Istorikės Kate Larson knyga „Rosemary: The Hidden Kennedy Daughter“ („Rosemary: slaptoji Kennedy dukra“) laikoma itin patikima. Tai trečias rimtas šios autorės darbas, tvirtai suręstas, nepapuoštas barokinėmis puošmenomis ir išgalvotomis detalėmis.
Larson 10 metų dirbo su Johno Kennedy bibliotekos ir muziejaus dokumentais (tarp jų ir tais, kurie tik neseniai buvo išslaptinti), nagrinėjo iki šiol nepublikuotus Rose Kennedy dienoraščius ir laiškus, Rosemary mokytojų ir gydytojų korespondenciją, kalbėjosi su šeimos nariais. Autorės liudijimu, ir patys jaunieji Kennedy labai mažai žino apie šią istoriją. O tie, kurie žino, nebūtinai linkę atskleisti paslaptis. „Iškalbingiausia buvo ta informacija, kurios net nebuvo Kennedy bibliotekoje, – daugybė dokumentų, susijusių su Rosemary, vis dar neprieinami publikai“, – sako ji.
Rašytoja Elizabeth Koehler-Pentacoff, iki šių dienų labiausiai žinota kaip vaikiškų knygų ir vadovų, mokančių rašyti knygas, autorė, irgi naudojosi unikalia medžiaga: knyga „The Missing Kennedy: Rosemary Kennedy and the Secret Bonds of Four Women“ („Dingusi Kennedy: Rosemary Kennedy ir slapti keturių moterų ryšiai“) remiasi jos tetos Paulus Taylor, vienuolės iš Šv. Koletės ligoninės, prisiminimais. Būtent šioje ligoninėje didžiąją gyvenimo dalį praleido ir čia mirė Rosemary, o sesuo Paulus buvo viena ją globojusių vienuolių.
Epilogas vietoj prologo
Kennedy genealoginis medis – nepaprastas augalėlis kad ir dėl to, jog kiekvienoje kartoje būta daug atžalų, vaikai dažnai paveldėdavo tėvų vardus, o ir išgarsėdavo nebūtinai tuo vardu, kuriuo būdavo krikštyti. Ta pati Rosemary iš tiesų buvo Rose (motinos garbei) Marie, bet artimieji ją vadino abiejų vardų samplaika – šitaip ji įėjo į istoriją.
Šitaip užrašyta ir ant kuklios pilkos plokštės Bruklaino Holihudo kapinėse, kur ji ilsisi jau dešimt metų. Rosemary Kennedy palaidota šalia tėvų – Josepho, kuris ir kalčiausias dėl jos tragedijos, ir Rose, kuri savo biografui Robertui Coughlinui yra skundusis, kad Dievas atėmė iš jos tris tvirtus, puikius, talentingus sūnus: Josephą Jaunesnįjį, Johną ir Robertą, ir paliko visiškai neįgalią dukrą. Ši plieninė moteris slėpė tikrąją Rosemary istoriją iki pat 1995 m. – ir tada sakė, kad ji netekusi proto įvykus nelaimingam atsitikimui!
Rosemary likimas paskatino vieną iš jaunesnių seserų Kennedy, Eunice, įkurti ir finansuoti organizaciją, rengiančią tarptautinę specialiąją olimpiadą, skirtą žmonėms, turintiems intelekto sutrikimų. Ta pati Eunice įtikino prezidentą Johną Kennedy patvirtinti kelis įstatymus, lengvinančius gyvenimą proto ar kūno negalią turintiems žmonėms. Jauniausia tos kartos atžala, senatorius Edwardas Kennedy (jam buvo vos 9-eri, kai sesuo dingo iš šeimos gyvenimo), taip pat inicijavo daugybę programų ir teisės aktų, padedančių neįgaliesiems. Taigi Rosemary istorija per jos brolių ir seserų veiklą išties pakeitė pasaulį!
Ir dar – paskutinėmis akimirkomis Fort Atkinsono memorialinėje ligoninėje šalia Rosemary buvo seserys Jean, Eunice, Patricia ir brolis Tedas (trys pastarieji šiandien jau mirę). Tiek metų toli nuo šeimos praleidusi moteris bent jau mirė nevieniša. Ir tai, kad dabar apie Rosemary kalbama ir rašoma, be galo svarbu.
Psichikos ligos iki šių dienų – baisi stigma, neįgalus artimasis – bėda ir, pirmiausia, gėda. O ir medicinos šarlatanų nė kiek ne mažiau. Gal tik tėvo ir vyro valdžia dukterims, žmonai ir net motinai nebe tokia absoliuti. Bet nereikia turėti iliuzijų – viskas pasikeitė ne taip jau seniai.
Rosemary jaunystėje buvo atlikta lobotomija – operacija, kurios metu pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys.
Juk vos prieš 50 metų nedraugai, kurių, dangus mato, Kennedy netrūko, pusbalsiu šaipėsi, kad vienas Kennedy sėdi Baltuosiuose rūmuose, o kita uždaryta geltonuosiuose namuose, kaip eufemistiškai angliškai vadinami beprotnamiai. Gandų sklandė visada – paslaptys jų kelia: buvo net versija, kad Rosemary... pasiaukojamai moko neįgalius vaikus nuošalioje valstijoje. Tik 1961 m. šeima atskleidė, kur dingo viena iš jos narių: buvo paskelbta, kad Rosemary kenčia nuo intelekto sutrikimo ir yra psichiatrijos klinikoje. Tačiau pasakyta tik dalis tiesos: klanas nutylėjo (o kai kas net ir nežinojo), kad jai jaunystėje buvo atlikta lobotomija – operacija, kurios metu pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys. Šis metodas tada buvo plačiai taikomas šizofrenijai, depresijai ir apskritai visokioms neaiškioms būsenoms gydyti.
Košmarai nemeluoja
Kas matė „Skrydį virš gegutės lizdo“, „Laumės vaiką“ su Angelina Jolie ar bet kokį siaubo filmą, kurio veiksmas vyksta apleistoje psichiatrijos ligoninėje, prisimins šiurpą keliančių kadrų. Ne, jie sukurti ne žiūrovams gąsdinti – tikrovė buvo dar baisesnė. Bet kokia nestandartinio elgesio apraiška galėjo baigtis rimta diagnoze ir tokiu pat rimtu (supraskite – baisiu, nors ir eksperimentiniu) gydymu.
Didžiausia rizikos grupė buvo moterys, kaip pabrėžia Larson, nors jos tesudarė apie 40 proc. psichiatrijos klinikos pacientų, 80 proc. lobotomijos operacijų buvo atlikta joms. Tipinės diagnozės? Homoseksualumas, nimfomanija, masturbacija, perdėtas seksualumas, polinkis prie vyrų, nuotaikų svyravimas – iš esmės bet kuri būsena, netelpanti į „Stepfordo žmonų“ emocijų rėmus.
Rosemary apskritai buvo viena iš pirmųjų šimto pacientų, kuriems pritaikytas toks eksperimentinis gydymo būdas.
Kaip rašo Larson, Rosemary apskritai buvo viena iš pirmųjų šimto pacientų, kuriems pritaikytas toks eksperimentinis gydymo būdas. Madingas gydytojas Walteris Freemanas tuo metu kaip tik populiarino savo metodą – kaktinę lobotomiją (buvo dar transorbitalinė versija, kai manipuliacijos atliekamos pacientui per akiduobes; tokioms operacijoms buvo naudojamas paprasčiausias ledo kirtiklis – per jį suduodama plaktuku, o paskui instrumentas traukomas pirmyn atgal, kol smegenų dalys neatitaisomai pažeidžiamos). Nenuostabu, kad pritaikius gydymą pacientai tapdavo ramūs ir paklusnūs. Tokia turėjo tapti ir Rosemary, kurios aistringumas ir neklusnumas kėlė nerimą tėvams.
Daktaras Freemanas, veiklus kaip amerikietis komivojažierius, važinėjo po šalį „lobotomobiliu“ ir per dieną atlikdavo iki 10 operacijų. Barbariška intervencija buvo atliekama net be nuskausminimo – tikėta, kad tokie pacientai nieko nejaučia. Vieną 1941 m. lapkričio dieną George’o Washingtono universitetinėje ligoninėje prie daktaro Freemano ir jo asistento Jameso Wattso operacinio stalo buvo pririšta (taip, viskas vyko panašiai, kaip rodoma filmuose) ypatinga pacientė – Rosemary Kennedy, kurią į kliniką atvežė tėvas.
Kuo sirgo Rosemary?
Jauna moteris išties turėjo raidos sutrikimų – greičiausiai, dėl traumos, patirtos per gimdymą.
Kaip tais laikais buvo priimta, Rose Kennedy trečią kūdikį, beveik pametinuką, rengėsi gimdyti namie. Ji buvo patyrusi gimdyvė, dviejų berniukų Josepho ir Johno mama. Turtingo ir įtakingo vyro žmoną abiem atvejais globojo patikimas ir gerai mokamas (125 doleriai už valandą – dideli pinigai) akušeris. Deja, trečiąkart gydytojas vėlavo atvykti, o prie moters budinti slaugė, užuot priėmusi naujagimį, stengėsi sustabdyti gimdymą – ranka laikė galvutę gimdymo takuose. Pora valandų ir deguonies stoka kūdikiui – tai buvo mergytė – negrįžtamai pažeidė smegenis.
Yra dar kita versija, kad dėl psichikos negalios kalti genai: Rosemary seneliai iš motinos pusės buvo antros eilės pusseserė ir pusbrolis. Arba ispaniškojo gripo, kuriuo galėjo persirgti motina, komplikacijos. Įdomu, kad tikroji diagnozė, jei ir buvo nustatyta, nebuvo paskelbta, nors Eunice Kennedy spėjo, kad jos vyresnioji sesuo, be kita ko, sirgo ir epilepsija.
Rosemary vėliau pradėjo šliaužioti, stovėti, vaikščioti, vėliau ištarė pirmąjį žodį. Visiems (ir pačiai Rosemary – kaip liudija prisiminimai) krito į akį, kaip ji skiriasi nuo guvių ir tvirtų vyresniųjų brolių ir net vėliau gimusių seserų. „Ji buvo mielas ir švelnus vaikas, puldavęs į neviltį, kai nesugebėdavo žaisti su kitais vaikais ar susidoroti su užduotimis, kurias šie gliaudydavo it riešutus“, – rašo Larson.
Metams bėgant paaiškėjo, kad Rosemary ne tik buvo menkesnio intelekto, bet ir kentėjo nuo agresijos, nuotaikos svyravimo priepuolių.
Metams bėgant paaiškėjo, kad Rosemary ne tik buvo menkesnio intelekto, bet ir kentėjo nuo agresijos, nuotaikos svyravimo priepuolių. Privatūs mokytojai gerokai vargo mokydami turtingos ir įtakingos šeimos atžalą skaityti ir rašyti. Kennedy tėvas, atlygindamas už pastangas bent ką nors padaryti jo dukters labui, net įrengė Šventosios Širdies vienuolyno mokykloje teniso aikštyną... Trys damos kelerius metus dirbo tik su Rosemary, ji pagaliau pramoko skaityti, skaičiuoti ir rašyti, tačiau to aiškiai buvo per mažai Kennedy – Rose ir ypač Josepho netenkino niekas, kas buvo netobula. Rose ir taip net nuo artimiausių žmonių slėpė faktą, kad jos pirmagimė dukra – ne toks vaikas!
„Liūdna skaityti vienuolikmetės mergaitės laiškus iš uždaros mokyklos, – rašo Larson. – Jie kupini baisaus ilgesio ir vienatvės. Beveik visuose Rosemary ilgisi tėvų, brolių ir seserų. „Padarysiu viską, kad tik jūs būtumėte patenkintas“, – tikino ji tėvą Josephą.“
Nepaisant visų raidos ir intelekto problemų, Rosemary išaugo žavi mergina – tokia pat žavi, kaip ir jos seserys. Penkiolikos ar šešiolikos ji pirmąkart išėjo į žmones – lydima vyriausiojo brolio Josepho pasirodė arbatėlėje su šokiais. Ir nenuvylė net savo reikliosios motinos. Niekam nė nekrito į akis, kad debiutantės Kennedy intelektas nepranoksta 12 metų vaiko. Galų gale populiarumą vakarėliuose lemia ne gebėjimas skaičiuoti ar skaityti (sakoma, kad per visą gyvenimą Rosemary perskaitė tik vieną knygą – Mikės Pūkuotuko istoriją). Dėl visa ko motinos nurodymu Rosemary partneriai būdavo arba vyresnieji broliai, arba kas nors iš šeimos draugų. Jei patys nešokdindavo, užpildydavo jos šokių knygelę neegzistuojančiais vardais, kad niekas svetimas neiškviestų ir neužkalbintų.
Rosemary dienoraštis buvo paskelbtas tik devintajame dešimtmetyje. Iš jo matyti, kad Kennedy, kaip ir dera jos amžiaus panelėms, rūpėjo opera, vakarėliai, drabužiai, stalo tenisas (ši veikla buvo rekomenduota ir dėl sveikatos, kaip lavinanti koordinaciją), draugės ir kavalieriai. Tiesa, dideliuose pokyliuose ar renginiuose rodėsi gana retai, tačiau, pavyzdžiui, puikiai atlaikė debiutą rūmuose: kartu su seserimis Kathleen ir Eunice devyniolikmetė Rosemary buvo pristatyta Anglijos karališkajai porai.
Likimo šypsena
1938 m. surengtas trijų seserų pasirodymas Bakingamo rūmuose buvo gana sensacingas – būtų buvę įprasčiau, jei debiutančių, jaunų amerikiečių, būtų buvę bent trisdešimt. Tačiau tėvo – Kennedy buvo paskirtas Amerikos ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje – sprendimas pristatyti karaliui Jurgiui VI ir karalienei Elžbietai tris bemaž bendraamžes gražuoles dukras atrodė tinkamas. Rosemary ištisas valandas mokėsi daryti reveransą ir, sakoma, tądien mūsų herojė, pasipuošusi balta tiulio suknele su šleifu, su lelijų puokštele rankoje užgožė net savo sveikąsias seseris. Tiesa, per audienciją įvyko nedidelis incidentas: darydama reveransą mergina kryptelėjo dešinę koją ir beveik parpuolė. Nei visko matę Bakingamo dvariškiai, nei juolab karalius ir karalienė „nepastebėjo“ nejaukaus momento.
Svetimi pasirodė esą jautresni Rosemary nei jai artimiausi žmonės, pavyzdžiui, vyriausiasis brolis Josephas, kurį ji ypač mylėjo. 1934 m. Joe apsilankė Vokietijoje ir rašė tėvui, kad žavisi Hitlerio sterilizacijos politika, „leidžiančia atsikratyti daugybės pasibjaurėtinų žmonijos egzempliorių“.
Londone mergina praleido, ko gero, gražiausias gyvenimo dienas. Ir ne tik dėl jaudinamo debiuto rūmuose. Jai patiko katalikiškoji Montessori mokykla – kaip tik tuo metu ji nusprendė pati dirbti su vaikais. Tačiau į asmeninį gyvenimą įsiterpė globaliojo pasaulio reikalai: prasidėjo karas ir 1939 m. ambasadoriaus šeima paliko Londoną.
Sugrįžimas į Ameriką, nežmoniškas tėvo noras kontroliuoti ir reiklumas (kai Rosemary figūra ėmė apvalėti, jis nedviprasmiškai išsakė dukrai, ką apie tai mano, ir pareikalavo imtis priemonių) irgi komplikavo padėtį. Eksperimentinės hormonų injekcijos, kurios turėjo padėti, tik dar labiau išderino ir taip labilią psichiką. Dukrą paklydėlę vėl atskyrė nuo šeimos ir uždarė į naują vienuolyno mokyklą – tąkart Vašingtone.
Niekas nesitikėjo, kad ji ten ko nors išmoks, – buvo svarbu išsiųsti merginą kuo toliau nuo visuomenės akių. Kaip jau sakėme, Josephas Kennedy būgštavo, kad dukros elgesys, net pats egzistavimo faktas trikdys šeimos gyvenimą ir trukdys ambicingai jo sūnų karjerai. Juolab seserys vienuolės ėmė skųstis, kad jų globotinė naktimis pasprunkanti iš vienuolyno į miestą ir susitinkanti su vyrais – paryčiais grįžtanti suveltais plaukais... Mergina bet kada galėjo pastoti – toks skandalas būtų buvęs išties pražūtingas. Rosemary buvo kliūtis. Kliūtį reikėjo pašalinti.
Paskutinis veiksmas
Gali būti, kad tėvas Kennedy nebuvo sadistas, norėjęs galutinai sužlugdyti dukrą. Gali būti, kad jis net tikėjo, jog toks naujas gydymo būdas kaip lobotomija padarys stebuklus – juk operacija buvo atlikta ne vienintelei Rosemary, nors nei motina Rose, nei sesuo Kathleen, kuri ypač domėjosi šiuo metodu, nepritarė patriarcho sprendimui. O ir Amerikos medikų asociacija informavo apie galimą lobotomijos pavojų. Tačiau šeimos valdovas nuvedė dukrą į Freemano konsultaciją. Chirurgas pažadėjo, kad lobotomija duos puikių rezultatų.
Štai kaip operaciją aprašė Freemanas: „Man regis, pacientė nemiegojo, buvo išgėrusi silpnų raminamųjų. Mes rengėmės operuoti per kaukolę, padarėme nedidelį pjūvį, ne daugiau kaip pustrečio centimetro. Instrumentas, kurį naudojo daktaras Wattsas, priminė sviesto peilį. Jis pasuko jį į viršų ir žemyn, kad perpjautų smegenų audinį. Po daktaro Wattso pjūvio daktaras Freemanas (tekstas rašomas trečiuoju asmeniu - red. past.) ėmė klausinėti Rosemary. Paprašė sukalbėti „Tėve mūsų“, paskui sugiedoti „Dieve, laimink Ameriką“, išvardyti skaičių seką atgaline tvarka... Pagal jos atsakymus sprendėme, kiek giliai ir plačiai naudoti instrumentą. Kai kalba tapo nerišli, sustojome.“
Dvidešimt trejų metų moteris staiga virto dvejų metų vaiku. Žalos, kurią padarė chirurgai mėsininkai, atitaisyti nebebuvo galima.
Kone išsyk paaiškėjo, kad operacija nepavyko (sunku įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti pavykusi lobotomija, bet, istorikų teigimu, didžioji dalis pacientų ją ištverdavo). Rosemary nebegalėjo kalbėti, beveik nebepajėgė judėti, kontroliuoti elementariausių refleksų. Dvidešimt trejų metų moteris staiga virto dvejų metų vaiku. Žalos, kurią padarė chirurgai mėsininkai, atitaisyti nebebuvo galima.
Josephas atsisakė lankyti dukrą po operacijos, o ji pati niekada nepaliko klinikos sienų. Kelerius metus praleido privačioje psichiatrijos ligoninėje netoli Niujorko, 1949 m. buvo perkelta į jai pastatydintą kotedžą prie Šv. Koletės mokyklos išskirtiniams vaikams. Ši mokykla Džefersone, Viskonsino valstijoje, buvo įkurta dvasiškai ir fiziškai neįgaliems žmonėms globoti.
Namas Šv. Koletės mokyklos teritorijoje, šuo, automobilis ir keramikos kursai triskart per savaitę buvo paskutinės Josepho dovanos dukrai. Kasdieniu jos gyvenimu rūpinosi dvi Šv. Klaros ordino seserys, prireikus jai būdavo suteikiama pagalba, tačiau moteris buvo visiškai atskirta nuo šeimos. Ilgainiui ji išmoko vaikščioti, nors ir šlubuodama, bent kiek kalbėti, valdyti vieną ranką.
Niekas nepasakys, ką iš tikrųjų galvojo Josephas Kennedy. Jo žmona Rose, dievotoji Rose, kuri net per savo 100-ąjį gimtadienį nepraleido mišių, tikino 20 metų nežinojusi nei apie dukrai atliktą operaciją, nei apie tai, kur ji yra: Josephas pareiškė šeimai, kad Rosemary būklė pablogėjo, ji uždaryta ligoninėje ir jos pačios bei visų šeimynykščių labui nereikia drumsti jai ramybės. Tik 1961 m., kai Josephą ištiko insultas, Rose pagaliau nuvyko į Viskonsiną. Rosemary, kuriai tuo metu buvo 43-eji, į susitikimą atlydėjo dvi vienuolės. Išvydusi motiną, ji pribėgo, smogė jai į krūtinę ir ėmė šaukti...
Laikui bėgant, ypač po šeimos patriarcho (ar reikėtų sakyti – diktatoriaus?) mirties Rosemary ėmė lankyti ir broliai bei seserys, o Larson įsitikinusi, kad 1958 m. į Viskonsiną buvo užvažiavęs ir prezidentas Johnas Kennedy – tiesa, apie šį vizitą, jei toks buvo, žinoma išskirtinai mažai. Keliskart jai buvo leista pasisvečiuoti pas artimuosius ir net užsukti į savo vaikystės namus. Su Rosemary bendravę šeimos nariai pabrėžė, kad neįprastajai viešniai patikdavo vaikštinėti, plaukioti ir lošti kortomis. Ir ji šviste nušvisdavo išgirdusi komplimentą.
