Dabar 34 metų talentingas muzikantas po truputį bando įsilieti į jį priėmusios šalies kultūrinį gyvenimą – rengia koncertus, dalyvauja festivaliuose bei organizuoja koncertinį turą per Lietuvą, kurio metu atliks italų kompozitoriaus Antonio Vivaldi muzikos šedevrą „Metų laikai“.
Norėdami artimiau susipažinti su penktos kartos bajano virtuozu iš Ukrainos, atversime jo gyvenimo knygos puslapius ir sužinosime kodėl atlikėjas nusprendė pasiprašyti prieglobsčio būtent Lietuvoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Esi kilęs iš žymios muzikantų giminės. Papasakok prašau mums savo muzikalių protėvių istoriją.
– Mūsų šeima labai muzikali ir garsi Užkarpatėje. Tai pianistai, muzikos teoretikai, bet daugiausiai – bajanistai. Mūsų šeimos muzikinė dinastija prasideda nuo mano pro-prosenelio Ivano Kniazevo. Jis buvo savamokslis bajanistas. Deja, mes neturime daug informacijos apie jį, bet jo sūnų, mano prosenelį Nikolajų Ivanovičių Kniazevą jau galiu šiek tiek papasakoti – jis buvo vyresnysis geležinkelio meistras Zaporožės srityje.
Prosenelio šeima labai vertino muziką, dažnai namuose skambėdavo akordeonas, kuriuo prosenelis Nikolajus ir jo brolis Tichonas iš širdies grojo įvairias melodijas. Jie buvo savamoksliai, nemokėjo natų, bet savo grojimu puošė šventes ir namų gyvenimą. Prosenelis išmokė groti du savo sūnus, kurie tapo profesionaliais atlikėjais. Vyresnysis sūnus Vladimiras yra mano senelis, jis prieš 9 metus iškeliavo į amžinybę, o jo brolis Fiodoras gyvena mano gimtajame Mukačevo mieste. Jie išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Sunkiais pokario metais 8-metis Vladimiras bajanu grojo sveikstantiems kariams ligoninėje. Tai buvo jo muzikinės karjeros pradžia.
Po karo šeima persikėlė į Užkarpatę. Senelis ir jo brolis pradėjo groti kartu, įrašinėjo kūrinius, kuriuos transliavo per radiją, apie juos rašė straipsnius laikraščiuose. Jie taip pat mėgo sportuoti. Mano senelis buvo sunkiosios atletikos (štangos) regiono čempionas, o jo brolis žaidė tinklinį. Jie nebaigė muzikos mokyklos, bet iš karto įstojo į aukštesniąją muzikos mokymosi įstaigą. Jų duetas vadinosi Broliai Kniazevai, jie nuolat grojo kartu ir koncertavo ne tik Ukrainoje, bet ir Vengrijoje, Čekoslovakijoje bei Rumunijoje. Jų grojimas išsiskyrė ryškiu emocionalumu, harmoningu skambesiu ir aukštu profesionalumu.
– Kaip tu pradėjai groti?
– Mano mama yra muzikos teoretikė, pedagoginės kolegijos dėstytoja, o senelis nuo ankstyvos vaikystės mane mokė groti bajanu, vėliau jis tapo mano mokytoju muzikos mokykloje. Pirmuosius koncertus surengiau būdamas darželyje ir pradinėse mokyklos klasėse. Kasmet mieste grodavau ataskaitinius koncertus, važiuodavau į visos Ukrainos ir tarptautinius konkursus bei festivalius, kur esu ne kartą laimėjęs prizines vietas.
Studijas tęsiau muzikos koledže, vėliau universitete, kur įgijau magistro laipsnį. Taip jau nutiko, kad specialybės dėstytojas universitete buvo mano dėdė (senelio brolio Fiodoro sūnus) Vladislavas Fiodorovičius Kniazevas, taip pat bajanistas, mokytojas, kandidatas į meno istorijos mokslų daktarus, visos Ukrainos bajano konkursų laureatas. Jam vadovaujant turėjau unikalią galimybę augti kaip profesionalas.
– Kaip užsimezgė tavo draugystė su Lietuva?
– Aš jau ilgą laiką groju su smuikininku Sergejumi Dobošu, o mūsų kolektyvas „YeS Duet“ labai dažnai akomponuoja dainininkui iš Izraelio Israel Roytman. Pirmą kartą į Lietuvą atvykome būtent su juo 2018 metų vasarą. Tuomet koncertavome Estijoje bei Latvijoje ir vienai dienai atvažiavome į žydiškos muzikos stovyklą Lietuvoje. Tada ir užsimezgė mūsų draugystė su VšĮ „Prabudimo orkestras“ vadovu Tadu Daujotu, o mes karts nuo karto važiuodami į Suomiją užsukdavome pagroti Lietuvoje.
2022 metais buvome pakviesti koncertuoti Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022 programoje. Turėjome dalyvauti vasaros festivalyje – atlikti solo programą su „YeS Duet“ bei akomponuoti dainininkui Israel Roytman. Kai prasidėjo Ukrainoje karas, Tadas ir Elina Daujotai pasiūlė mūsų duetui surengti koncertinį turą per Lietuvą „Malda už taiką“. Per du vasaros mėnesius aplankėme 40 Lietuvos miestų ir miestelių, koncertavome miesto šventėse, bažnyčiose, koncertų salėse, geležinkelio stotyse bei netradicinėse erdvėse. Koncertai buvo labai skirtingi, galiu įvardinti 3 įsimintiniausius – Ukrainos konstitucijos dieną grojome Lietuvos Respublikos Seime, po kelių dienų ar po kelių savaičių Kaunas 2022 programoje įvyko mūsų dueto koncertas daugiabučio namo laiptinėje, o Ukrainos Nepriklausomybės dieną Kauno Rotušės aikštėje turėjome garbės koncertuoti drauge su VDU kameriniu orkestru.
– Kodėl nusprendei palikti Ukrainą ir atvykti būtent į Lietuvą?
– Paskutiniais mėnesiais Ukrainoje jaučiau, kad karas bando užgniaužti mano talentą. Aš nesu tas žmogus, kuris su ginklu galėtų eiti į frontą. Muzika yra mano ginklas. Sėdint namuose slėgė depresija, man buvo sunku groti. Scenos žmonės supranta, kad atlikėjui yra labai svarbus ryšys su publika, o karo metu nebuvo kur koncertuoti.
Tuomet gavau pasiūlymą gegužės mėnesį atvykti į Lietuvą ir surengti čia keletą pasirodymų. Manyje iš naujo užgimė viltis. Lietuvoje turiu labai daug draugų. Jie pradėjo raginti mane pasilikti čia ir po ilgų įkalbinėjimų aš sutikau. Pradžioje gyvenau pas vienus draugus, paskui pas kitus. Po truputį atsivėrė galimybės koncertuoti, gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, tuomet išsinuomojau butą Vilniuje. Iš tiesų dėkoju Dievui už jūsų šalį ir džiaugiuosi, kad vėl galiu daryti tai kas man labiausiai patinka – groti ir iš širdies į širdį bendrauti su publika.
– Kodėl nusprendei paruošti Antonio Vivaldi „Metų laikus“? Juk tai labai sudėtingas kūrinys. Kuo tave sužavėjo ši muzika?
– Vivaldi „Metų laikai“ – iš tiesų labai sudėtingas kūrinys, bet man patinka iššūkiai. Grodamas šį muzikos šedevrą savo širdimi išgyvenu Dievo kūrinijos pilnatvę, jos grožį skirtingais metų laikais. Toje muzikoje autorius atskleidžia tiek daug gamtos grožio subtilybių – joje galima išgirsti čiulbančius paukščiukus, tekantį upelį, vėjo glostomus šlamančius lapus, lietaus lašus ir griaustinį, žiemą krintančias snaiges bei speigą.
Vivaldis, būdamas dvasininkas, matė Dievo kūrinijos grožį ir muzikos garsais nutapė neįtikėtinai gražų paveikslą, kuriame visa kūrinija šlovina savo Kūrėją. Repetuodamas šią programą išgyvenu, kad kompozitorius į savo muziką įdėjo tiek daug meilės, džiaugsmo, ramybės ir vilties, o būtent šių dalykų taip reikia šiandieniam žmogui.
– Ko norėtum palinkėti Lietuvos žmonėms?
– Atvykau iš Ukrainos, šalies kurioje šiuo metu vyksta karas. Esu dėkingas Lietuvai, kad jūs taip draugiškai mane priėmėte ir kad palaikote mano tautą. Gyvename iš tiesų labai permainingu laikotarpiu, kuomet aplinkui tiek daug sumaišties, todėl artėjančių švenčių proga noriu palinkėti Lietuvos žmonėms akimirkai sustoti ir susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir amžinybę. Linkiu visiems atrasti vidinę ramybę, kurią gali suteikti tik Dievas.
Labai laukiu koncertų septyniuose Lietuvos miestuose. Tikiuosi juose išvysti jau pažįstamus veidus bei susitikti su naujais žmonėmis, kurie trokšta išgirsti muziką sklindančią iš širdies į širdį. Šie koncertai – tai mano padėka Lietuvai, jų metu aš noriu išreikšti neapsakomą dėkingumą už jūsų tautos tikėjimą, palaikymą, svetingumą ir draugiškumą, kurį patyriau per paskutinius porą metų. Tegul Dievas laimina ir saugo Lietuvą.
Pirmasis Yevgenii Musijets koncertas – jau lapkričio 15 d., 19:00 –Raudondvario dvaro Baltojoje menėje (Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj.).
