Iš gamtininkų biografijų matome, kad ne mokslininkai, o gamtininkai gamtos mylėtojus augina“, – patikina vienas garsiausių Lietuvos gamtininkų, rašytojų ir fotografų Selemonas Paltanavičius.
Bene produktyviausias vaikų literatūros autorius šalyje atskleidžia, kuo jaunajai kartai svarbios lietuvių rašytojų knygos ir ko būtent netenka vaikai skaitydami vien verstinę literatūrą.
-
Karti santykių patirtis: Laima namus su vaiku paliko nešina 4 maišeliais drabužių ir kuprine
-
Psichoterapeutas E.Laurinaitis apie akistatą su mirtimi ir kodėl liūdesys turėtų džiuginti
-
Nuo karo pradžios į misijas Ukrainoje vykstantis Martynas: kiekvienas ukrainietis – lyg mažas herojus
-
Psichoterapijos konsultantė Rasa Andrikienė. Kodėl mūsų pažadai ir nusiteikimas pokyčiams išgaruoja?
Iš keturių vaikų šeimos kilęs pokalbininkas kurti knygas apie gamtą ėmė dar vaikystėje.
Kuklioje kaimo bibliotekoje knygų apie gamtą Selemonui buvo per maža, tad sėdo jų rašyti pats, disciplinuotai ir kryptingai: kas vakarą po valandą.
Davęs sau pažadą šią skriaudą atitaisyti, kai tik suaugs. Tad jau studijuodamas antrame kurse sulaukė leidyklos pasiūlymo išleisti pirmąją knygą.
Paklaustas, ar neišsenka kūrybinis potencialas, juk pasaulį išvydo 94 knyga, S.Paltanavičius šypteli: jokio slapto portfelio čia nėra, viskas iš asmeninio lobyno.
„Net negaliu pasakyti, kodėl gamta, kodėl gyvūnai, augalai... Kiek tik save prisimenu, esu su ja ir tai stipriau nei pašaukimas, kaip kiti pasakytų, pati lemtis.
Pirmieji mano atsiminimai apie girią, senelio ir mamos pasakojimus, kelionės arklio traukiamomis rogėm su tėte į girią“, – sakė gamtininkas ir vaikiškų knygelių autorius, kurio knygos į gyvenimą, anot jo paties, pasiprašo pačios.
Kol jos tyli, Selemonas ir nerašo. O jei jau beldžiasi, raides dėlioja rašaliniu parkeriu ant juodraščio. „Visų jų kelias toks“, – patikina anksčiau Žuvinto rezervate, Valstybiniame gamtos apsaugos komitete ir Aplinkos apsaugos departamente dirbęs gamtininkas ir radijo laidų apie gamtą bendradarbis.
– Kokį uždavinį sau keliate, rašydamas vaikiškas knygas?
– Rašydamas savęs klausiu, kaip parašyti gana linksmai ir nuotaikingai, bet nelinksminančiai. Taip pat rašydamas knygas siekiu, kad vaikai mokėtų lietuviškai, įgytų kuo daugiau žinių apie gamtą, ją pažinotų, o gal kuris susidomėjęs ir kaip gamtininkas su ja likimą susies? Jie iš kažkur tokie ima ir išauga. Tai yra kaip rašytojai. Atrodytų, niekas to nemoko, neegzaminuoja. Iš gamtininkų biografijų matome, kad ne mokslininkai, o gamtininkai gamtos mylėtojus augina.
– Jūsų atveju tie mokytojai buvo gamtininkai Ričardas Kazlauskas ir Tadas Ivanauskas?
– Nors karta jų kita, taip, tai yra iškilios asmenybės, auginusios mus, šiandienos gamtininkus. Prisimenu, kai prie Vilniaus Saidės pažintiniame take (Stirnių k., Trakų r.), kur pastatytas koplytstulpis profesoriui Ričardui Kazlauskui atminti, susirinkę jo mokiniai barzdoti, pliki ir žili kalbėjo, kad šiandien į biologiją stoja nebe tokie motyvuoti stojantieji, kaip anuomet. Motyvuotų studentų era baigiasi su vaikystėje profesoriaus R.Kazlausko laidomis „Vakaras su tėveliu“ ar „Langas į gamtą“ žiūrėjusiais, kur jis ten visokias gyvates traukiojo. Matyt, dėl to ir verta dirbti, knygas rašyti.
– Ar teikiate reikšmės kurdamas vaikams tam, kas šiuo metu madinga?
– Mados manęs neveikia. Jei lėkčiau iš paskos to, kas šiuo metu madinga, būtų užsakomasis koncertas. Užtikrintai žinau, o gal reikėtų sakyti, nujaučiu, ką skaitantys mano knygas turėtų gauti. Man daug svarbiau, kad vaikai mokėtų gerai lietuviškai kalbėti.
Ne taip svarbu, kaip vaikas vieną ar kitą pasaką interpretuoja, svarbiausia, kad nebijo fantazuoti, kurti, todėl ir tėvams dažnai sakau: tik nestabdykite fantazuojančio vaiko.
– Knygynų lentynose matome daug verstinės literatūros vaikams. Kodėl, jūsų vertinimu, svarbu, kad namuose būtų ir Lietuvos autorių kūrinių?
– Užpildyti savo vaikų pasaulio vien tik verstine literatūra negalime: įsivaizduokite, japonų ar afrikiečių vaikų pasakas, išverstas į lietuvių kalbą, mūsų vaikams jos neaktualios. Jose visai kitas pasaulis.
– Minėjote, kad mūzos ir įkvėpimo rašant knygas laukti nėra kada, suprantu, kad rašote kasdien ne po valandą ar dvi?
– Na, dabar, kai esu visiškoje laisvėje, būna, kad ir dešimt ar dvylika valandų dirbu. Esu sistemingas rašytojas, vienu metu kuriantis 3 ar 4 knygas. Vienos jų pažintinės, kitos grožinės, dar kitos vaikiškos. Geriausiai kuriasi šaltuoju metu, žvarbų rudenį, kai šlabdriba už lango, o viduje jauku. Kai nerašau, fotografuoju. Miške aš dažną savaitgalį ir per atostogas. Išvažiavęs galiu miško pievelėje ir visą dieną ant pilvo su fotoaparatu šliaužiodamas praleisti.
– O kokia pasaka yra gera jums? Kokius kriterijus ji atitinka?
– Man gera pasaka ne ta, kuri parašyta, o ta, kuri atsiradusi. Kartais net neaišku iš kur. Rašytojams dažniausiai kas nors padeda (vienos ar kitos aplinkybės, patirtys ir pan.). O pats nerašyti tiesiog negaliu: man to reikia.
– Kaip manote, kokių taisyklių nepaisymas būtų neatleistinas šiandienos rašytojui?
– Svarbiausia išmanyti objektą, apie kurį rašai, nenusimanydamas gali viską sugadinti, klaidų pridaryti, kartais iš nežinojimo, kaip ir daugžodžiaudamas. Man ir gamtos motyvas labai svarbus, matyt, todėl nemažai pažintinių mano knygų labai arti dalykinės biologijos.
Vienoje jų mano sukurtų pasakų ežiukas su mama vaikšto po mišką naktį, renka grybus į pintinėlę (ežiai ant spyglių nieko neneša). Gamtoje labai nedaug kas grybus teėda: voverė šiek tiek, pelėnai ir šliužas koks pagraužia. Taigi mano knygelėje „Spalvoti ežiuko sapnai“ ežiuko mama tvarko grybus ir skundžiasi: kokie metai šiemet blogi, tie grybai visai netikę: visai be kirmėlių... Reikia ežių šeimynai kirmėliukų.
– Pasakos artimos nuo vaikystės dienų?
– Vaikystėje prisiklausiusi visokių linksmų dalykėlių iš elgetų ir žydų folkloro mama man sekdavo vieną nesibaigiančią pasaką. Ji rasdavo vaizdingesnių žodžių, nors gi kaimo žmogus buvo. Tik atkartoti jų šiandien negalėčiau: per mažas buvau.
Pats nuo mažens jutau labai didelę skriaudą: kaimo bibliotekoje vaikams knygų apie gamtą buvo vos kelios... Burbėjau dar vaikas būdamas, kad užaugęs tą skriaudą atitaisysiu. Taigi nuo 6 klasės sėsdavau tų knygų rašyti. Na, o septintokas jau turėjau pluoštą pasakojimų. Studijuojant universitete išėjo pirmoji mano knyga, taigi, pažadą ištesėjau.
– Minėjote, kad pasakų žanrą atradote gana anksti. Kuo jis Selemonui patrauklus?
– Pasakoje telpa visos pasaulio tiesos. Taigi visai nesvarbu, koks tas pasaulis. Aprašyti zuikiai gali virsti ir didvyriais, ir bailiais, per juos galima daug ką pasakyti.
Na, o tai, kad mano pasakos virto knyga, gryniausias atsitiktinumas. Universitete prasitariau apie jas profesoriui, jis ir surinko leidyklos numerį iš telefonų knygos. Diedulis iš leidyklos nenorėjo patikėti, kad pats tas pasakas parašiau, sakė, kad tai suaugusio žmogaus kūryba. Patikinau, kad aš suaugęs. Tada, pasakė, žinok, leisime tavo knygą.
– Šią žiemą teko girdėti jūsų kurtą pasaką apie „Šernakoję lapiaveidę pūgą“ iš kiek anksčiau išleistos knygos „Juodoji žvaigždė“. Joje taip įtaigiai pasakojate apie pūgą, kad skaitytojas drįsta suabejoti, ar tik ne pats autorius joje klajojo.
– Žinote, rašant ir fantazijos pasitaiko, bet toji pūga yra vienas iš rimtesnių mano gyvenimo įvykių. 1982-ųjų sausio 6-ąją buvo Trijų Karalių diena. Įsivaizduojate, prieš kiek metų? Dirbau Žuvinto rezervate. Kaip tik tą dieną buvau užšalusiomis pelkėmis slidėmis iššliuožęs, o vakare dar pas pažįstamus į svečius užsukau. Tik su tamsa namo iššliuožiau. Laukė 18 km slidėmis, pataikiau į didžiąją pūgą.
Tą naktį netrūko sušalusių ir žuvusių, o aš paklydau... Ratus klystkeliais slidėmis sukau iki 10 val. ryto. Pusę paros stebėjau, kaip atrodo pūga iš vidaus. Keisčiausia, kad pelkėje viską pažinojau, tačiau kiekvienas kupstas sniegu užneštas nebeatpažįstamas tapo. Švintant tik suradau du iš sniego kuoliukus kyšančius, jie mane tiesiai namo ir parvedė. Įspūdis buvo stiprus, bet daug kas tą naktį namo nebegrįžo...
– Jūsų knyga „Velniukas ir vieversiukas“ Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos įvertinta specialiąja premija už meistrišką tautosakos motyvų panaudojimą vaikų literatūroje, taip pat ji pateko į „Metų knygos rinkimų“ knygų vaikams penketuką. Ar nebuvo minčių išversti ją į kitas kalbas?
– Islandų leidėjai buvo tuo rimtai susidomėję, sakė, jų kultūrai tai artima, priešingai nei prancūzai ir vokiečiai, kurie tikino, kad velnių juk nėra, jų vaikai nesuprastų. O islandams tas personažas atrodė suprantamas, sakė, ir pas mus tokių yra. Bet atsiritusi krizė visus vandenis sudrumstė.
– Ar galėtumėte užtikrintai pasakyti, kad ką jau ką, o pasakas rašyti šiandien mokate?
– Aš vis dar mokausi.
