Kaip pasakojo 15min pašnekovas, jis yra trečios kartos išeivis. Jo senelis Jonas Kalvelis Argentinoje atsidūrė, kai šiam buvo vos vienas mėnuo. Jo tėvai kartu su kitais emigrantais, bėgančiais nuo ekonominės krizės ir antro karo baimės, atvyko 1926 m.
– Puikiai kalbate lietuviškai. Ar jūsų šeimoje buvo kalbama šia kalba?
– Ne, mano mama nemoka lietuvių kalbos, šeimoje mes kalbėjome ispaniškai. Mano tėvai susipažino „Nemuno“ ansamblyje. Mano tėvas – ne lietuvis, bet jis turėjo daug draugų lietuvių, kurie ir pakvietė jį šokti mūsų tautinių šokių. Mat ansamblyje trūko vyrų. Ir jam taip patiko, kad jis liko ilgam.
Šiuo metu ansamblyje taip pat šoka keletas nelietuvių, bet jie visi labai jaučia ir myli Lietuvą – kartais geriau nei lietuvių kilmės argentiniečiai. Mūsų draugijoje vyksta ne tik šokių pamokos, bet ir mokoma lietuvių kalbos, daug kalbama apie kultūrą, atstovaujame jai vietiniuose renginiuose.
Aš pats išmokau lietuvių kalbos Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje 2004 m. Man tai užtruko dešimt mėnesių. Buvau dvidešimties ir turėjau tuo metu tokią galimybę. Besimokydamas daug laiko praleidau ir pačioje Lietuvoje.
Anksčiau bendruomenėje lietuvių kalba retai skambėdavo, tačiau dabar daug lietuvių kilmės jaunuolių iš Argentinos vyksta mokytis kalbos į Lietuvos universitetus. Taigi ir bendruomenėje yra galimybė dažniau vartoti lietuvių kalbą, nes yra daug jaunų žmonių, kalbančių lietuviškai. Jie nuolat vyksta į Lietuvą, turi čia draugų, studijuoja. Taigi jaučiamės arčiau Lietuvos.
– Kiek šiuo metu Argentinos lietuvių bendruomenėje yra žmonių?
– Galima sakyti, kad turime iš viso penkias draugijas. Visose šiose draugijose dalyvauja iki tūkstančio žmonių. Turime dvylika šokių kolektyvų – vaikų ansamblį, pensininkų, jaunuolių ansamblį, o „Nemune“ yra visų amžiaus grupių žmonių. Aš pats su tėvais dalyvavau ansamblio veikloje nuo vaikystės.
– Ar bendruomenėje dažnai susitinkate?
– Tikrai taip. Renkamės kartą arba du kartus per savaitę repetuoti, švenčiame visas šventes, kurios švenčiamos Lietuvoje. Mūsų draugija gyvuoja jau 108 metus. Tai seniausia lietuvių draugija Pietų Amerikoje. Pas mus šoka šeimos su metukų ar pusantrų vaikais, o senjorų grupėje yra ir aštuoniasdešimtmečių, kurie vis dar šoka.
– Vis dėlto dauguma išeivių palikuonių turbūt jau nebesidomi savo protėvių kultūra ir kalba?
– Dauguma senųjų lietuvių, kurie dar buvo išlaikę lietuvių kalbą, mirę. Jaunoji karta kalbėti lietuviškai nemoka, tačiau jaunimas vyksta kalbos mokytis į Lietuvą, po to grįžta ir moko lietuvių kalbos čia, Argentinoje. Žinoma, šią kultūrą puoselėjanti lietuvių kilmės žmonių grupė nedidelė. Dauguma gyvena įprastą gyvenimą Argentinoje.
– Ką jums reiškia lietuviška kilmė?
– Tai tapatumo klausimas. Mano gyvenimo stilius – būti lietuviu. Šiandien dėl technologijų išsivystymo mes nesame atskirti. Galime klausytis lietuviško radijo, lietuviškos muzikos, skaityti lietuviškas žinias internete, mokytis gaminti lietuviškus tautinius patiekalus. Nors kūnu esame toli nuo Lietuvos, širdyje mes esame šimtu procentų lietuviai.
– Tačiau jūs išaugęs argentinietiškoje visuomenėje, todėl perėmėte jos kultūrą?
– Kadangi į Argentiną yra atvykę pačių įvairiausių tautybių žmonių, čia yra labai didelė tolerancija visoms kultūroms. Mes visi tapome argentiniečiais ir prisitaikėme vieni prie kitų. Mes dėkingi, kad šalis taip šiltai priėmė mūsų protėvius.
– Kokia kalba bendraujate dabartinėje savo šeimoje?
– Su savo žmona Aleksandra prieš dvylika metų susipažinau taip pat „Nemune“. Mūsų dukrytei Laimai dabar dveji su puse. Mes visi kartu dalyvaujame bendruomenės veikloje. Žmona mokytis lietuvių kalbos specialiai niekur nevyko, tačiau mokosi čia, vietoje, ir jau tikrai nemažai supranta. Namuose kalbame ispaniškai. Kartais lietuviškai kalbuosi su dukryte, nes noriu, kad ji išmoktų lietuvių kalbą, klausomės su ja lietuviškų dainelių, pagal kurias ji mielai šoka.
– Kokią Lietuvą matote iš šalies?
– Lietuvoje lankausi septintą kartą. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Dabar čia turiu daug draugų, susiradau savo gimines. Tai, beje, nebuvo paprasta – kreipiausi į kadaise buvusią televizijos laidą „Nepriklausoma paieškų tarnyba“, su kurios pagalba pavyko rasti mano prosenelės šaknis ir palikuonis.
Viešėdamas Lietuvoje, visada jaučiu labai stiprius jausmus, jie tokie stiprūs, kad sunku išreikšti žodžiais. Čia mūsų antri namai. Todėl norisi kuo labiau pažinti šalį, jos kultūrą.
– Kas labiausiai pasikeitė šalyje nuo jūsų pirmo apsilankymo?
– Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 2004 m. Per tą laiką atsirado daug naujų pastatų ir daug daugiau turistų. Taip pat daug prekių iš užsienio. Anksčiau alus būdavo tik vietinis, dabar galima nusipirkti jo iš įvairių šalių. Įvedus eurą labai viskas pabrango, tačiau gyventi čia vis tiek labai gerai.
– Kaip vertinate čia gyvenančius žmones?
– Mano bendravimo patirtis labai gera. Su mumis žmonės visada bendrauja labai atvirai, draugiškai, visi sutikti žmonės yra labai geri. Kai sužino, kad aš iš užsienio lietuvių bendruomenės, pasiruošę visada padėti. Susiradome tiek draugų, kad dabar koncertuoti keliaujame po visą Lietuvą, kiekvieną dieną – vis kitame mieste.
– O kuo argentinietiškas mentalitetas skiriasi nuo lietuviško?
– Mes, argentiniečiai, visgi turbūt šiltesni, dažniau apkabiname žmones, pabučiuojame, tačiau ir lietuviai visur mus priėmė labai šiltai. Tikrai negalėčiau sakyti, kad esate šalti žmonės.
Žmonės Argentinoje labai atviri, labai tolerantiški, linksmi, puikiai sutaria skirtingų religijų žmonės, gerbia vieni kitus. Visiems patinka futbolas, jis Argentinoje užima tokią pačią vietą kaip Lietuvoje krepšinis, patinka gerti matę.
Blogai tik tai, kad žmonės ne itin laikosi tvarkos, todėl gatvėse daug šiukšlių. Žmonės per daug atsipalaidavę ten, kur turėtų atlikti savo pareigas, trūksta punktualumo, todėl kyla problemų tvarkant reikalus. Ekonominė situacija Argentinoje sudėtinga, labai didelė infliacija. Visgi Argentina – mūsų kraštas, mes gimėme ten ir esame dėkingi už tai, ką gauname.
Lietuvoje finansiškai žmonės gyvena geriau, bet yra daug streso. Gerai, kad žmonės labai atsakingi, punktualūs, nori viską atlikti tinkamai, tačiau reikėtų išmokti jaustis labiau atsipalaidavusiems.
– Ar nėra minčių grįžti į Lietuvą visam laikui?
– Anksčiau su žmona apie tai mąstėme, tačiau galiausiai atsisakėme šios minties. Gal sudėtinga būtų priprasti prie lietuviško oro, pagaliau mūsų šeima, visi giminaičiai, tetos, dėdės, mano mama likę Argentinoje. Sunku būtų gyventi kitame krašte visiškai atskirtiems. Be to, Argentinoje jau turime savo gyvenimą, o čia reikėtų viską pradėti iš naujo. Taigi dabar šios minties jau atsisakėme, tačiau tikrai dažnai čia lankysimės.
