Apie tai, kaip maistas astronautams gali gydyti nuo vienišumo, – L. Kaziukonienės komentaras.
„Ką tik išgyvenus pasaulinę COVID-19 pandemiją, mokslininkai, tyrėjai ir psichologai jau ne pirmus metus aktyviai diskutuoja apie dar vieną žmoniją pastaruoju metu apnikusią epidemiją: vienišumo ir socialinės atskirties. Pernai paskelbti 142 valstybėse atlikto išsamaus tyrimo rezultatai atskleidė, kad situacija – prastesnė nei bet kada anksčiau: kas ketvirtas suaugęs žmogus pasaulyje šiuo metu jaučiasi vienišas ar net labai vienišas.
Paprastai kalbant, tai reiškia, kad, pavyzdžiui, vien Vilniuje šiuo metu net 100 tūkst. žmonių gali skausmingai išgyventi atskirtį. Tai lemia įvairius psichologinius ir socialinius iššūkius, priklausomybes bei didina savižudybės riziką. Akivaizdu, kad turime temą, kurios ignoruoti ilgiau nebegalime, nes situacija tik blogės.
Tyrinėjant vienišumą, atrandama vis naujų pribloškiančių faktų apie tai, kokią įtaką jis turi mūsų gyvenimo kokybei. Pavyzdžiui, vos prieš mėnesį Australijos mokslininkai, tyrę astronautų mitybą kosmose, pastebėjo, kad ten jaučiamas itin didelis vienišumas keičia maisto skonį: jis tampa mažiau skanus, blankus. Tikriausiai akivaizdu, kad ši taisyklė galioja ne tik palikus Žemės orbitą: milijonai žmonių net tokiu savaime suprantamu gyvenimo malonumu, kaip skanus maistas, gali mėgautis mažiau dėl išgyvenamos vienatvės.
Santykis tarp maisto ir vienišumo – įdomus ir įvairiapusiškas. Jei vienišumas gadina maisto skonį, tai maistas – priešingai – gali tapti ir tampa puikiu priešnuodžiu blogai savijautai.
Tikriausiai visi galvoje turime šį vaizdą: liūdnas, vienišas žmogus, skyrybų skausmą ar tiesiog liūdesį skandinantis dideliuose kiekiuose ledų, saldumynų ir greito maisto. Visai gali būti, kad ir patys esate bent kartą taip darę – instinktyviai, net nesusimąstydami?
Mokslas jums pritaria: ne kartą įrodyta, kad mėgstamas, prisiminimus keliantis ir su mylimais, artimais žmonėmis siejamas maistas padeda sumažinti vienišumo jausmą, leidžia pasijusti geriau. Kai kurie tyrimai atskleidžia ir ryšį smegenyse tarp vienišumo bei cukraus poreikio.
Tad akivaizdu: maistas gali būti vienas iš sprendimų sumažinti vienišumo jausmą. Tačiau vadinamasis „komforto maistas“, padedantis pasijusti geriau, beveik visada yra kenksmingas sveikatai: pernelyg kaloringas, turintis per daug cukrų, riebalų, kancerogenų, druskos, skonio stipriklių ir iš esmės jokios naudos organizmui. Neskamba kaip labai tvarus sprendimas, tiesa?
Tačiau tvarų sprendimą rasti galima. Sveiką, maistingą, skanų maistą, kuris būtų subalansuotas specialiai tam, kad „gydytų“ vienišumą. Sakau tai užtikrintai, nes maistas lemia mūsų savijautą, nuotaiką ir emocijas ne tik dėl prisiminimų ar sąsajų su mylimais žmonėmis, bet ir dėl savo cheminės sudėties. Pavyzdžiui, amino rūgšties triptofano, kurio mūsų organizmai natūraliai negamina, ją pasisaviname tik per maistą, tačiau ji lemia melatonino ir serotonino gamybą.
Mūsų komandai ėmus kurti šaltyje džiovintus užkandžius Europos astronautams, norime žengti dar toliau: rasime būdą į kosmosą tiekti ne tik sveiką, maistingą ir skanų, bet ir vienišumo jausmą mažinantį maistą.
Bendradarbiaujame su mokslininkais ir tyrėjais iš viso pasaulio: nuo JAV iki Australijos, kurdami receptūrą, kuri, tikiu, pasitarnaus ne tik kosmose, bet ir kitose itin didelę atskirtį kuriančiose aplinkose, pavyzdžiui, karo lauke. O galbūt ilgainiui šie receptai prisidės ir prie vienišumo epidemijos mažinimo visame pasaulyje.
Natūralu, kad maistas – ne vienintelis ir net ne svarbiausias būdas kovoti su vienišumu: socialinių ryšių kūrimas, savanorystė, tapimas bendruomenės dalimi ar net mylimas augintinis yra tai, kas padeda žmonėms jaustis reikalingiems ir realizuojantiems save. Tačiau jei sveikas ir skanus maistas galės padėti liūdną akimirką pasijusti geriau, tai bus dar vienas didelis mokslo ir žmonijos laimėjimas“.
