Noras, tik patvirtinęs, kad ilgą gyvenimą nugyvenusi rašytoja nežiūrėjo itin rimtai nei į patį gyvenimą, nei į mirtį, nors pastarosios mįslė ją visada domino. Ypač kai pamažu iš šio pasaulio pradėjo trauktis artimieji: vyras, mama, tėvas, paskui brolis, sūnus, artimi draugai – ji visus juos pergyveno.
Dramatišką teiginį: „Gyventi reikia taip, kad priprastum prie mirties.“, ji užbaigė visai nerimtai – šūksniu: „Aš taip manau – tra lia lia.“
Jeigu yra istorijų, kuriomis net pozityvizmo triumfo laikais galima pradėti straipsnį apie mirtį ir neišgąsdinti skaitytojų, tai Lindgren – ideali herojė. Juk tokį dramatišką teiginį: „Gyventi reikia taip, kad priprastum prie mirties.“, ji užbaigė visai nerimtai – šūksniu: „Aš taip manau – tra lia lia.“
Veiksmas vyko televizijos studijoje, kur stropi vedėja kvotė nusipelniusią garbaus amžiaus rašytoją apie egzistencijos prasmę. Dideliam nusivylimui, ji neišgirdo nieko rimto.
Gyveno ši garbi dama irgi nerimtai: būdama 70-ies dar laipiojo po medžius. 80-ies išreikalavo, kad būtų pakeisti Švedijos įstatymai ir palengvintos gyvūnų laikymo fermose sąlygos (šis įstatymo galią turintis teisės aktas neoficialiai net buvo pramintas Lex Lindgren). 90-ies rašė satyras apie karališkąją šeimą. O paliko pasaulį 94-erių – tyliai, ramiai, miegodama – galima sakyti, mirė svajonių mirtimi.
Mergaitė su baltu arkliu laidotuvių procesijoje šalia Švedijos ministro pirmininko, karališkosios šeimos narių, ministrų, ambasadorių ir kito elito buvo paskutinė jos ekscentriško humoro apraiška. Arba mėginimas patikrinti ribas – per ilgai, per ilgai Astrid gyvenime viskas buvo ne taip, kaip norėjosi jai, ir ne jos žodis būdavo lemiamas. Ribos veikė: niekas nedrįso nė per žingsnį pakeisti nurodyto ritualo.
Dar vienas pavyzdys, koks svarbus buvo Lindgren balsas Švedijoje: ji nepritarė, kad šalis stotų į Europos Sąjungą, tad žurnalistai, palaikantys Sąjungos idėją, tiesiog neužduodavo šito nepatogaus klausimo per interviu – iš anksto žinodami, kokio atsakymo tikėtis. Kaip sako Lindgren archyvo, esančio Švedijos nacionalinėje bibliotekoje, saugotoja Lena Tornqvist, niekas niekada nelaikė rašytojos sena moterimi – publika iki paskutinės akimirkos reikalavo per daug iš labai seno, beveik aklo ir beveik kurčio žmogaus.
Pirmoji stotelė
Astrid biografija – idealus atkirtis jaunystės kulto atstovams ir įkūnyta deklaracija: „Niekada nevėlu!“ Jai buvo 37-eri, kai nusiuntė savo kūrinį į leidyklos „Raben & Sjogren“ paskelbtą konkursą. Pretendentė ir leidykla baisiai tiko viena kitai: sekretorės ir stenografininkės darbas (Astrid turėjo tokią profesiją) nebuvo nei labai prestižinis, nei kūrybinis, nei gerai mokamas, o „Raben & Sjogren“ buvo prie bankroto ribos ir tik geras – labai geras – rankraštis, dar geriau – gautas iš garsaus rašytojo, galėjo ją išgelbėti.
Komisija atrinko du rankraščius (konkursas buvo anoniminis), tačiau, leidyklos šefo Hanso Rabeno liūdesiui, nė vienas autorius nebuvo garsus. Bet pažadas yra pažadas: knyga „Brita Mari išlieja sielą“ buvo išleista. Ir – netikėtai – patiko skaitytojams. Padrąsinta sėkmės Lindgren nusiuntė tai pačiai leidyklai dar vieną rankraštį – kelis būsimos knygos apie Pepę Ilgakojinę skyrius.
Intriguojanti istorija: juos prieš tai atmetė kitas, kur kas solidesnis, leidėjas, pasipiktinęs, kad kūrinys propaguoja amoralius ryšius tarp vaikų ir jaunimo. Dar ir šiandien, praėjus septyniems dešimtmečiams, anos leidyklos bosai prisimena tą atvejį kaip didžiausią verslo strategijos klaidą. O „Raben & Sjogren“ atstovai laimina akimirką, kai andainykštis savininkas gavo pirmąjį rankraštį, pasirašytą Lindgren.
„Pepė Ilgakojinė“ atsirado kaip pasakos, pasakojamos dukrai Karin: mergytė sirgo ir buvo prikaustyta prie lovos, o mama – pasirengusi viskam, kad suteiktų jai bent kiek džiaugsmo.
„Pepė Ilgakojinė“ atsirado kaip pasakos, pasakojamos dukrai Karin: mergytė sirgo ir buvo prikaustyta prie lovos, o mama – pasirengusi viskam, kad suteiktų jai bent kiek džiaugsmo. Juk Karin, antrasis kūdikis, iš tiesų buvo pirmoji atžala, kurią Lindgren augino pati. Pirmagimį sūnų Larsą ji turėjo atiduoti kitai šeimai – tokios tuomet, trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, buvo Švedijos realijos.
Kaip rašo Lindgren biografijos autorė Margareta Stromstedt, diena, kai 18-metė Astrid Ericsson (tokia mergautinė rašytojos pavardė) prisipažino esanti nėščia, buvo viena juodžiausių draugiškai ir ramiai šeimai. Kūdikio tėvas buvo kur kas vyresnis vedęs vietos laikraščio redaktorius, apie skyrybas ir naujas vedybas nebuvo nė kalbos. Provincijos miestelyje netekėjusios nepilnametės nėštumo ilgai nebuvo įmanoma slėpti. Ir reakcija buvo tipiška: kaimynai nustojo sveikintis su Ericssonais ir pamatę bet kurį iš jų (Astrid turėjo vyresnį brolį ir dvi jaunesnes seseris) net pereidavo į kitą gatvės pusę.
Vėliau Astrid kandžiai, kaip tik mokėjo, pakomentavo situaciją: „Visą Vimerbį mano nėštumas sukrėtė labiau, nei kažkada Gustavo Vazos sprendimas atimti iš miesto piliečių Magdeburgo teises.“ Tačiau tuomet niekam nebuvo juokinga ir nėščia Astrid paliko namus ir iškeliavo į Stokholmą. Viena. Galima sakyti, be ryšių ir lėšų. „Esu vieniša – ir tai faktas. Ir vargšė, nes teturiu kišenėje vieną monetą“, – rašė ji laiške broliui.
Buvo dienų, kai ji tiesiogine prasme neturėdavo už ką nusipirkti pavalgyti ir blaškydavosi po miestą iki vėlyvos nakties, iš nevilties negalėdama užmigti.
„Monetos“ užteko išsinuomoti kambariui, kur tilpo tik metalinė lova. Buvo dienų, kai ji tiesiogine prasme neturėdavo už ką nusipirkti pavalgyti ir blaškydavosi po miestą iki vėlyvos nakties, iš nevilties negalėdama užmigti. O paskui kažkas prirodė jai advokatę, ginančią moterų teises ir padedančią nelaimės ištiktoms merginoms.
Eva Anden išsiuntė Astrid daugelio pramintu keliu į Kopenhagą. Ten esanti „Riget“ ligoninė vienintelė Skandinavijoje neteikė valdžios institucijoms informacijos apie nepilnametę netekėjusią gimdyvę, ir ši galėjo pati nuspręsti, ką daryti su kūdikiu (pagal Švedijos įstatymus, turėjo atiduoti vaiką į prieglaudą be teisės su juo bendrauti).
Advokatė rekomendavo Astrid patikimą danų šeimą, kuri vertėsi tokių mažylių globa ir supratingai netrukdė jaunoms mamoms matytis su vaikais. Anden surado jai ir stenografijos kursus Stokholme (savo rankraščius Astrid visada perrašinės pati – greitraščiu). Iš pirmosios darbovietės ją išmetė, mat kartą išėjo anksčiau, kad spėtų į naktinį traukinį, važiuojantį į Kopenhagą: kai tik galėdavo, skubėdavo pas sūnų, nors pinigų sunkiai užtekdavo net bilietui.
Kitas darbdavys – Sture’as Lindgrenas – per daug nesuko galvos, kokie asmeniniai reikalai vis gena jo darbuotoją į Daniją. Negalima sakyti, kad Karališkojo automobilininkų klubo bosui nerūpėjo darbo drausmė, tačiau 20-metė Astrid (Sture’as buvo devyneriais metais vyresnis) jam patiko. „Ji buvo nuostabi, nepriklausoma ir nepaprastai iškalbinga – kaip stenografininkė, – vėliau pasakojo žurnalistams Sture’as. – Su niekuo kitu nebuvo taip įdomu diskutuoti, kaip su ja.“
Panelė Ericsson išteka
1931 m. pora susituokė. Sture’as gal ir nebuvo princas ant balto žirgo, tačiau išties mylėjo Astrid, o jaunai moteriai vestuvės suteikė finansinio stabilumo ir pridengė „socialinę gėdą“: tapusi ponia Lindgren, ji pagaliau galėjo grįžti į tėvų namus, kurių visą tą laiką ilgėjosi. Ir atgauti sūnų – Sture’as įsisūnijo mažąjį Larsą, berniukas gavo tėvo pavardę.
Rašytojai ir šiandien priekaištaujama, kad buvo atidavusi sūnų. Kaip lengva tai daryti ignoruojant istorines realijas ir pamirštant, kad kitaip vaikas apskritai būtų atsidūręs prieglaudoje ir galbūt niekada nebūtų pažinęs tikrosios motinos. Be to, ji pati save kalė prie kryžiaus, kad pirmuosius gyvenimo metus berniukas praleido su svetimais ir net sirgdamas kartojo ne mamos, o jį auginusios globėjos vardą!
Astrid pergyveno sūnų 16 metų. Pasak biografų, ši tema jai visada buvo viena skaudžiausių. Ir – lengvai aptinkama jos kūryboje. Lindgren knygų mergaitės ryžtingos, apdovanotos humoro jausmu, drąsios ir linksmos – visai kaip dukra Karin. O berniukai – dažniausiai Larso prototipas – melancholiški ir dramatiški. Ir dar kone visose knygose figūruoja Ideali Motina – personažas, globojantis ir saugantis vaikus.
Sensacijų ištroškę žurnalistai ar net biografai neretai spekuliuoja, kad garsioji vaikų rašytoja apskritai nemylėjo ir nesuprato vaikų (tai išvis madinga tema – lygiai taip pat priekaištaujama kitai talentingai autorei, Merės Popins kūrėjai Pamelai Travers, bet šiuos priekaištus bent jau galima suprasti: panorusi įsivaikinti kūdikį rašytoja išskyrė dvynius ir paėmė tik vieną berniuką – tai išties nežmoniškas žingsnis net pagal tų laikų kriterijus). Tačiau kuo nusidėjo Astrid, visada stojusi vaikų pusėn, kategoriškai nepritarusi kūno bausmėms ir bet kokiam smurtui prieš vaikus?!
Galima drąsiai sakyti, kad tai Lindgren nuopelnas, jog Švedija tapo pirmąja pasaulio šalimi, kurioje uždraustos fizinės vaikų bausmės.
Galima drąsiai sakyti, kad tai Lindgren nuopelnas, jog Švedija tapo pirmąja pasaulio šalimi, kurioje uždraustos fizinės vaikų bausmės. Rašytoja, atsiimdama taikos premiją už knygą „Broliai Liūtaširdžiai“, pasakė savo garsiąją kalbą, kurioje teigė, kad vaikai, išaugę smurtaujančioje šeimoje ir patys įgavę galios, bus dar žiauresni už tėvus ir pridarys bėdų visam pasauliui.
Iškilmės buvo transliuotos Vokietijoje, o netrukus ant Astrid namų slenksčio atsirado du vokiečių berniukai. Jie girdėjo rašytojos žodžius ir atkeliavo pas ją ieškoti pagalbos. Lindgren pasirūpino grąžinti vaikus namo ir padarė viską, kad tėvai ir jų atžalos rastų bendrą kalbą. Vargu, ar moteris, nemylinti vaikų, būtų šitaip stengusis.
Juo labiau ji mylėjo savo vaikus: ir Larsą, dėl kurio alkoholizmo kaltino save, ir, žinoma, Karin, kuriai pirmiausia buvo skiriamos mamos istorijos. „Ji nebuvo iš tų mamų, kurios sėdi ant suolelio parke ir ramiai žiūri, kaip žaidžia jos vaikai. Ji norėjo žaisti pati ir, man rodos, džiaugėsi kiekviena akimirka, visai kaip aš“, – tai Larso Lindgreno žodžiai apie jo garsiąją motiną. Galbūt, taip anksti priversta suaugti, ji nepaliovė ilgėtis savo iki galo neišgyventos vaikystės ir visada stojo jos pusėn.
Be dramos
Populiariosios psichologijos paveiktai publikai norėtųsi ir Astrid įsprausti į neurotiškus rėmus. Tik ši moteris beviltiškai į juos netelpa. Taip, atiduoto pirmagimio istorija dramatiška, bet tai – ano meto realybė, kurioje būta kur kas tragiškesnių likimų (apie nesantuokinius vaikus ir nepilnametes jų motinas XX a. pr. Skandinavijoje tikroviškai pasakoja Larso von Triero filmas „Karalystė“).
Kaip rašė jos dukra Karin, tapusi vertėja, „mūsų mama susidorodavo su užgriūvančiais sunkumais sėkmingiau negu kitos mamos, kurias mes pažinojome. Ji nuspręsdavo geriausiai, kaip tik būdavo įmanoma, ir imdavosi veiklos tuomet, kai to būtinai reikėdavo. Jei kas nutikdavo, būtent ji būdavo nepajudinamas garantas, kad gyvenimas grįš į normalias vėžes ir viskas susitvarkys“. Toks suaugusių vaikų liudijimas – neįkainojamas ir aiškiai patvirtinantis, kad rašytojos motinystė buvo vykusi.
Karin pavartotas žodis normalu išvis labai svarbus norint įsivaizduoti, kaip gyveno garsiausios XX a. pasaulio vaikų rašytojos šeima. (Astrid Lindgren iš viso parašė 34 knygas. Visos išverstos į užsienio kalbas, daugelis – ekranizuotos. Bendras tiražas siekia 200 mln. egzempliorių. Kažkas suskaičiavo, kad jeigu sudėtume visas knygas į krūvą, statinys prilygtų 175 Eifelio bokštams, o Žemės rutulį apjuostų tris kartus.)
Net tapusi garsi, populiari ir akimirksniu publikuojama, rašytoja iki pat pensijos dirbo: buvo sekretorė, vėliau – vaikiškų knygų atsakingoji redaktorė toje pačioje leidykloje „Raben & Sjogren“. Dienotvarkė nesikeitė diena iš dienos: iki 11.30 val. ji būdavo rašytoja Lindgren, po pietų tapdavo gerbiama redaktore, susitikinėdavo su autoriais, iliustratoriais, redaguodavo knygas ir spręsdavo, kokius kūrinius skaitys mažieji švedai.
Visą gyvenimą Astrid praleido tuose pačiuose apartamentuose Dalatagan 46, kuriuos 1941 m. įsigijo kartu su vyru ir kuriuose net nekeitė baldų – iki pat mirties ten stovėjo tos pačios prieškario sekcijos ir sofos. Vasaromis šeima būdavo vienoje iš Stokholmo salų – Furusund, kurią Lindgren dievino labiau už viską pasaulyje (ir kuri tapo Varnų salos prototipu).
Uždirbtus pinigus lengva ranka dalijo artimiesiems (pavyzdžiui, nupirko ir padovanojo tėvams namą, kuriame jie gyveno, – iki tol Ericssonų šeima jį nuomojo), draugams ir net visai nepažįstamiems žmonėms. Tačiau tai nebuvo naivus dosnumas: kai Švedijos vyriausybės mokesčių politika tapo visai drakoniška (vienais metais Lindgren buvo apmokestinta 102 proc.!), ji parašė taiklų pamfletą apie vyriausybę, smaugiančią savo pavaldinius. Tuometinis finansų ministras Gunnaras Strangas numojo ranka į rašeivos nuomonę, bet satyra nepaprastai išpopuliarėjo ir Strangas galiausiai turėjo atsistatydinti.
Ji galėjo apeiti kelias parduotuves ieškodama pigesnių vaisių, paskui nupirkti dėžutę ir padovanoti kam nors paskanauti.
Tipiškas Astrid požiūrio į pinigus pavyzdys: ji galėjo apeiti kelias parduotuves ieškodama pigesnių vaisių, paskui nupirkti dėžutę ir padovanoti kam nors paskanauti. Rašytoja apmokėjo vienos mergaitės iš turkų emigrantų šeimos sveikatos tyrimus. Kartą davė 1000 kronų paauglei, su kuria susirašinėjo ir kuri žadėjo mesti rūkyti, – tačiau su sąlyga, kad jei ji vėl paims į rankas cigaretę, turės grąžinti pinigus.
Biografai nutyli, kuo baigėsi ši pedagogiška istorija, tačiau malonu žinoti, kad Lindgren iki senatvės pati atsakinėjo korespondentams ir vaikams į laiškus (išsaugoti tokie laiškai – svarbus šaltinis norint geriau suprasti, kokia buvo Astrid ir kokias idėjas sukėlė į savo knygas, kurias ir dabar skaito mūsų vaikai).
Ne šventoji Astrid
Iš tų laiškų matyti, kad ji nebuvo nei šventoji, nei ledinė širdis. Ir tikriausiai nebuvo laiminga kaip moteris – prieš kurį laiką buvo paviešinti keli privatūs tekstai, kuriuose Astrid pasakoja, kad jos tikroji meilė buvo tik vaikai ir kad nė vienas vyras niekada nebuvo toks svarbus, kaip jie.
Astrid santuoka su Sture’u atrodė laiminga ir stabili, tačiau iš laiškų aiškėja, kad ponas Lindgrenas mėgo flirtuoti su kitomis moterimis, dažnai vakarais dingdavo iš namų ir per daug gėrė – paskutiniais gyvenimo metais net žmonos ir vaikų akivaizdoje. Po jo mirties 1952 m. Lindgren pasižadėjo daugiau nebetekėti ir likusius 50 metų nugyveno viena.
Kai rusų mokslininkai atrastą asteroidą pavadino jos vardu, ji pajuokavo: „Nuo šios akimirkos galite tituluoti mane Asteroidu Lindgren.“
Nors – kodėl viena – dukra ir sūnus (iki savo mirties 1986 m.) bei septynetas anūkų bent kartą per savaitę vakarieniaudavo Astrid apartamentuose: kaip ir dauguma močiučių, Lindgren tiesiog dievino ir lepino savo vaikų atžalas.
Ir dar – moteris, kuri iki senatvės nepraranda veiklaus vaikiškumo, niekada nebūna viena. Kaip ir žmogus, kuris nežiūri rimtai į savo šlovę. Kai rusų mokslininkai atrastą asteroidą pavadino jos vardu, ji pajuokavo: „Nuo šios akimirkos galite tituluoti mane Asteroidu Lindgren.“
Atsiimdama Švedijos metų žmogaus apdovanojimą, pareiškė: „Ši statulėlė šiandien atitenka senam, pusakliam ir visiškai kuoktelėjusiam žmogui. Turėtumėte būti atsargus, kad jis čia pat nesubyrėtų!“ Tuomet jai buvo 90. O kai Rusijos (tada dar sovietų) ambasadorius per oficialų susitikimą pasakė komplimentą, kad Lindgren knygos jo tėvynėje populiarios ne mažiau nei Biblija, rašytoja neieškojo žodžio kišenėje ir atsakė niekada neįtarusi, kad Biblija tokia populiari Sovietų Sąjungoje.
„Gyvenime ją labiausiai džiugino du dalykai: šeima ir rašymas. Ji buvo tokia laiminga, kad galėjo suderinti ir išlaikyti juos abu. Nei vienas, nei kitas niekada nenusvėrė ir nebuvo pamirštas“, – rašė apie Astrid jos dukra. Turbūt tai ir yra laimė.
