Banglentininkė Monika – apie bangą, pakeitusią jos gyvenimą: „Medikai sakė, kad esu laimės kūdikis“

Didelės vandenyno bangos – tarsi laisvė. Ant banglentės – tik tu, stojanti akistaton su galinga banga. Lietuvė Monika Čiapaitė jau daugiau nei trejus metus gyvena amžino pavasario saloje Tenerifėje, o jos mintis užvaldė ir niekaip nepaleidžia ekstremali veikla – banglenčių sportas.
Banglentininkė Monika Čiapaitė
Banglentininkė Monika Čiapaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tiesa, ne visos bangos Monikai buvo draugiškos – mergina skendo, patyrė traumą. Tačiau ir po šio įvykio noras gaudyti bangas išliko.

Apie tai, ką ji daro, Monika pasakoja aistringai. Ir dar – daug meilės savu tapusiam svetimam kraštui.

15min GYVENIMAS pokalbis su Monika – apie atrastą gyvenimo skonį, įveiktą baimę ir laimę būti čia ir dabar.

– Monika, kaip atsidūrėte Tenerifėje?

– Buvau Vytauto Didžiojo universiteto studentė. Likus pusmečiui iki baigimo čia atvažiavau atostogų – kelionė buvo mano mamos dovana.

Tada pirmą kartą lankiausi Tenerifėje, o atostogaudama išbandžiau banglenčių sportą – gaudžiau bangas. Pamenu, akys – didelės, aš pilna emocijų.

Asmeninio archyvo nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė

Skype paskambinau mamai, o ji man sako: „Tokios laimingos tavęs dar gyvenime nemačiau.“

„Aš lieku čia“, – pasakiau jai. Nors ne iš karto, bet galiausiai mama sutiko. Dėl tos pačios priežasties – mano akyse pamatytos laimės.

– Atrodo neįtikėtina, vos vienos akimirkos nuotaikos nulemta istorija. Be kalbos, be artimų žmonių – viena į tolimą kraštą.

– Universitete paprašiau akademinių atostogų. Jo taip ir nebaigiau, ir dabar grįžti jau nebegaliu.

Kai nutariau gyventi Tenerifėje, iš karto pradėjau mokytis kalbos, pažinti žmones. Ispanų kalbą norėjau išmokti labai greitai.

Man paprasčiausiai ėmė sektis. Dirbau, o visus pinigus išleisdavau privačioms ispanų kalbos pamokoms.

Čia nebuvau visai viena. Tenerifėje gyveno mano mamos draugė. Be to, netrukus į salą atsikraustė ir mama. Sako: „Aš be tavęs negaliu.“ Susiradau čia darbą ir dabar su Lietuva mūsų niekas nebesieja. Gyvename čia, čia – mano namai.

– Kaip sekėsi mokytis ispanų kalbos, kaip jus priėmė Tenerifė?

– Įsimylėjau draugiškus šios šalies žmones. Tenerifė? Na, arba sala tave priims, arba ne, arba tiksite vienas kitam, arba ne.

Man paprasčiausiai ėmė sektis. Dirbau, o visus pinigus išleisdavau privačioms ispanų kalbos pamokoms. Ispaniškai pradėjau kalbėti ir susikalbėti jau po trijų mėnesių.

– Greitai.

– Jei aš noriu – tai tik čia ir dabar. Jei noriu, tai ir padarysiu. Tokia jau esu.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė

Surfinimas nebuvo tik atostogų pramoga, tik nuotykis?

– Dabar stoju ant banglentės kiekvieną dieną. Negaliu gyventi be plaukiojimo ir be Tenerifės. Tokios pačios bangos nebūna. Visos jos labai skirtingos, tai, kaip skrieji, priklauso nuo vėjo, bangos, srovės. Bangą reikia pajausti.

– Monika, tačiau tam, kad galėtum pajausti bangą, visų pirma reikia ir išmokti. Klausant jūsų atrodo, kad viskas – labai paprasta.

– Taip, reikia išmokti. Aš pati pirkau penkias pamokas su treneriu. Po jų tiesiog ėmiau lentą ir viską dariau pati. Eini ir plauki. Viskas.

Beje, kai treneris pamatė, kad aš šią pramogą įsimylėjau, leido man kiek noriu naudotis banglente, kol įsigysiu savo.

Lenta yra meno kūrinys. Ją perkant, reikia žinoti labai daug dalykų, rinktis pagal savo ūgį, svorį, gebėjimo lygį.

Taip pat labai svarbu žinoti, kaip nori plaukioti: ar kartu su banga, ar atlikti triukus. Žinoma, aš rinkausi tokią lentą, su kuria galėčiau kuo daugiau iš šio sporto išspausti.

Asmeninio archyvo nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė

– Ar jau pavadintumėte save profesionalia banglentininke?

– Ne. Tuo užsiimu trejus metus, vietose, kur didelės bangos, plaukioju su profesionalia lenta. Tačiau banglentininkas mokosi nuolat, tai – menas ir ilgų metų darbas. Dėl to savęs profesionale vadinti negaliu. Man dar reiktų bent dešimtmečio.

Taip, esu pažengusi, galiu plaukti po banga, padaryti kelis triukus. Sakoma „surf is life“ (surfinimas yra gyvenimas). Kartais iškyla problemų, bet vos atsiduri vandenyje – jų tarsi nelieka. Beje, aš visada buvau vandens žmogus – man vanduo patiko.

– O pirmasis įspūdis? Koks jis?

– Kai pagavau pirmąją bangą, buvo labai juokinga. Visų pirma mokymai prasideda ant smėlio – mokoma, kaip elgtis su banglente.

Sausumoje reikia atsigulti ant lentos ir „plaukti“, irkluoti rankomis, tada mokoma, kaip atsistoti, nes yra tam tikra priimta veiksmų seka. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą.

Tačiau kai pirmą kartą atsiduri vandenyje, supranti, kad nieko neišmanai. Pamiršti, kaip atsistoti ant lentos, krenti.

Pamenu, treneris pasakė: „Myli Tenerifę? Matai šitą vaizdą? O gal nori jį pamatyti nuo lentos?“ Ir tada jis mane pastūmė. Žinojau, kad kai lieps atsistoti, tą ir turėsiu padaryti.

Yra žmonių, kurie, ruošdamiesi surfinti, persižegnoja, tačiau aš to nedarau.

Ėmiau stotis, atsistojau ir tada kažkas įvyko. Supratau, kad čiuožiu ant vandens, atrodė kažkas tokio. Nulipau švytėdama iš laimės. Aš čiuožiau per bangas! Negalėjau tuo patikėti.

Norėdamas valdyti banglentę, turi užsiauginti raumenyną. Plaukiojant raumenys treniruojami savaime.

Aišku, būna visko: per didelių bangų, kitų trikdžių. Su jūra nepajuokausi. Jeigu jai nepatiks – gali tave išmesti. Prieš brendant į vandenį reikia nusiraminti, tai – tam tikra meditacijos forma.

Asmeninio archyvo nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė

Yra žmonių, kurie, ruošdamiesi surfinti, persižegnoja, tačiau aš to nedarau. Tik nusiraminu: žiūrėdama į vandenį pakvėpuoju, prašau, kad vandenynas mane priimtų. Aš kalbuosi su juo.

– Bet, kaip sakote pati, būna visko?

– Buvo viena tokia banga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Tai nutiko prieš dvejus metus. Tuo metu savęs dar tikrai nelaikiau tikra banglentininke.

Tą kartą bangos buvo labai didelės. Norėjau pagerinti savo plaukimo įgūdžius, todėl treniruotis pradėjau kitame paplūdimyje, kuriame bangos būdavo didesnės.

Treneris man visada kartojo, kad neičiau plaukioti viena. Nepaklausiau, neturėjau baimės jausmo. Nors tuo metu ir galvojau, kad gerbiu vandenyną, iš tiesų tik dabar suprantu, kokia didelė yra jo galia.

Į vandenį nuskubėjau degančiomis akimis, galvojau, kad pagausiu gerą bangą. Nors bangų nebijojau, gąsdino srovės. Vos įlindus į vandenį mane pagavo srovė ir ėmė nešti link akmenų, be to, tuo metu buvo pakilęs vanduo. Tą dieną sąlygos buvo sudėtingos, nereikėjo lįsti į vandenį...

Mane nunešė staigiai, net nespėjau susigaudyti. Tada parėjo didžiulių bangų serija. Jos lūžo ant akmenų, daužėsi į uolą.

Palįsdavau po banga, tada išnerdavau, ir vėl ateidavo bangų serija. Atrodė, kad visa tai niekada nesibaigs. Visas kūnas – įsitempęs, panika. Tuo metu iš tiesų galvojau, kad dabar jau viskas.

Mėginau plaukti, netrukus pradėjau skęsti ir rėkti, vis bandydama kapstytis.

Žinoma, ši kova tęsėsi vos kelias minutes, bet man atrodė tarsi visas gyvenimas. Galvojau tik apie du dalykus: kad mirsiu arba liksiu neįgali.

Asmeninio archyvo nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Banglentininkė Monika Čiapaitė

Pavyko išlaikyti šaltą protą – prisiminiau trenerio mokymus. Susiriečiau į kamuoliuką, užsidengiau galvą.

Man pasisekė dar ir dėl to, kad esu nedidelio ūgio. Susigūžusi laukiau, kol bangos mane išmes į krantą.

Visas kūnas – įsitempęs, panika. Tuo metu iš tiesų galvojau, kad dabar jau viskas.

Trenkiausi galva į akmenis ir nesupratau, kas įvyko po to. Atsipeikėjusi pajutau, kad aš gyva, kad viskas gerai.

Man stebuklingai pasisekė: bangos išmetė pro tarpą tarp akmenų, iš karto apsikabinau akmenį ir meldžiausi. Tuo metu net negalėjau paeiti.

Prie manęs pribėgo nepažįstamas vaikinas, jis apsikabino ir laikė, o aš verkiau. Kažkas iškvietė greitąją pagalbą, buvo susirinkę daug žmonių.

Tai, kas vyko, prisimenu atskirais epizodais: ant kūno – žaizdos, nuo manęs valo kraują, kažkas kalbina. Buvau rimtai sužalota. Po šio įvykio turėjau keturias siūles galvoje ir šešias – rankoje.

Greitosios medicinos pagalbos medikai sakė, kad esu laimės kūdikis – galėjo baigtis tikrai blogai.

Kai nuvežė į ligoninę ir pradėjo siūti žaizdas, tada, pamenu, paliečiau sieną ir pradėjau verkti. Nesustodama verkiau, dėkojau bet kam, kas egzistuoja... Tai buvo laimė, džiaugsmas, kad likau gyva.

– Nepaisant to, vandenynas ir banglentė liko jūsų draugais?

– Draugas man vėliau sakė, kad po incidento aš pradėjau keistis kasdien. Ėmiau suprasti, kad vandenyną reikia gerbti. Šis įvykis mane labai subrandino. Dabar aš suprantu, ką reiškia pagarba.

Visada reikia dėkoti už tai, ką turi. Dabar kiekvieną dieną dieną atsikeliu ir gyvenimui pasakau ačiū.

Kitą dieną paplūdimyje, sėdėdama prieš vandenyną, draugui sakiau: „Žinai, ko aš labiausiai bijau? Kad vandenynas manęs nebemyli.“

Bet tada suvokiau ir dar kai ką: iš gyvenimo noriu imti viską, ką jis duoda, ir kad labai jį myliu. Visada reikia dėkoti už tai, ką turi. Dabar kiekvieną dieną dieną atsikeliu ir gyvenimui pasakau ačiū.

Taip, kai pagijau, vėl ėmiausi mylimo sporto. Tačiau vos atsidurdavau vandenyje, panerdavau – sugrįždavo visi prisiminimai. Bėgdavau iš vandens.

Supratau, kad turiu susitikti su savo baime ir ją nugalėti, perlipti. Todėl pradėjau treniruotis kiekvieną dieną. Iš pradžių kartu eidavo draugė, ji mane ramindavo. Vėliau ėmiau niekam ir nesakyti – supratau, kad su savo baime aš turiu būti viena. Eiti ir eiti.

– Baimę pavyko nugalėti?

– Taip, ir ne tik. Žinai, kas tada atsitiko? Aš pagavau didžiausią savo gyvenime bangą! Ji buvo keturių metrų. Susidraugavau su vandenynu.

Jis vėl mane priėmė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų