos vienas kitam. Manau, kiekvienai porai lemta būti drauge, jei partneriai gerbia vienas kito asmeninę laisvę, pasitiki vienas kitu ir aukojasi vienas dėl kito. Laisve šiandien mėgaujuosi kalbėdamasi su savo mylima papūga, myluodama tris anūkus, pas dukras, Kipre, terasoje, gurkšnodama vyną, rūkydama cigaretę ir pagaudama į galvą šovusią kokią nors naują architektūrinę interjero idėją. Šiandien aš galiu iki paryčių su draugėmis gurkšnoti vyną ir plepėti iki užsiplepėjimo. Esame penkios neišskiriamos architektės, kurioms likimas lėmė likti be vyrų: trys iš mūsų jau našlės, kitos dvi išsituokusios. Ištvermingiausios pokalbininkės (kad ir iki aštuntos ryto) – mudvi su Audra Kaušpėdiene, kitos dvi pakaitomis pasnaudžia, o paskui gailisi, kad ką nors įdomaus bus praleidusios (kvatoja). Ar gailiuosi, kad šitaip visavertiškai negalėjau gyventi trisdešimt metų prieš tai? Nežinau. Neįsivaizduoju, kaip būčiau jautusis, jei antrą vyrą būčiau palikusi jau po pirmų moralinio teroro ar smurto akimirkų. Vyto charakteryje maišėsi labai reti gerumo, švelnumo proveržiai su dažnais pykčio ir žiaurumo priepuoliais, dosnumas ir egoizmas – abu šalia. Tai, ką nugyvenau, nūnai su šypsena priimu kaip likimo siųstą išmėginimą, kaip savo karmą, jei tuo tikite. Dalykai, dėl kurių galbūt kartais nubraukdavau ašarą, šiandien nebeaktualūs. Spalvingai nugyventas laikas, šitiek keliauta (pavyzdžiui, sovietmečiu kelias dienas traukiniu dundėjome į Rusijos gilumą, kad padarytume tortų fotosesiją), aplankyta begalė parodų, mugių, kartais atrodydavo, kad gyvenimas – tarsi amžinos atostogos. Sukaupta unikali patirtis nepavertė manęs medūza – jaučiuosi užgrūdinta, stipri moteris. Ta, kuri labiausiai vertina draugus ir jų dėmesį: grįždama iš kelionių visada žinau, kad artimų savo bičiulių Loretos ir Irinos būsiu pasitikta su pagamintu kokiu nors patiekalu, šampanu ir degančiomis aromatinėmis žvakėmis.
