Mokslai buvo malonūs smegenims, bet ne širdžiai
Ugniagesio gelbėtojo profesiją jis pasirinko ne išsyk. Edvinas universitete studijavo biologiją. Pasak jo, tai buvo įdomu smegenims, bet ne širdžiai, juolab kad galvoje nuo seno kirbėjo ir niekur neišgaravo mintis kada nors dirbti ugniagesiu. Todėl po studijų jis sulaukė, kol Ugniagesių gelbėtojų mokykloje bus surengti dviejų mėnesių kursai ir tapo gaisrininku.
Edvinas šypsodamasis priduria, kad ne veltui, matyt, būdamas vienuolikos metų, Ignalinos gaisrinėje per vieną iš renginių pelnė perspektyviausio ugniagesio laurus. Pasak jo, jis nuo vaikystės turėjo susikūręs patikimo ir ryžtingo ugniagesio įvaizdį. Tas įvaizdis, jo teigimu, nepasikeitė ir dirbant. Į gimtąją Ignaliną dabar jis grįžta tik po budėjimų, o dirbti Vilniuje ugniagesiu jam patinka todėl, kad čia daugiau įvykių.
Tiesa, darbo pradžia nebuvo lengva. Ugniagesio gelbėtojo atlyginimas nesiekė ir penkių šimtų litų. „Ką suvokiau? Kad tai idėjinis darbas. Ir kad esame labai reikalingi, – teigia jis. – Iš tiesų, nesvarbu, ar tu senas, ar jaunas, ar turtingas, ar vėjai švilpia kišenėje, įvykus nelaimei, visiems reikia pagalbos“.
Ugniagesio patarimai, kad nekiltų gaisras
Edvinas sako, kad žmonės, išgirdę, kad jis yra ugniagesys gelbėtojas, kartais prašo papasakoti kokį baisų įvykį. Bet jis tuo dalijasi tik su geriausiais bičiuliais: „Tai nėra linksmos istorijos. Mums dažnai tenka matyti netektis. Žmonės praranda artimuosius, užgyventą turtą... Man labiau patiktų, kad kas teirautųsi, ką reikia padaryti, kad nekiltų gaisras, bet apie tai klausiama retai“, – sako ugniagesys gelbėtojas.
Pasiteiravus, kuo iš tiesų būtina pasirūpinti, kad ugnis namų nelankytų, ugniagesys neabejodamas patikina, kad juose reikia įsirengti dūmų detektorių. Ir ne todėl, kad yra toks reikalavimas, o kad liktum gyvas pats ir kiti šeimos nariai, jei kiltų gaisras. Šis prietaisas – nepakeičiamas sargybinis, ypač naktį, kai giliai įmingama.
Kita prevencinė priemonė – dūmtraukių valymas, jei gyvenama name, kuriame kūrenamos krosnys. Ir valyti juos būtina ne kartą per kelerius metus, o bent jau prieš kiekvieną kūrenimo sezoną. Ir, žinoma, nepamiršti elektros instaliacijos.
Apie rūkančius lovose jis sako, kad tokie žmonės nevertina savo ir kitų gyvybių. Beje, šiemet dėl neatsargaus rūkymo jau žuvo 18 gyventojų.
Neatsispyrė aistrai motociklams
Pavojų darbe Edvinui vis dar neužtenka. Juokdamasis jis porina, kaip pasivažinėjęs su draugu motociklu jis pats užsidegė juo lėkti. Tiesa, kad gautų A kategoriją, teko porą metų palaukti, nes kad ją išsilaikytum, turi būti 24-erių. Dabar jau ir šią svajonę E.Bagdonavičius yra įgyvendinęs.
Ar su vėju skrendantis gaisrininkas kelyje neužsimiršta? Edvinas neslepia, kad važiavimas motociklu nesyk galėjo baigtis trauma. Yra tekę kristi ant žvyrkelio. To užteko, kad įsitikintų, jog sėsti už motociklo vairo be apsauginių pirštinių tikrai nereikėtų. O savo vairavimo įgūdžius jis tobulina lenktynių trasose.
Važinėjimas motociklu jam praverčia ir darbe. Ne, į gaisrus motociklu jis neskraido. „Jau įrodyta, kad važiavimas juo gerina reakciją, periferinį matymą. Viso to reikia gaisrų ir gelbėjimo darbų metu,“ – teigia jis.
Važinėti motociklu Edvinui dabar jau ne tik papildomas pomėgis, bet ir dar viena galimybė papildomai dirbti. Jis ėmėsi motociklų transportavimo, kai šie sugenda kelyje. Kol kas, tiesa, turi daug išlaidų, bet tikisi, kad ateityje seksis geriau. Edvinas – optimistas. Optimizmo jis semiasi iš gyvenimo, iš ugniagesių, kurie gesindami gaisrus ir padėdami kitiems pamiršta savo rūpesčius ir sunkumus, iš tų, kurie sudegus namams tiki, kad juos vėl atstatys.
