Nuo pat mažens be galo mėgstu klausytis vyresnių žmonių istorijų, jų prisiminimų, išgyvenimų. Naujausia mano pažinta pašnekovė – tai draugo močiutė, kuri neseniai mums su draugu iš spintos ištraukė ilgus metus jos rašytą dienoraštį. Buvusi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja, dailėtyrininkė Ona Danutė Jedzinskienė jame yra aprašiusi įvairius savo gyvenimo įsimintiniausius įvykius.
Tarp kurių, pasirodo, nugulė ir Sausio 13-oji. Ji ir jos artimieji šią datą išgyveno iš labai arti. Taip arti, jog pirmąjį sykį išgirdusi jos istoriją pasinėriau į gilius apmąstymus bei turbūt pažvelgiau į šiuos istorinius įvykius visai kitomis akimis. Dar niekad taip stipriai nejaučiau patriotiškumo savo šaliai kaip dabar ir labai džiaugiuosi, jog Ona Danutė sutiko pasidalinti savo dienoraščio įrašu ir su skaitytojais:
„Kai tik prasidėjo pirmieji Sąjūdžio ženklai, susirinkimai, mitingai, spauda, budėjimai, įsijungėm visi. Atsimenu, po Spaudos rūmų užėmimo (sovietai) ėjome naktimis budėti prie Seimo abi su Stase (aut. past. – sesuo). Apsirengiam ir išeinam. Mūsų mama, tada jau įžengusi į aštuntą dešimtį, palydėdavo mus su malda.
Kartą ir sako: „Kai jūs išeinat, galvoju, sunkiai mes gyvename. Jei negrįšit, bus dar blogiau.“ Ėjom mes, ėjo ir mūsų vaikai. Per TV bokšto šturmą mano dukra Ieva laukėsi pirmagimio – Gajaus Gabrieliaus. Stovėjo prie tilto, prie Seimo. Gal todėl toks nervingas gimė vaikas. Alius (aut. past. – sūnus) draugavo su vienturte Egle. Išeidavo nakčiai, parai, kelioms paroms abu. Ir mes neklausėm – kur einat? Kada grįšit? Mes tiesiog nežinojom, grįš jie ar ne. Aš nei pati nebijojau mirties, nei dėl sūnaus nėjau iš proto. Aš tik bijojau, kad jo nepamautų tankai ant tų baisių virbų, kuriais buvo apjuostas Seimas.
Dabar nesuvokiu, ar galėčiau antrą kartą taip gyventi ir taip mąstyti.
Dabar nesuvokiu, ar galėčiau antrą kartą taip gyventi ir taip mąstyti. Kaip buvo sukietėjusios mūsų širdys. Mes palikdavom vaikus mažus namie, o patys išeidavom, kur kvietė Sąjūdis… Mano vyras Laimis Aloyzas, iš esmės darbininkiškos profesijos, elektrikas, užsirišo žalią raištį ir išėjo budėti, kur buvo pakviestas. Su vaikais namie liko viena mama…
Tą lemtingą TV bokšto šturmo dieną mes su Albinute (aut. past. – draugė) visą dieną nešiojom valgį žmonėms prie bokšto. Ten buvo susirinkusi visa Lietuva. Virėm bulves, arbatą ir nešėm. Vakare parėjom namo persirengti, kiek pailsėti ir pasiruošti nakčiai. Kažkokios grėsmės nuojauta nepaliko nei minutei. Skraidė lėktuvai jau kelios dienos prieš tai, mėtė lapelius – šmeižė Sąjūdį, skleidė dezinformaciją. Žlegėjo tankai, vykstantys prie Radijo rūmų. Mes tada gyvenome Karoliniškėse, Žvaigždžių 4.
Vakarėjant, temstant, buvo įjungtas televizorius. Kažkas šaukė: „Tankai, tankai važiuoja!“ Šokom prie ekranų, bėgom į lauką. Kažkas džergsėdamas su šviesomis kilo į TV bokšto kalną. Susiskambinau su Raišiais – Irute ir Donatu. Šokom į mašinėlę ir pasileidom prie bokšto. Mūsų nepraleido milicija. Tuo metu vargšė Albinutė, ji gyveno tiesiai priešais TV bokštą, apsirengė, pėsčia, nuogom rankom kabinosi į snieguotą kalną prie bokšto… Bėgo pasitikti mirties… Nedaug laiko praėjo ir ji po širdies infarkto, apsupta tautiniais kažkada man padovanotais dėdienės Domutės rūbais, uždengta lietuviška trispalve, iškeliavo paskui bokšto gynėjus.
Keisti buvo laikai. Kas supras, kaip mes ėjom pasitikti mirtį.
Taigi, tą šturmo naktį, nepasiekę bokšto, mes apsisukome ir metėmės prie Seimo – „Dabar puls Seimą“. Ten buvo jūra žmonių. Jausmas neišpasakytas. Kažkas tvyrojo ore. Sutikom gatvėje bėgančius jaunuolius. Jie buvo it pakvaitę. „Ten, prie bokšto, jie šaudo į žmones! Tankų vikšrai traiško žmones! Jų vikšrai kruvini…“, – jie rėkė susiėmę rankom galvas.
Žmonės aikštėje dainavo be perstojo ir meldėsi. Retkarčiais kažkas išeidavo iš Seimo, per langą kažką informuodavo, pvz., „Landsbergis skambina Gorbačiovui. Neatsako“. „Landsbergis skambina Bušui…“ Skambina visi kas kur išmano. Išeina kunigas Grigas, meldžiamės. Virš mūsų galvų plaikstosi vėliavos, slenka prožektorių šviesos. Vėl iš Seimo Landsbergis: „Išveskite vaikus!“ Aš matau nenusakomą vaizdą – aplink aikštę, ant stogų atbrailų paaugliai susiėmę rankomis siūbuoja į dainų ritmą…
Keisti buvo laikai. Kas supras, kaip mes ėjom pasitikti mirtį.
Atbilda tankai. Dabar, galvoju, jei pradės šaudyti pabūklai, tie vaikai kaip paukščiai iš padangės kris žemėn… Mane vaizduotė užmeta, hipnotizuoja, skatina kažką daryti. Su Irute ir Donatu stovime Gedimino prospekte.
Atrieda kareivių prisodintas pusiau dengtas žalias sunkvežimis, kuriame su automatais ant kelių sėdi tie, grįžtantys nuo TV bokšto. Aš net nepajutau, kaip įšokau į vidurį gatvės (jie buvo stabtelėję), ėmiau bėgti į juos ir šaukiau: „Išgamos! Žmogžudžiai! Убийцы! (aut. past. – lietuviškai – žmogžudžiai)“ Irutė bandė mane sugriebti, ėmė šaukti ant manęs. Kažkuris kareivis pakėlė ginklą (sunkvežimis buvo apšviestas).
Dievo vieno valia – užsidegė žalia šviesa ir sunkvežimis truktelėjo ir nuvažiavo. Likau sveika stovėti. Niekas daugiau nesistebėjo. Taip galėjo atsitikt kiekvienam. Tai ne didvyriškumas. Tai akimirkos veiksmas, nevaldomas, nevalingas, natūrali reakcija to, ką tuo metu išgyvenome. Juk tie, kurie stovėjo prieš tankus prie bokšto, nesitraukė. Neišvedžiojo nei vaikų iš aikštės. Kai klepėjo pro šalį tankai, kai jie sustojo, svarstė – niekas nesitraukė, nors žinojo, kas gali būti. Ir tie, kurie važiavo tankais irgi žinojo. Užrašytas jų pokalbis: „Jei pasuksim į aikštę, bus daug kraujo…“
