Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Beata Tiškevič. 3 skyrybų istorijos: ar tėčiai gali pasirūpinti vaikais?

Šio mėnesio „Mes.Jie“ ciklui jau parengiau straipsnius apie nėštumo nutraukimą, pogimdyvinę depresiją bei įsivaikinimą. Visos mano pašnekovės buvo moterys. Tiesiog tik moterys atsiliepė į mano įrašą apie tai, kad ieškau pašnekovų. Parengusi straipsnius supratau, kad man labai trūksta vyrų balso šioje temoje. Motinystė ir tėvystė liečia abi lytis. Tai nėra vien moterų reikalas.
Vyras ir kūdikis
Vyras ir kūdikis / Vida Press nuotr.

Tačiau taip galbūt kultūriškai susiklostė, o galbūt tai – viso labo mūsų seni mąstymo įpročiai, kad vaikai yra moterų reikalas. Kiekvieną savaitę pastebiu po naują straipsnį, laidą ar seminarą moterims, patariantį, kaip derinti karjerą su vaikų auginimu, darydami interviu su daug savo srityje pasiekusioms profesionalėms aš ir kiti žurnalistai vis užduodame tą patį klausimą: „Kaip jums pavyksta suderinti darbą su motinyste?“, o štai žurnalistas, uždavęs tokį klausimą pašnekovui vyrui, tikriausiai sukeltų smagaus juoko bangą.

Turėtume akcentuoti tai, koks svarbus, koks esminis vaikui yra ryšys su abiem tėvais.

Taigi vis dar mumyse vyrauja pamatinės asociacijos. Moteris siejame su vaikais, o vyrus – su karjera. Šios asociacijos yra ne tik klaidingos, bet ir skausmingos. Jos trukdo moterims, kurios siekia karjeros aukštumų arba neturi noro kurti šeimos, taip pat šios asociacijos labai kenkia ir vyrams bei jų santykiui su vaikais. Mes nuvertiname moteris, priskirdami joms tik vieną pagrindinę misiją „šeima ir vaikai“, ir nuvertiname vyrus, nuolatos pabrėždami, koks svarbus yra vaikų ryšys su motina, tuo tarpu tėčius palikdami šešėlyje. Turėtume akcentuoti tai, koks svarbus, koks esminis vaikui yra ryšys su abiem tėvais.

Šiandien kalbu apie tėvystę. Šią temą atverti plačiau man padėjo trys pašnekovai.

Kaip juos radau? Sugalvojau vėl parašyti įrašą savo „Facebook“ puslapyje, tik užklausą šįkart formulavau kitaip:

„Ieškau tėčių, kurie:

  • jaučia, kad tapo tėčiais tuomet, kai nebuvo pasirengę;
  • augina nebiologinius savo vaikus;
  • negyvena su savo vaikais ir jų ilgisi;
  • gailisi, kad turi vaikų;
  • yra tėvystės atostogose.“

Į mano šauksmą atsiliepė tėčiai, kurie beprotiškai myli savo vaikus. Papasakosiu jums jų istorijas.

Dalius: „Kai turi vaiką – reiškia, kad tu ne be reikalo gyveni“

Su Daliumi mes susitikome kavinėje. Prie gretimo staliuko sėdėjo įkyriai kikenančių merginų būrys, ir man buvo truputį nejauku, kad tokioje netinkamoje aplinkoje kalbėsime svarbiomis temomis, bet Daliaus tai nė kiek netrikdė. Žvelgė į mane ramiai, laukdamas pirmojo klausimo. Pasiteiravau, kodėl nusprendė atsiliepti į mano įrašą.

„Turbūt, aš atpažinau save. Kai parašiau, dar galvojau, ar siųsti, ar nesiųsti. Maniau, kam aš čia lendu, gal manęs visai nereikia. O vėliau apsisprendžiau: jeigu jau parašiau, reikia išsiųsti. Tai tik dėl to, kad atpažinau save. Labiausiai dėl to, kad susilaukiau vaiko per anksti arba kitaip – labai jaunas. Ir dar tinka tas punktas „labai pasiilgsta vaikų, nes nemato“.

Kai Daliaus ilgametė mergina pastojo, jam buvo vos 22-eji. Jis ruošėsi kelionei į saulėtą šalį, kur turėjo praleisti kelis mėnesius.

„Buvau visiškai nesubrendęs pagal metus. Kaip kokių septyniolikos metų. Mes ilgai draugavome, labai gražiai viskas buvo, lyg ir laiku, bet vaikelio neplanavome. Jai kažkaip baigėsi kontraceptinių tablečių pakelis, o mums buvo likę tik porą dienų iki mano kelionės. Tai mes paskaitėm tablečių lapelį, visiškai nusiraminom, kad dar mėnesį tikrai nepastos. O, pasirodo, kad tų dviejų dienų mums pilnai ir užteko (juokiasi).

Po poros mėnesių ji man parašė žinią, kad laukiasi. Mūsų santykiuose kaip tik buvo krizė, ir jau sukau galvą, ar verta tuos santykius tęsti, bet, kai sužinojau apie tai, kad ji pastojo, supratau, kad tęsti reikia (šypsosi). Kito varianto nebuvo.

Kai grįžau į Lietuvą, tik apie tai ir galvojau. Visą gyvenimą pagal šį įvykį ėmiau planuoti. Po poros mėnesių mes susituokėm... Nes tėvai labai norėjo...“

Paklaustas, ar jie negalvojo apie nėštumo nutraukimą, Dalius pasvarsto, tuomet tvirtai atsako: „Ne.“ Kurį laiką dar pagalvoja ir tada ištaria dar tvirtesnį: „Ne, tikrai ne.“

Sakau, tai susituokėte ir tapote normali šeima? „Taip. Tik nelabai kur turėjome gyventi, tai pas jos tėvus apsistojome, ji nuolatos studijavo, aš studijas buvau jau baigęs, tai pradėjau dirbti, o tie darbai sudėtingi: daug dirbi ir nieko negauni, ir tas vaikas... O žmona jam neturėjo laiko. Ir aš su juo labai daug būdavau. Jei naktį pradeda verkti, tai aš keliuosi. Jeigu „pampersus“ keisti, tai aš irgi, nes jai nelabai tai malonu būdavo (šypteli). Tai kažkaip, matyt, tas buitinis nuovargis ir įstūmė mus į tokį aklagatvį.“

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Jauna pora išsiskyrė, kai vaikui buvo 4 metai. Klibant poros santykiams, Dalių pasiekė žinia ir apie žmonos neištikimybę.

„Aš bandžiau būti ir tiesiog partneris, bandžiau ir nusileisti visada, mėginau ir vadovauti... Nė vienas iš tų vaidmenų man nepasitvirtino, niekaip nepavyko atrasti ryšio ir nesupratau, kokio vyro ji nori, nes visada viskas būdavo blogai (šypsosi). Aišku, kai dabar žiūriu, tai greičiausiai abu buvome kalti, nors tuo metu atrodė, kad tik ji manęs nesupranta.“

Po porą ištikusios krizės, jie pradėjo vis labiau vienas nuo kito atsiskirti. Atsiskyrę pastebėjo, kad taip ir lengviau, ir patogiau. Ypač Daliui, kuriam tuo metu suspindo puikus gyvenimo metas.

„Atsirado laisvė, gaudavau gerus darbus ir gerą atlyginimą, daug laisvo laiko... Buvau dvidešimt septynerių ar panašiai. Audringas metas, labai. Ir vakarėliuose lankydavausi, ir su vaiku pabūdavau. Žodžiu, viskas buvo gerai (karčiai nusijuokia).“

Iš pradžių, pora išsiskyrė tik žodžiu, o vėliau įvyko ir oficialios skyrybos. Su jomis atsirado ir teismo paskirtos sąlygos dėl vaiko lankymo bei išlaikymo. Dalius į šiuos dalykus žvelgė atsainiai.

„Galvojau, koks čia skirtumas, juk vis tiek dėl visko sutarsime. Koks skirtumas, kiek čia parašys matytis, ką, aš čia pagal grafiką sūnų matysiu? Tai kažkaip ir tą sumą per didelę užrašiau, nes tuo metu gerai uždirbdavau – labai atsainiai pažiūrėjau į tuos skyrybų formalumus.“

Vėliau atėjo krizė, Dalius prarado darbą ir paskirtus alimentus sumokėti jam buvo sunku. Pasidalinęs savo rūpesčiu su buvusios žmonos mama, jis išgirdo labai raminantį atsakymą: „Daliau, viskas yra gerai, tu geriau savimi pasirūpink, susirask darbą, o mes kol kas susitvarkysime.“

Pašnekovą tokie žodžiai labai nuramino. „Bet aš kažkaip, naivuolis, nepagalvojau, kad apie tai reikėtų pakalbėti su buvusia žmona. Maniau, kad jos pasišneka. Pasirodo, ne“, – tęsia jis.

Po kurio laiko pašnekovas gavo darbą – išsvajotas pareigas tarptautinėje bendrovėje. Dalius, išvykęs dirbti, buvo labai laimingas, nes visada norėjo pagyventi kitame klimate, realizuoti save mėgstamame darbe, tačiau kaip tik tuomet jį pasiekė antstolių laiškai.

„Aš tikėjausi, kad prieš perduodama mane antstoliams, buvusi žmona bent jau įspės, bet ji taip tyliai tai padarė, o vėliau, kai kalbėjome apie tai, ji man pasakė: „Ai, man kažkaip reikėjo dėl pašalpos ar kažko, tai man reikėjo parašyti, kad tu nemoki alimentų.“ Nu žodžiu. Man paskui visa tai labai atsirūgo.“

Grįžusį į Lietuvą Dalių pasitiko sudėtingesnės sūnaus matymo sąlygos – buvusi žmona ėmė laikytis teismo nustatyto lankymo grafiko.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

„Ten buvo parašytas populiariausias variantas – kas antrą savaitgalį. Iš pradžių pradžioje mes susitardavome, kada kuriam patogiau. Kai gyvenau svetur, tai nelabai sūnaus matydavau, siųsdavau nuotraukas, skambindavau, tai gal tai buvo sudėtingesnis periodas.

Jeigu aš kaip nors nemandagiai pagal jos supratimą atsiliepdavau į skambutį, tai galėdavau ir nepamatyti sūnaus. Jeigu, pavyzdžiui, netinkamai kartu paruošdavome namų darbus, ji pasakydavo: „Jūs nepadarėte to, ką reikėjo padaryti, viskas, šį mėnesį jūs nesimatysite.“

Ar galvojai kreiptis į teismą? – paklausiu.

„Ne. Aš žinojau, kad nieko gero iš to nebus. Ir vis ieškojau to tono – kaip rasti bendravimo būdą. Vis tiek, vis dar daug kas priklauso nuo nuotaikų, bet jau žinau, kokius žodžius galima vartoti, kokių negalima, kaip reikia pašnekėti.“

Bet juk skambinti sūnui tu gali bet kada?

Mano sūnus man labai rūpi, o aš negaliu jo apginti, negaliu daryti įtakos šiems dalykams. Man dėl to skaudu.

„Aš galiu skambinti, kai jis yra nenubaustas ir turi telefoną, nes jeigu jis yra nubaustas, iš jo telefonas gali būti atimtas. Ir tai gali trukti savaitę. O nubaustas jis yra beveik visada. Nes jis nuolatos yra dėl kažko kaltas. Mano sūnus man labai rūpi, o aš negaliu jo apginti, negaliu daryti įtakos šiems dalykams. Man dėl to skaudu.

Jis visada yra kaltas, jam neduoda galimybės klysti. Jokios laisvės. Tas blogai, to nedaryk, tas negalima, tas draudžiama.“

Toks auklėjimas daro įtaką jaunam vaikinui. Daliaus sūnui dabar jau 14 metų. Nors yra labai gabus ir protingas jaunuolis, tačiau nelabai pasitiki savimi. Dalius pasakoja, kad kai būna su sūnumi, visais būdais bando padėti sūnui patikėti savimi. Pašnekovas džiaugsmu degančiomis akimis pasakojo, kaip skaito psichologines knygas, domisi vaikų auklėjimu, kad tik atrastų tą unikalų priėjimą prie sūnaus, kad jam pavyktų jį kuo nors uždegti. „Aš stengiuosi, kad mano pokalbis būtų ir gražus, ir nuoširdus, ir prasmingas, ir pamokantis“, – šypsodamasis priduria pašnekovas.

Vasarą tėvas su sūnumi gali praleisti daugiausia laiko – vaiko mama leidžia sūnų pasiimti 2–3 savaitėms.

„Mums tada jau šventė, būna labai smagu! Praėjusią vasarą jį supažindinau su vandens sportu, sukūriau sąlygas, kad jis turėtų ko siekti. Jis taupė pinigus, kad galėtų nusipirkti įrangą, „Youtube“ žiūrėdavo, kaip ten kas...

Tai jis užsiėmė vasarą tuo vandens sportu, dalyvavo varžybose, laimėjo pirmas vietas, stovėjo ant pakylos, visas apsiverkęs ir patenkintas, aš irgi visas apsiverkęs ir patenkintas, galvoju: „Jė!“, o jis man sako: „Man tas jausmas... stovėti ant pirmos vietos pakylos... taip patiko! Aš noriu vėl.“ Ir aš pagalvojau, kaip gerai, kad girdžiu iš jo tokius žodžius, nes paprastai jis būna labai apatiškas.

Jo galėjai paklausti, kas jam patinka, ir jis atsakytų: „Nežinau, man nesvarbu.“ Mes ateidavom į parduotuvę, sakydavau: „Išsirink, ką tik nori. Šiandien šventė! Šiandien mes visi nusipirksime, kas ką nori, ir valgysim, žiūrėsim teliką ir niekur neskubėsim.“ Jis sakydavo: „Nežinau.“ Tai aš ragindavau: „Tai imk bet ką. Tik ne energinius gėrimus. Paimk didelį tortą ar traškučių, ar ką tik nori.“ Tai jis nieko nesugalvodavo. Man būdavo skaudu suvokti, kad jis nieko nenori. Paskui, žinoma, aš gaudavau velnių nuo jo mamos, kad mokau, kaip taškyti pinigus. Bet juk ne apie tai aš.“

Dalius norėtų daug daugiau praleisti laiko kartu su sūnumi. Vyras dirba tik vasaromis, o žiemą keliauja, skaito knygas, ilsisi. „Sakau, ar jūs nespėjate, ar jis serga, ar jam atostogos – aš gi galiu su juo pabūti ir į mokyklą nuvežti. Man gi nesunku... Ne, niekada.“

Tokia didelė kontrolė yra, ar ne? – pasidalinu pastebėjimu.

„Nežinau, aš nelabai suprantu, kas tai yra. Gal ji bijo, kad jam patiks? Ir praras pajamų šaltinį? (karčiai nusijuokia) Nežinau, tik nenormalios mintys man į galvą ateina. Juk galėtų džiaugtis, kad su tėvu bendrauja. Kiek aš žinau istorijų, tai dažniau būna tokios problemos, kad tėčiai nenori bendrauti. O čia atvirkščiai.“

Dar kartą paklausiu pašnekovo, ką jis ketina daryti, ar tikrai vis dar nenori imtis kitų veiksmų. „Aš sulauksiu“, – atsako. Pilnametystės? – pasitikslinu.

„Manau, kad bus anksčiau, kai jis pats pradės kažką sakyti. O mano reikalas yra būti tokiu tėčiu, su kuriuo jis pats norėtų būti. Nesakau, kad jį reikia lepinti, bet būti jam draugu. Ir jeigu aš būsiu jam draugu, tai būsiu jam reikalingas, tada, jeigu jau kokių šešiolikos metų jis sugalvos, kad nori atvaryti pas mane, tai jo nelabai sustabdysi.

Padarysiu, ką galiu, bet į konfliktą neisiu. Manau, kad bet kokiam kare visi pralaimi. Visi. Ir pralaimės čia ir jis. Visi trys pralaimėsime. Žmogaus nepakeisi, reikia kažkaip rasti kelią. Aš galiu pakeisti bendravimo toną.“

Ar kada pagalvojai, kad viskas galėjo būti kitaip?

„Man viskas labai tinka, visai nesigailiu, o džiaugiuosi, kad turiu sūnų. Nenorėčiau kito varianto. Nenorėčiau galvoti, kad būtų buvę geriau jei taip nebūtų buvę.

Tu matai, kad tu davei gyvybę kitam žmogui, kuris ja džiaugiasi. Ir viskas, ir tau nieko nereikia. Nebereikia toli ieškoti gyvenimo prasmės, nes, va, koks auga grožis, kokia laimė!

Tai gali suprasti tik tie, kurie turi vaikų. Kai turi vaiką, ir jis sėkmingai auga. Tada kažkaip viduje ramu, kad tu ne be reikalo gyveni. Tu matai, kad tu davei gyvybę kitam žmogui, kuris ja džiaugiasi. Ir viskas, ir tau nieko nereikia. Nebereikia toli ieškoti gyvenimo prasmės, nes, va, koks auga grožis, kokia laimė!

Labai noriu, kad ir mano dabartinėje šeimoje būtų vaikų, kad mano žmona pajustų tą laimę, ypač kai vaikas džiaugiasi. Tai tikrai yra kažkas tokio. Tai yra stipru.“

Kaip įsivaizduoji savo santykius su sūnumi po dešimties metų?

„Labai gerai. Mes jau dabar pasvajojam, kas bus, kai jis išeis į laisvę (juokiasi). Įsivaizduojame, kaip pasiimsime kokį kemperį (namelį ant ratų – aut.), padarysime eurotripą (kelionę po Europą – aut.), aš manau, kad bus labai gerai... Jis toks gerietis, romantikas, truputį filosofas, tai, man atrodo, mes su juo šachmatais žaisime iki ryto...

Aš žinau, kad ko dabar trūksta, vėliau bus su kaupu atlyginta. Jaučiu, kad prieš akis dar yra labai daug džiaugsmo.“

Dalius šypsosi, aš pabaigiu savo gruzdintų bulvyčių lėkštę ir grįžtu namo besišypsodama – dėl tokios nuostabios tėvo ir sūnaus meilės, bet ir šiek tiek nuliūdusi dėl to, kad ji negali dabar žibėti visomis spalvomis. Bet, jau čia turbūt ne mano reikalas.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Gintaras: „Dukters gimimas buvo pati laimingiausia diena mano gyvenime“

Gintaras man parašė laišką, kurį skaitydama aš verkiau. Tai – tėvo, beprotiškai mylinčio savo vaiką, laiškas. Dalinuosi.

„Esu tėtis. Mano mažajai karalaitei, kurią dievinu, yra 5 metukai. Su buvusia žmona negyvename drauge jau ketveri metai. Neatsimenu, nuo kada pradėjau svajoti apie vaikus. Dukters gimimas buvo pati laimingiausia diena mano gyvenime. Buvau vaiko auginimo atostogose iki jai suėjo vieneri“, – pradėjo savo laišką vyras.

Jo ir žmonos santykiai buvo geri, moteris jį vadindavo pačiu geriausiu tėčiu pasaulyje, tačiau po kurio laiko ji pamilo kitą vyrą – savo mokyklos laikų meilę.

„Nuo tada prasidėjo visokie trukdžiai bendrauti su dukryte. Visokie, kokių net nemaniau, kad gali būti gyvenime. Dabar savo mažojo angelėlio nesu matęs nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio. Vyksta įvairiausio lygio teisminiai procesai tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje, kur Mildutė šiuo metu gyvena. Aš nieko apie ją nežinau. Jos mama pažeidinėja teismo sprendimus, kurie buvo priimti Lietuvoje. Pažeidinėja ir tuos, kurie priimti Anglijoje. Per visą laiką aš reguliariai pervedu dukrytei skirtus pinigėlius į mamos sąskaitą taip, kaip nustatyta teismo...“, – tęsia savo laišką vyras.

Gintaras supranta, kad, kol neužaugs jo dukra ir pati jo nesusiras, tikriausiai jis neturės galimybės su ja laisvai bendrauti: „Aš prarandu viltį pasiekti teisybę teismuose. Jos ten nėra. O jei ir priimta tvarka kažkokia... Jos laisvai nepaisoma ir tai sunku sukontroliuoti. Nes mamytė siekia išbraukti mane iš dukrytės gyvenimo, nes jai surado naują tėtį.“

Jos mažoje galvelėje aš nupieštas kaip baubas. Nors tam priežasčių niekada nebuvo ir negalėjo būti, mes buvome be galo artimi.

Dukters mama netgi buvo paprašiusi Mildutės, kad vadintų Gintarą vardu, bet ne tėčiu, vėliau tai išsivystė į visišką bendravimo nutraukimą: „Dabar mamytė mane informuoja, kad Mildutė nenori su manim bendrauti. Aš manau, kad ji yra įbauginta. Jos mažoje galvelėje aš nupieštas kaip baubas. Nors tam priežasčių niekada nebuvo ir negalėjo būti, mes buvome be galo artimi.“

Gintaras nuolatos rašo laiškus dukrai į mamos el.paštą, tačiau yra tikras, kad nei laiškai, nei sveikinimai, nei dovanos dukters nepasiekia.

„Labai ilgiuosi Mildutės. Ši tema man yra skaudžiausia. Viešai nesu apie tai pasakojęs. Myliu mažylę labiau už savo gyvenimą. Labai tikiuosi, kad greitai ją pamatysiu ir stipriai apsikabinsiu. Pasiilgau be galo.“

Savo laišką Gintaras baigia Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Jeigu šita žemė kam nors priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.“

Brūkšteliu Gintarui, klausdama, kaip jis mano, kodėl jo žmona neleidžia jam bendrauti su dukra. Vyras teigia, kad taip buvusi žmona galėjo pasielgti dėl to, nes norėjo sukurti geresnę šeimą su nauju partneriu.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

„Be jokių uodegų iš praeities ir kad nereiktų apsisunkinti, vedant mergytę į pasimatymus su manimi. Manau, kad ji tiki, jog naujasis partneris atstos Mildutei tėtį. Bet tai, žinoma, tik mano asmeninė nuomonė. Tikrosios priežasties aš nežinau, nes mes visai nebendraujame. Susitinkam tik teismuose.“

Gintarai, o ką dabar keistumėte, jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal? Galbūt buvo klaidų ir jūsų elgesy?

„Nežinau, man sunku pasakyti. Turbūt, tikriausiai, turėjau kurti šeimą su kitu žmogumi. Dabar Mildutė būtų turėjusi abu tėvus. Manau, kad mano klaida buvo tokia, kad aš jai parodžiau, kaip stipriai noriu turėti vaikų, kaip beprotiškai juos myliu.

Tuomet galbūt ji taip nesielgtų. Nors ji man kažkada, kai kartu gyvenome, vieno ginčo metu pasakė: „Mildutė yra tik mano ir mano, o jeigu tu nori turėti vaikų sau – siūlau tau juos ir pasigimdyti.“

Užsukusi į Gintaro „Facebook“ profilį, pamačiau sportišką jauną vyrą, kurio dauguma nuotraukų darytos prieš kelerius metus, kur jis rankose laiko mažą mergytę.

Jonas: „Tu turėjai pamatyti tų vaikų akis, kai jie oro uoste paskutinį kartą atsisuko...“

Trečioji istorija – Jono pasakojimas. Su Jonu kalbėjomės per „Skype“, ir šis pokalbis truko apie dešimt minučių. Pašnekovas iškėlė labai svarbų klausimą – dažnai pasitaikančią teismų praktiką, kurios sprendimu, vaikai po skyrybų dažniausiai lieka gyventi su mama.

Jonas labai norėjo auginti vaikus, tačiau tuo metu, prieš 9 metus, kai jis skyrėsi, Lietuvoje apie tai niekas net negalvojo.

„Man buvo labai svarbu, kad bent jau leistų man tokią galimybę apsvarstyti, aš to labai troškau. Būčiau viską vaikams paruošęs, suplanavęs, galėjau ir finansiškai pilnai aprūpinti. Vakar prisiminiau vieną atvejį, kurį buvau užmiršęs: teisėjos, kuri į mane pažiūrėjo, nuobodžiaujančias akis ir pasakymą: „Jūs suprantate, kad tokios praktikos, kad vaikai liktų gyventi pas tėvą, Lietuvoje nėra.“

Net jeigu mama atsistotų šalia ir sakytų: „Aš jam atiduodu, atiduodu!“, vis tiek tų vaikų nebūčiau gavęs.

Skyrybų advokatai man irgi sakė: „Tu net negalvok, kad tau, kaip tėvui, galima būtų vaikus pasiimti. Tai neįmanoma. Lietuvoje tai nėra įprasta.“

Skyrybų advokatai man irgi sakė: „Tu net negalvok, kad tau, kaip tėvui, galima būtų vaikus pasiimti. Tai neįmanoma. Lietuvoje tai nėra įprasta.“ Kai man taip paaiškino, tai aš tos galimybės net nesvarsčiau.“

Po skyrybų Jonas kurį laiką gyveno su šešiais vaikais – keturiais savo ir dviem antrosios žmonos. Buvusi Jono žmona išvyko į Šveicariją, siekdama įsikurti taip, kad po metų galėtų su savimi pasiimti ir vaikus.

„Mes gyvenome smagiai su šešiais vaikais, buvo įdomi istorija, man buvo labai gaila išleisti vaikus. Kai žmona išsivežė vaikus į Šveicariją, įvyko skausmingas mūsų atsiskyrimas. Tačiau mūsų ryšys vis tiek išliko. Mes nuolatos bendravome. Tu turėjai pamatyti tų vaikų akis, kai jie oro uoste paskutinį kartą atsisuko...“

Šiuo metu beveik visi Jono vaikai jau yra suaugę – jis dažnai leidžiasi su jais į smagias keliones, o su buvusia žmona išlaikė pagarbų santykį. Net 2 vaikai, baigę mokslus Šveicarijoje, sugrįžo į Lietuvą.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

Teisininkė J.Kučinskė: „Turėtume šviesti visuomenę“

Susisiekiu su portalo Skiriuosi.lt vadove Justina Kučinske, siekdama išsiaiškinti vyraujančią teismų praktiką Lietuvoje ir ką daryti tėčiams, kurie negali matyti savo vaikų.

Justina patvirtina, kad jos asmeninėje ir Skiriuosi.lt praktikoje tik labai retais atvejais teismas nustato vaikui gyvenamąją vietą pas tėvą. Dauguma atvejų – tėvų tarpusavio susitarimas, kad vaikas liks su mama.

„Tačiau tai dažniausiai būna išimtiniai atvejai: jeigu mama tikrai negali pasirūpinti vaiku, stokoja tėvystės įgūdžių, serga priklausomybės ligomis ar pan. Norisi tikėti ir matosi požymių, kad judama lygybės link, bet tai yra labai maži žingsneliai.

Jeigu kalbame apie tai, kai partneriai yra visiškai lygiaverčiai (o taip yra pagal įstatymą), – teismai yra motinų pusėje. Net tokiu atveju, jeigu ūgtelėję vaikai išreiškia teismui norą, kad norėtų gyventi su tėvu, teismai vis tiek yra linkę būti mamos pusėje. Nesakau, kad tai visais atvejais yra neteisinga (tėvai linkę gudrauti – prieš vaikui išreiškiant valią nupirkti jam trokštamą daiktą, nusivežti pramogauti ir pan., tokiu būdu „papirkdami vaiką”, todėl negaliu kategoriškai sakyti, kad toks buvimas mamos pusėje yra neteisingas)“.

Kodėl taip yra?

„Taip yra ir dėl visuomenės stereotipų, ir dėl pačių tėčių. Ar jūs dažniau matote tėčius, kurie rūpinasi vaikais, ar tuos, kurie pamiršta juos, nelanko, nesidomi?

Deja, Lietuva dar ne Švedija, todėl statistiniam Lietuvos vyrui vis dar būtų labai sunku suderinti savo darbą su vaikų auginimu, kalbu net ne apie teisines galimybes suderinti, o apie požiūrį. Nors įstatymai teigia, kad čia yra lygios teisės, tačiau vis dėlto šie dalykai praktikoje neatsispindi.

Tai atsispindi tik vaiko finansiniame išlaikyme. Tačiau pasitaiko atvejų, kai tėčiams priteisiami alimentai yra kur kas didesni nei visos mamos pajamos. Tai taip pat ne visais atvejais yra blogai, bet kartais tikrai matoma nelygybė.

Skyrybų atvejais žmonės gali naudotis vaikais, kad galėtų atlyginti už patirtus neigiamus jausmus arba pasipelnyti finansiškai.

Jeigu į mane kreipiasi vyras ir nori, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų pas jį, tai aš visada bandau išsiaiškinti, ar jis supranta, ką daro, ar tikrai siekia gyventi su vaiku, rūpintis jo kasdieniniais poreikiais, imti nedarbingumą, kai vaikas serga ir pan., ar tai nėra priemonė atkeršyti buvusiai sutuoktinei. Taip elgiasi ne tik vyrai – skyrybų atvejais žmonės gali naudotis vaikais, kad galėtų atlyginti už patirtus neigiamus jausmus arba pasipelnyti finansiškai.

Būna, kad vyras, paklaustas apie tikslias detales, kaip rūpinsis vaikais, kur ves į darželį arba kaip maitins, – nė nenutuokia, kaip atsakyti. Dėl to, nuolatos rekomenduoju pagalvoti ir nuoširdžiai sau įvardinti savo noro priežastis, nes vaiko gyvenamosios vietos nustatymas yra ne vienai dienai, reikia suprasti, kad tai truks iki vaiko pilnametystės.“

Kaip jūs siūlytumėte elgtis Daliui? Kreiptis į teismą?

„Aš atsakysiu į šį klausimą labiau kaip žmogus, o ne kaip teisininkė. Aš nerekomenduoju laukti. Galima kreiptis į teismą tiek dėl bendravimo tvarkos nustatymo, tiek dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, galima kreiptis į vaiko teises dėl rekomendacinio pobūdžio dokumento sudarymo. Ten dirbančios darbuotojos tikrai profesionaliai iškomunikuos abiem tėvams tai, kas šioje situacijoje būtų naudingiausia vaikui, galbūt net prisibels į mamos širdį, privers susimąstyti, kad jos elgesys skaudina jos pačios vaiką.

Apskritai, manau, turėtume šviesti visuomenę, aiškinti motinoms ir tėčiams, kad vienintelis žmogus, kam jie kenkia tokiose situacijose, yra jų vaikas.

Man imponuoja skandinavų praktika. Jie yra linkę skyrybų atvejais paskirti vaikui dvi gyvenamąsias vietas – pusę laiko vaikas praleidžia pas mamą, o pusę pas tėtį. Abiejų namuose jis turi savo erdvę, savo pareigas ir pan. Vaikai bendrauja su naujomis tėvų šeimomis, dalyvauja kasdieniame abiejų tėvų gyvenime. Jie netgi sako, kad su naujom tėvų santuokom jie įgyja daugiau tėvų – žmonių, kurie juos myli ir rūpinasi. Tokiu būdu nesusiformuoja klaidingas požiūris, kad mama tik namų darbus verčia ruošti, o su tėčiu mes į atrakcionus einame.

Tokiu atveju, vaikas valgo košę ir pas mamą, ir pas tėtį. Kartu valosi dantis, abu tėvai yra atsakingi už vaiko gerovę mokykloje ir kitus buitinius dalykus. Pas mus teismai nustato tik vieną gyvenamąją vietą, nes tiki, kad taip vaikui yra geriau.“

Pabaiga

Labai dėkoju savo pašnekovams už atsidavimą ir atvirumą. Tvirtai tikiu, kad kiekvienoje istorijoje yra dvi pusės. Šiuo straipsniu nei aš, nei herojai nenorėjome pažeminti mamų ar nupiešti jų neigiamo paveikslo. Čia pateikiama tik viena istorijos pusė, o santykį tarp dviejų žmonių kuria du žmonės.

Norėčiau, kad šiandien savo žvilgsnį nuo besipykstančių, nesuprantančių, besiskiriančių partnerių mes nukreiptume į vaikus – juk jie yra svarbiausi žmonės tokiose situacijose. Dėl jų verta perlipti per savo stiprius ir suaugusius ego, dėl jų verta nusileisti ir atleisti tam, kad vaikas turėtų galimybę pažinti savo mamą ir tėtį bei turėtų galimybę pasirinkti pats, kokį ryšį su jais palaikyti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?