Balzamavimo Lietuvoje pradininko sūnus Vaidotas Jankauskas sako norėjęs tapti tanatopraktiku (velionių paruošimas laidojimui – aut. past.) nuo vaikystės, kai matė šį darbą dirbantį tėtį. Mirusieji jam niekada nekėlė siaubo, o klausimai apie baimę kelia juoką iki šiol. Pašnekovas sako, kad labiausiai šiame darbe jis nemėgsta susitikti velionių artimųjų, mat tai priverčia suvokti, kad jo darbo objektas buvo į kažką labai panašus, turėjo šeimą, kuriai jo trūks.
Pandemijos laikotarpiu darbo paaugėjo ne tik medikams, bet ir su mirusiaisiais dirbantiems profesionalams. Ir, kaip pastebėjo pašnekovas, skaičius išaugo ne tik dėl siaučiančio COVID-19, bet ir dėl kitų ligonius pakertančių ligų bei trikdžių, su kuriais susiduria medikai.
– Kodėl pasirinkote tanatopraktiko profesiją?
– Tikriausiai kaip ir daugelis vaikų, svajojau apie kažką nerealaus ar nepasiekiamo. Mano tėvas – Danas Jankauskas pradėjo dirbti šį darbą, kai buvau dar visai mažytis. Pamenu, kad mane žavėjo ta paslaptinga šios profesijos pusė. Vis prašydavau kad tėtis parodytų, kaip šis darbas dirbamas, tačiau mama neleisdavo.
Vaikystėje turėjau sveikatos problemų, todėl dažnai tekdavo lankytis pas gydytojus, dėl to vis keliaudavau su tėčiu į Šiaulių ligoninę, o jos morge jis ir dirbo. Buvo tik laiko klausimas, kada iš arčiau pamatysiu užkulisius.
Žinoma, vaikiškas smalsumas ėmė viršų. Laikui bėgant pradėjau siūlyti pagalbą tėčiui. Dabar jau 7-erius metus dirbu šį darbą. Šiuo metu dirbu „Laidojimo paslaugų centre“.
