Didžiausią žalą šioje avarijoje padarė viršytas greitis
Dienos, kai įvyko avarija, ir keleto dienų iki šio įvykio 35-erių Arvydas sako vis dar neatsimenantis. Ar šie atsiminimai grįš, vyro teigimu, nežinia. „Paties įvykio aplinkybes žinau iš atliktos ekspertizės ir teisme išgirstų faktų“, – sako pašnekovas.
Apie įvykį, kaip viskas rutuliojosi iki jo, prieš keletą savaičių Arvydas pasidalijo savo feisbuko paskyroje.
„Parašyti sugalvojau lapkričio 1-ąją ne veltui. Kol kas negaliu (savarankiškai) aplankyti kapų, uždegti po žvakutę ir pasimelsti už mylimus žmones. Vis vakarais atsigulęs jums visiems dėkoju, kad nepasiėmėt manęs į savo karalystę, o palikot čia. Nes, ko gero, visos esamos močiutės ir seneliai patvirtins, kad reikia dar ir anūkėlių sulaukti.
2021 m. liepos gale su šeima sudalyvavome „Jūros šventėje“. Po šventės Domantą išvežėme į kaimą pas močiutę, o mudu su žmonyte grįžom Klaipėdon paminėti savo vestuvių metinių. Po to, kaip ir pridera tėvams, turėjome nuvažiuoti pasiimti sūnaus. Kadangi aš turėjau eiti į darbą, į kaimą išvažiavo viena žmona. O aš, kaip nemėgstantis sėdėti vienas namie, sugalvojau tiesiai po darbo nuvažiuoti išsimaudyti jūroje. Labai myliu jūrą, ji man visada asocijuojasi su apmąstymo, poilsio namais. Maršrutas buvo žinomas praktiškai mintinai, nuvažiavau prie jūros, išsimaudžiau, persirengiau ir patraukiau link namų.
Persikėlus iš Smiltynės į Klaipėdą tikslas buvo pasiekti namus (maršrutas tas pats), užlipau ant savo žaliuko ir patraukiau jų link. Pasiekus Minijos ir Agluonos gatvių sankryžos šviesoforą man degė žalia šviesa... Va čia ir buvo mano didžiausia klaida, kad pamatęs žalią aš nenulipau nuo paspirtuko, o patraukiau per gatvę.
Na, ir kur buvęs, kur nebuvęs mano „mėgstamas“ BMW markės automobilis sugalvojo kirsti šviesoforą. Kadangi mano paspirtukas buvo žalias, bent jau jį turėjo matyti. Na, ir ką, truputį paskraidžiau, liudininkai sakė, kad buvau pakilęs iki šviesoforo viršaus, – rašė Arvydas ir pridūrė esąs dėkingas savo angelui sargui: – Kad neliko abejingas ir sustojo manęs gelbėti. Nes, jei ne jis, greičiausiai mano šeima šią dieną lankytų ir mano kapą.“
-
Avarijoje sunkią traumą patyrusi Audronė gydytis išvažiavo pas legenda vadinamą V.Dikulį: „Dabar reikia susitvarkyti su skausmu“
-
Koją nuplėšusi mina nesustabdė Algimanto: šiandien sportuoja ir motyvuoja kitus
-
Neįtikėtino ryžto kupina Rapolo kelionė: prieš pusmetį netekęs dalies kojos šiandien jau ruošiasi snieglenčių varžyboms
Paklaustas apie avarijos aplinkybes, Arvydas pasakoja, kad, remiantis teismo atlikta ekspertize, automobilis važiavo 98 km/val. greičiu, vairuotojas buvo blaivus. Diena buvo saulėta, vakaras, bet dar nesutemę.
„Didžiausią žalą šioje avarijoje padarė viršytas greitis ir netinkamai pasirinktas automobilio vairuotojo stabdymo būdas. Teisme ekspertas nurodė, kad, jei vairuotojas nebūtų pasukęs vairo į kairę, taip stengdamasis išvengti avarijos, mes būtume prasilenkę ir greičiausiai abu atsipirkę tik lengvu išgąsčiu“, – sako pašnekovas.
3 mėnesiai komos turėjo savų padarinių
Po avarijos Arvydui buvo stipriai sutrenktos smegenys, skilusi kaukolė, lūžęs ne vienas šonkaulis, dubens kaulai, vyras trims mėnesiams paniro į komą. Kaip pats sako, tas laikotarpis dingęs iš jo gyvenimo: „Nieko neatsimenu, nemačiau ir jokios šviesos tunelio gale.“
Pašnekovo teigimu, medikai tuo metu artimiesiems liepė laukti ir pasakė, kad nežinia, ar Arvydas atsigaus, kada tai įvyks ir kokie bus padariniai.
Paklaustas, kaip tą laikotarpį išgyveno žmona, ar tikėjo, kad pabus iš komos, Arvydas atsako: „Žinoma, tikėjo. Nebūtų tikėjusi, nebūtų su manimi likusi. Nors buvo kilusių įvairių minčių, ne viena naktis praleista be miego meldžiantis. Tačiau, kaip pati sako, teko susiimti dėl vaikų, neprarasti vilties ir tikėti, kad viskas bus gerai, juk negalima pasiduoti.“ Ir priduria, kad lankyti jį tuo metu buvo sudėtinga dėl pandemijos apribojimų: „Dėl kiekvieno apsilankymo – karto per savaitę – reikėjo tartis su gydytoju. Ne kartą iš gydytojo tekdavo išgirsti: „Juk atvykusi vis tiek nieko nepakeisite.“
Po avarijos Arvydui buvo stipriai sutrenktos smegenys, skilusi kaukolė, lūžęs ne vienas šonkaulis, dubens kaulai.
Prabėgus šiek tiek daugiau kaip trims mėnesiams Arvydas pabudo iš komos, pusantro mėnesio praleido slaugos skyriuje, o tada buvo išvežtas į Palangos reabilitacinę ligoninę, kurioje praleido beveik keturis mėnesius. Pasak pašnekovo, keletas mėnesių, panirus į komą, atnešė ir savų padarinių: nusilpo raumenys, dėl to kiekvieno judesio teko mokytis iš naujo, dėl įdėtos tracheostomos buvo dingęs balsas.
Reabilitacijos ligoninėje Arvydo laukė intensyvus darbas, siekiant gerinti savo fizinę būklę: du kartus per dieną kineziterapija, ergoterapija, vizitai pas logopedę, parafino aplikacijos ir daugybė kitų procedūrų. Kaip pats pasakoja, ten būnant sugrįžo ir atmintis, o iki tol – gulint slaugos skyriuje – iškildavo tik pavieniai vaizdiniai: prie lovos pririšta ranka, palatos sienos, vaizdas pro langą, šalia lovos stovinti žmona.
Arvydo pasiekimais sužavėtas ir treneris
Balandžio viduryje sugrįžęs namo Arvydas rankų nenuleido. Priešingai, dar labiau kibo į sportą, kad kiek galima pagerintų savo fizinę būklę. Rugpjūčio pabaigoje vyras visiškai atsisakė neįgaliojo vežimėlio, rugsėjo pirmoje pusėje – „iešmų“ – taip jis vadina ramentus.
Arvydas pripažįsta, kad kartais medikų prognozės nebūna labai motyvuojančios, vis dėlto daugumai jų jis yra dėkingas už tai, kad dirba savo darbą. „Tik labai norisi palinkėti, kad pacientų artimiesiems, kai jie klausia, ko tikėtis, būtų sakoma, kad kiekvienas atvejis yra individualus, yra ir sėkmės istorijų. Tokie atvejai parodo, kad žmogus yra stiprus pakilti ir grįžti į visavertį gyvenimą“, – priduria pašnekovas.
Tokie atvejai parodo, kad žmogus yra stiprus pakilti ir grįžti į visavertį gyvenimą.
O grįžti į visavertį gyvenimą dabar Arvydui kasdien padeda treneris Liutauras Zubė. „Šiam žmogui buvo prognozuota, kad jis niekada nevaikščios ir likusį gyvenimą praleis lovoje ir neįgaliojo vežimėlyje. Jo seniai atsisakė, ramentus pakeitė šiaurietiško ėjimo lazdomis, o dabar matote patys... Tai Žmogus iš didžiosios raidės, kuris parodė, kad nieko nėra neįmanoma, tik reikia noro ir užsispyrimo“, – savo feisbuko paskyroje Arvydo valią gyrė treneris.
Pats Arvydas pasakoja, kad, kai pirmą kartą juodu susitiko, iš trenerio išgirdo, jog vaizdelis nekoks, bet vaikščios: „Po kurio laiko, kai pasakė, kad spalio mėnesį nuo sofos nužygiuosiu iki tualeto, man buvo didelė motyvacija. Aišku, po to sužinojau, kad čia buvo blogiausias scenarijus... Jis mane išmokė tokių elementarių dalykų, kaip taisyklingai kvėpuoti, kad mažiau jausčiau skausmą. O svarbiausias pasiekimas, ko išmokė, – vėl eiti savo kojomis.“
Sunku įsivaizduoti, ką tenka išgyventi žmogui, vėl iš naujo besimokančiam vaikščioti. Savo pasiekimais Arvydas dalijasi feisbuko paskyroje – tiki, kad tai gali tapti įkvėpimu ir paskata kitiems.
Paklaustas, kokios dabar yra medikų prognozės, pašnekovas sako: „Lankydamas įvairių specialistų konsultacijas, į kurias nutempia žmona, iš medikų girdžiu nuostabą, nes jie, perskaitę siuntimą, tikėjosi išvysti sunkesnį ligonį. Kai kurie švelniai bando užsiminti, kad gali būti visaip ir turėsiu susitaikyti, jog visiškai viskas ir neatsistatys.“
BMW vairuotojui metams atimta teisė vairuoti
Iki nelaimingo įvykio Arvydas dirbo žūklės prekių parduotuvėje, konsultavo ir aptarnavo klientus, buvo atsakingas už didmeninę prekybą visoje Lietuvoje. Pasiteiravus, ar turi planų sugrįžti, pašnekovas sako, kad šiuo metu svarsto, ką veikti toliau, dirbti tą patį darbą, kuris pareikalaudavo daug laiko, ar imtis ko nors kita.
Kalbėdamas apie darbą Arvydas juokiasi, kad dabar juo jam tapęs sportas ir kiekviena diena prasideda nuo sporto salės: „Mano visos dienos prasideda nuo sporto. Su specialistu ryte važiuojame į sporto salę, iš kurios visada išeinu kiaurai šlapias nuo prakaito. Grįžęs namo sportuoju savarankiškai, įdedu visą save į sportą, kad kuo greičiau tapčiau stiprus. Man sportas tapo kaip daugeliui žmonių ėjimas į darbą.“
Paklaustas, ar kada pagalvoja, kad nelaimės būtų buvę galima išvengti, jei tą liepos vakarą būtų nulipęs nuo paspirtuko ir jį, eidamas per gatvę, stūmęsis greta, Arvydas pripažįsta, kad nenulipti nuo paspirtuko buvo jo didžiausia klaida: „Jei būčiau stūmęsis, greičiausiai nebūčiau priėjęs vietos, kurioje susidūrėme. Automobilis būtų pralėkęs ir nuvažiavęs tolyn.“
Pasiteiravus apie vairuotoją, kas jo laukė po įvykusio eismo įvykio, Arvydas pasakoja, kad tai buvo pirmas jauno vaikino prasižengimas, vairuotojas savo kaltę pripažino: „Dėl to laidavus jam neskirta laisvės atėmimo bausmė. Buvo atimta teisė vairuoti metus laiko, be to, turi neprasižengti, kitaip bausmė gali būti pakeista griežtesne.
Niekada neturėjau siekio, kad būtų taikyta griežčiausia bausmė. Tik viliuosi, kad jis iš šitos situacijos pasimokė.
Niekada neturėjau siekio, kad būtų taikyta griežčiausia bausmė, įkalinimas, suprantu, kad greitis viršytas nepagalvojus, kokios gali būti pasekmės, be to, jaunas žmogus, kuriam tik gyvenimo pradžia. Aš tik viliuosi, kad jis iš šitos situacijos pasimokė.“
Arvydas neslepia, kad jauno vaikino atsiprašymo laukė ilgus mėnesius gulėdamas ligoninėje: „Šiaip ilgai jo atsiprašymo laukiau gulėdamas Palangos reabilitacinėje ligoninėje, tikėjausi, kad ateis aplankyti ir bent atsiprašys, bet... Buvau jį sutikęs tik teismo salėje, ten išgirdau atsiprašymą. Kiek jis nuoširdus, nežinau, palieku tai jo sąžinei. Šiuo metu aš tiesiog stengiuosi apie jį negalvoti.“
Vyro stiprybė ir motyvacija – šeima
Kalbėdamas apie šiandieną, Arvydas sako, kad džiaugiasi, jog stiprėja fiziškai, nors vis dar šen bei ten išlendantis skausmas primena apie save: „Kairė ranka vis dar silpnesnė, vaikštau nestabiliai – nerimauju, kad pasviręs galiu apvirsti. Aišku, yra atsiradę baimių, kad ir kaip graudžiai skambėtų – vienam pereiti gatvę buvo didelis iššūkis. Vis dar turiu gerti nemažai vaistų, stiprindamas organizmą vartoju vitaminus.“
Paklaustas, kaip vertina šį gyvenimo duotą išbandymą, pašnekovas neslepia, kad kartais jaučia pyktį dėl to, kas nutiko: „Retomis dienomis jaučiuosi piktas, kad man taip nutiko, svarstau, kodėl man skirtas šis išbandymas. Kol kas atsakymo dar neradau. Mano užsibrėžtas tikslas – kuo daugiau atsistatyti, gyventi visavertiškai.“
Vidinės stiprybės siekti, atrodo, neįmanomo Arvydui padeda visi jį stipriai palaikantys žmonės – ne tik artimieji, draugai, bet ir nepažįstami. Tačiau didžiausiu stiprybės šaltiniu nepasiduoti jis įvardija savo žmoną Sigitą ir vaikus – dukrą Auksę ir sūnų Domantą:
Žmona ir vaikai visada buvo ir bus mano didžiausia motyvacija. Esu labai jiems dėkingas, kad liko su manimi.
„Labai džiaugiuosi, kad jau turiu tiek jėgų, jog galiu pakelti sūnų. Taip pat džiaugiuosi, kad galiu grįžti prie savo mėgstamos veiklos – žvejybos, sėsti prie automobilio vairo. Labai esu dėkingas visiems žmonėms, kurie tokiu sunkiu metu padėjo tiek finansiškai, tiek emociškai.
Mano stiprybė buvo ir bus mano šeima, dėl jų aš pasiruošęs padaryti viską. Aišku, dar turiu gražius prisiminimus apie visavertį gyvenimą, į jį aš ir siekiu sugrįžti. Nežinau, kas būtų, jei šalia nebūtų šeimos. Žmona ir vaikai visada buvo ir bus mano didžiausia motyvacija. Todėl esu jiems labai dėkingas, kad liko su manimi.“
