Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Beata Tiškevič. Pogimdyvinė depresija: „Aš norėjau, kad to vaiko nebebūtų“

Vaiko gimimas yra ne tik džiugus stebuklas, kuris aplanko moterį, bet ir didelis iššūkis, naujas vaidmuo, atnešantis didelę atsakomybę jau ne tik už savo, bet ir už mažo žmogaus gyvenimą. Daugelį mamų, nuslopus po gimdymo užklupusiai euforija, užklumpa netikėti jausmai – jos gali jausti įtampą, nerimą, nepasitikėjimą savimi, liūdesį, džiugias emocijas tuoj pat gali pakeisti visiška neviltis ar nemiga. Tai yra natūralu. Tačiau, jeigu šios būsenos išlieka ilgiau nei 3 savaites, verta susirūpinti, nes tai gali būti pogimdyvinės depresijos užuomazgos. Pogimdyvinė depresija pasireiškia vienai iš aštuonių pagimdžiusių moterų.
Moteris ir kūdikio vežimėlis
Mama / Vida Press nuotr.

Dažniausiai interviu girdime, kaip moterys dalijasi dideliu džiaugsmu, kad vaikas atėjo į gyvenimą. Kaip turi jaustis tos, kurios labai norėtų džiaugtis, tačiau nepavyksta? Keistos. Nenormalios. Ne tokios kaip visos kitos mamos. Tuomet galima labai nusivilti savimi.

Tokiu atveju, labai reikalingas artimųjų palaikymas ir budrumas. Kada verta sunerimti? Jeigu praėjus 3 savaitėms po gimdymo, motinos būklė vis dar yra depresyvi, kai ji didžiąją dalį laiko verkia, nesirūpina vaiku, nesirūpina savimi, ji nevalgo arba nuolatos persivalgo, kai ji nemiega, jeigu motina užuominomis pradeda kalbėti apie tai, kad nebenori būti, kad nebenori, kad jos vaikas būtų, tuomet specialisto pagalba yra būtina.

Tu turi atrasti savyje stiprybės, kreiptis pagalbos į ką nors: draugą, kaimyną, tetą, pusseserę, nežinau, kažką... Nes aš pati nebūčiau su tuo susitvarkiusi.

Dalis baisių ir kraupių Lietuvą krečiančių istorijų, kai motinos nužudo savo vaikus, tikiu, kad galėjo neįvykti, jeigu tos motinos būtų laiku sulaukusios profesionalios pagalbos ir palaikymo. Viena iš mano pašnekovių prisipažino: „Aš nežinau, kuo tai gali baigtis, jeigu neturi palaikymo. Man sunku kalbėti už visas moteris, bet, manau, kad jeigu būčiau buvusi viena, ar netgi ir su savo vyru, nežinau, ar būčiau vis dar čia ir ar mano vaikas dar būtų. Jeigu moterys yra vienos, aš nežinau... Tu turi atrasti savyje stiprybės, kreiptis pagalbos į ką nors: draugą, kaimyną, tetą, pusseserę, nežinau, kažką... Nes aš pati nebūčiau su tuo susitvarkiusi.“

Mano pašnekovė Jurgita (vardas pakeistas), susirgo pogimdyvine depresija gimus antram vaikui. „Kai Pranukas gimė, pasidžiaugiau pirmas penkias minutes, pabučiavau ir paskui išsigandau, galvodama, kas vėliau bus. Iš pradžių, yra džiaugsmas ir euforija, o vėliau susiduri su visai kita realybe. Mano realybė nebuvo tokia, kokios tikėjausi.

Man jau ligoninėje prasidėjo ta būsena. Kai man atnešė vaiką palikti per naktį, aš su baime suvokiau, kad man bus „šakės“. Pradėjau verkti, man buvo labai sunku, vyro nebuvo, nes jis užgėrė, „laistydamas“ sūnų. Aš guliu, sakau sesutei, kad duotų man vaistų. Ji man suleido vaistų, pamiegojau. Ryte atneša vaiką, aš vėl verkiu, man pienas nebėga, aš visa kratausi. Ir man tada jau kilo įtarimas, kad kažkas čia yra ne taip.“

Pašnekovė spėlioja, kad galbūt ją ši būsena užplūdo dėl to, kad buvo nedaug laiko praėję po pirmojo gimdymo – Pranukas gimė praėjus devyniems mėnesiams po dukros gimimo, organizmas dar nebuvo iki galo atgavęs jėgų, o ir pats nėštumas nebuvo planuotas.

Vida Press nuotr./Mama ligoninėje
Vida Press nuotr.

„Grįžus namo iš ligoninės mane pasitiko auklė, kuri man padėjo auginti dukrytę. Mano būsena pablogėjo, nes aš supratau, kad turiu auginti vaiką, jis naktimis nemiega, o mano dukrai 9 mėnesiai! Prasidėjo pykčiai tarp manęs ir vyro: abu nemiegoję, abu riejamės, kas ką turi daryti, kieno dabar eilė miegoti, nebuvo jokio pasirengimo. Jaučiau paniką, supratau, kad nieko negaliu padaryti, nes nevaldau situacijos, nevaldau namų, namai nebe mano, aš nebe sau esu. Ligoninėje jaučiausi tvirčiau, nes buvo medicinos seselės, o čia, grįžus... Mane išgelbėjo atvažiavusi mama.

Ji iškart perėmė vaiką iš manęs. Mama tiesiog suprato, kad visoms pagimdžiusioms yra sunku pradžioje, ji išskaidė pareigas: vyras miegojo su dukra, o aš miegojau su naujagimiu sūnumi kambary. Savaitę miegojome visi atskirai, mano vaikas bliovė, aš nemiegodavau.

Ir tada atėjo baisioji naktis, kai gulėjau su vaiku ir, aš dabar kalbu ir man sunku grįžti į tą akimirką... Tas vaikas niurzga, jam tik pora savaičių, o aš galvoju, kad jeigu taip tęsis, aš tikrai išprotėsiu. Rimtai galvojau, kad uždėsiu kaldrą ant to vaiko ir bus viskas, bus ramu.

Ir aš tada supratau, kad turiu prisipažinti. Sakau: „Mama, aš nekenčiu šito vaiko. Nenoriu, kad jis būtų, einu iš proto.“

Tada aš išsigandau pati savęs – supratau, kad man yra labai labai blogai. Palaukiau ryto, mama man duoda į rankas vaiką, kad pasūpuočiau. Paimu ir kratau jį. Mama sako: „Ką tu darai???“ Ir aš tada supratau, kad turiu prisipažinti. Sakau: „Mama, aš nekenčiu šito vaiko. Nenoriu, kad jis būtų, einu iš proto.“

Mano vyras, tikriausiai, dar ir dabar nežino, kad aš taip sakiau, nes jis tiesiog visą tą laiką, kai man buvo sunku, man kartojo: „Susiimk, visos moterys yra normalios moterys. Mes esame pasiturinti šeimyna. Kaip čia taip?“ Anyta sakė, kad melsčiausi, jog pieno būtų. Mes su vyru riedavomės, aš bėgdavau žiemą basa per sniegą, galvojau: „Viešpatie, kas vyksta mano gyvenime?“

Mano mama tą akimirką, kai pasakiau tuos baisiuosius žodžius, paėmė iš manęs vaiką ir sako: „Aš paskambinsiu tėčiui ir mes viskuo pasirūpinsim.“ Esu iki šiol dėkinga tėvams už tai. Viskas įvyko labai greitai, mama paskambino tėčiui, jie nusprendė pasamdyti antrą auklę, kad pasirūpintų sūnumi. Vyro tėvai nepalaikė šios minties, bet padėjo rasti auklę. Toks sprendimas išgelbėjo visą situaciją. Aš gavau laiko, galėjau išeiti pasivaikščioti, pabūti su savimi.“

Vėliau Jurgita kreipėsi į psichiatrę ir ginekologę. Psichiatrė išrašė antidepresantų. „Ginekologės paprašiau, kad nutrauktų pieno gamybą, pasakiau, kad nebegaliu maitinti vaiko, mane purto, krato, pykina. Ji man sako: „Vaikeli, rūpinkis savimi, prašau.“ Išrašė man tų vaistų. Mano vyras, kai sužinojo, kad aš specialiai geriu vaistus, kad dingtų pienas, pasakė: „Nu, žinai, to aš neįsivaizdavau, visos moterys susitvarko, tris, keturis, penkis vaikus turi, o tu su dviem nesusitvarkai.“

Pašnekovė teigia, kad tai, jog kreipėsi pagalbos, buvo pirmieji žingsniai į sveikimą. Jurgita suprato, kad ji nėra viena šioje situacijoje, psichiatrė nekvestionavo jos būsenos, ginekologė taip pat suprato ir paragino rūpintis savimi, tėvai priėmė. Savijauta pradėjo gerėti praėjus 3–4 mėnesiams. „Pradėjau lankyti psichoterapiją. Išėjau į žmones, pamačiau, kad yra gyvenimas. Po truputėlį vėl atgavau džiaugsmą. Kai pailsėdavau, kažkur papietaudavau, grįždavau namo, vaikai man buvo džiaugsmas. Paskui, kai antras vaikas pradėjo augti, tapti savarankiškesnis, eiti į kontaktą su manimi, man jau buvo lengviau. Bet šis procesas truko apie metus.“

Jurgita prisipažino, kad aš buvau pirmas nepažįstamas žmogus, kuriam ji papasakojo savo istoriją su visomis detalėmis. „Apie depresiją žino tik mano tėvai ir draugės. Stigmų yra labai daug. Detalių negaliu atskleisti net labai artimiems žmonėms. Kažkam pasakau, kad buvo dvi auklės, man sako: „Nu ir prabangiai, daug kas negali sau to leisti. Čia išlepimas. Tada galvoju: juk nežinai tu situacijos! Labai sunku prisipažinti, kad man buvo sunki pogimdyvinė depresija.“ Atsakau pašnekovei, kad juk ne ji pati tokią būseną susigalvojo ar susikūrė. „Taip, bet ta kaltė... kaip ji graužia! Tu sėdi ir galvoji, kad „aš tikrai nesveika“. Visos mamos tvarkosi, o kas su manim ne taip? Viskas yra: namai, tėvai, butas, pinigai, ko tik nori! Vaikai sveiki gimė.“

Šiuo metu pašnekovės jaunėliui jau yra 7 metai, o su vaikų tėvu Jurgita išsiskyrė. „Mes buvome du nesusipratėliai, kurie turėjo savų lūkesčių iš šeimos. Jis norėjo, kad viską daryčiau pati, aš norėjau, kad jis prisidėtų. Nemokėjau jam pasakyti, kad man sunku. Mokėjau pasakyti tik, kad man trūksta miego, aš pavargau. Tikriausiai, jis jautėsi panašiai, manau, kad jis ne to tikėjosi. Mes iš tikrųjų nebuvome partneriai ir draugai. Mes išsiskyrėme, kai mažiausiam jau buvo 4 metai. Bet, manau, kad mūsų santykiai byrėti pradėjo būtent tada, kai gimė antras vaikas, nes tada pajutau, kad to žmogaus nėra mano gyvenime. Kai dar gulėjau ligoninėje, prašydavau, kad atvežtų pientraukį ar dar ką nors, o jis ragelį pakeldavo išgėręs, pasakydavo, kad negali vairuot ir atveš tik po dviejų valandų, o, galiausiai, pasirodydavo tik po aštuonių valandų. Manau, kad dėl to mes ir išsiskyrėme. Man trūko jo palaikymo.“

Dabar pašnekovė abu vaikus augina viena, o jų tėvas labai dažnai lanko, kas antrą savaitgalį pasiima juos pas save ir palaiko su šeima artimą ryšį. Paklausiu, kaip Jurgitai sekasi bendrauti su vaikais dabar. „Nuostabiai. Vienam yra 7, kitai 8 metai. Aš turbūt esu iš tų žmonių, kuris gali susibendrauti tik su kalbančiais vaikais, nes kai guguoja, verkia ir klykia, man tai yra kosmosas.

Vida Press nuotr./Vaikystė
Vida Press nuotr.

Labai myliu Pranuką... ryšys tarp mūsų yra ypatingas. Bet jaučiu tą laiką, kai neėmiau jo į rankas. Sūnus jaučia labai didelę baimę būti paliktas. Ypač į mane yra įsikabinęs. Jam labai reikia mylavimų, glostymų, manau, kad tai yra kompensacija už tuos metus, kai negalėjau jo prisileisti. Jaučiu kaltę dėl to, šie dalykai man iki šiol yra skaudūs. Dažnai pagalvoju, kas būtų, jeigu man nebūtų buvę tos depresijos, bet tada prisimenu, kad ne, galėjo būti ir daug blogiau.

Kai paskaitau tas istorijas, kur moterys nužudo savo naujagimius, aš pagalvoju, kad galėjau būti ant tos ribos irgi, man baisu, bet niekada nekyla noras smerkti. Galvoju, o kas jeigu jai irgi taip buvo? Ir nieko nebuvo šalia? Tu ėjai iš proto ir taip atsitiko?“

Kita mano pašnekovė Gintarė teigė, kad pogimdyvinės depresijos pradžia buvo žūtbūtinis siekis būti tobulai. „Iki nėštumo buvau labai aktyvi, ieškanti pripažinimo ir įvertinimo, siekianti savo tikslų, einanti kiaurai sienas. Buvau labai susikoncentravus į aplinką ir ką kiti turi padaryti, kad mano gyvenimas būtų geras ir laimingas. Tokia atėjau ir į motinystę. Turėjau susikūrusi paveikslą, kaip viskas turi būti nėštumo metu, kaip viskas bus, kai vaikelis gims, kaip elgsiuos, kokius auginimo metodus taikysiu, netgi koks mano vaikelis bus.

Mane nuolat lydėjo perfekcionizmas, kad aš turiu būti atsakinga už gyvybę, kurią nešioju, kad mano jausena ir mintys persiduoda būsimam vaikeliui.

Nėštumo metu susidūriau su didžiausiu savo priešu – hormonais, kurie supažindino mane su reiškiniu, kai nebevaldai savęs, nesusikalbi su savimi, nebevaldai savo kūno ir nekontroliuoji nei nuotaikos, nei savo veiksmų, kurie tampa neadekvatūs. Mano lūkesčiai aplinkai ir lūkesčiai artimiausiems žmonėms iššovė pykčiu, agresija, ašaromis ir nuotaikų kaita. Buvau sumišusi, nes iš viską valdančios man reikėjo tapti viską paleidžiančia, atsiduodančia. Mane nuolat lydėjo perfekcionizmas, kad aš turiu būti atsakinga už gyvybę, kurią nešioju, kad mano jausena ir mintys persiduoda būsimam vaikeliui. Po eilinio jausmų protrūkio, kad viskas įvyko ne taip, kaip turėjo įvykti pagal mano planą – kaltindavau save, verkdavau. O kitą dieną, lyg niekur nieko besišypsodama mėgaudavausi gyvenimu.

Šios emocijų audros labai sekino, gadino mano santykį su artimaisiais, nes jie nežinojo, ko iš manęs tikėtis. Mano emocinė sveikata jau tuomet buvo pašlijusi. Ir viskas dėl to, kad norėjau būti tobula ir norėjau sekti savo „tobulą“ planą. Nors nėštumo metu ir ruošiausi gimdymui ir tam, kas laukia po jo, galiu drąsiai pasakyti, kad ruoškis nesiruošus, viskas bus taip, kaip bus. O svarbiausia turbūt tai, kad reikėjo neturėti lūkesčių ir priimti viską taip, kaip yra.“

Po gimdymo Gintarę užplūdo euforija ir didelis džiaugsmas dėl į šį pasaulį atėjusio vaiko. Nuo pirmos dienos puoliau į mamos vaidmenį, taip, kaip buvau suplanavusi: sėdėjau prie vaiko ir žiūrėjau į jį miegantį, keldavausi visus kartus pati pamaitinti, keisdavau sauskelnes pati ir vėl žiūrėdavau į jį ir vėl maitindavau, ir vėl, ir vėl, ir vėl, ir viską pageidautina pati. Nes aš juk viską galiu. Aš didvyrė.

Mažiukas augo, stiprėjo, pradėjo po truputį bendrauti, o aš negalėjau nuo jo atitraukti akių ir manęs neapleido suvokimas, kad ne taip įsivaizdavau viską. Su vaikučio augimu, prasidėjo kiti motinystės iššūkiai – nemigo naktys dėl skaudančio pilvo ar susimaišiusios dienos su naktimis ar maitinimo problemos, lydimos visiškai nereikalingų vyro komentarų. Taip pat mano išsvajotas hormonų nusiraminimas – neatėjo. Jie toliau siautė. Čia aš palaimingai šypsodavausi žiūrėdama į sūnų, čia verkdavau kartu su juo iš nuovargio ar kad kažkas nepavyksta taip, kaip noriu, ir kad niekas nepadeda, taip, kaip aš įsivaizdavau, kad padės.“

Pašnekovė jau po mėnesio pajuto, kad kažkas yra ne taip: ji vis dažniau palikdavo vaiką vieną lovytėje, kad pati galėtų į kitą kambarį išeiti išsiverkti. „Būdavo dienų, kai vyrą išleisdavau į darbą 7 ryto su sūnumi ant rankų, supdama, taip ir susitikdavom 18 val., būdavau vis dar nepadėjusi vaiko į lovytę, nes jis verkdavo nesustodamas. Apie pavalgymą ar prisėdimus kalbos net nebuvo, o iš vyro pirmas išgirstas sakinys po „labas“ būdavo „kas vakarienei?“. Niekam to nesakiau, juk turiu susitvarkyti pati, vaikui juk tik keli mėnesiai, visos tai praeina ir aš praeisiu – kartojau sau nuolatos. O svajojau tik apie elementarų nepertraukiamą miegą.“

Vida Press nuotr./Kūdikis
Vida Press nuotr.

Gintarė sako, nors viskas skamba dabar gana juodai, tikrai vien tik blogai nebuvo. „Labai keistas jausmas, kai tu iki ašarų mylį tą mažą žmogų ir tuo pačiu nori pabėgti nuo visko. Pirmieji trys mėnesiai yra skirti iš esmės bazinių vaiko poreikių tenkinimui. Vaikiukas daugiausia miega ir valgo, neduodamas jokio atgalinio ryšio. Pati matuoji, kiek tau sekasi ir ar gerai sekasi. Aplinkinių, artimųjų ar nepažįstamų komentarai mano, kaip mamos, suvokimui, labai darė įtaką. Kiekvienas komentaras apie tai, kaip nešioju, migdau, maitinu, rengiu savo vaiką, savivertės ir pasitikėjimo nepridėdavo, nes visi jausdavosi labai svarbūs ir turintys teisę patarti ir dažniausiai tai darydavo labai įkyriai ir tiesiai. Pačioje pradžioje aš labai jautriai į juos reaguodavau ir tai lėmė dar didesnį susikoncentravimą į buvimą „tobulai“.“

Kai gaudavau priekaištų, komentarų, grauždavau save už tai, kad nesu tobula mama, tobula žmona, tobula draugė, tobula dukra ir tobula moteris.

Pašnekovė pasakoja, kad iš visų jėgų bandydama būti tobula mama net nepastebėjo, kaip apleido save bei artimuosius. „Aš stengiausi viską spėti, tiesiogine šio žodžio prasme ieškojau, kaip visiems įtikti. Kai gaudavau priekaištų, komentarų, grauždavau save už tai, kad nesu tobula mama, tobula žmona, tobula draugė, tobula dukra ir tobula moteris.

Sunkiausias periodas man prasidėjo, kai sūnui buvo 5 mėnesiai. Jis pradėjo daugiau būdrauti (laiko tarpas, kai kūdikis nemiega, o susipažįsta su pasauliu). Už lango buvo šaltasis sezonas, bjaurūs orai, daugiau sėdėjimo namuose. Tuo metu prasidėjo, kaip aš vadinu, mano „zombėjimo“ periodas. Skamba baisiai, net ir man dabar, bet taip buvo. Sūnui labai sunkiai dygo dantys, vienas po kito, po kelis iš karto, be pertrauktų, o tai reiškia lygiai 9 mėnesiai beveik nuolatinio verkimo dienomis, beveik jokio miego naktimis. Naktimis sudėjus miegodavau apie 4 valandas su pertraukomis. Verkdavau kartu su vaiku jį nešiodama naktimis, kol jis nurimdavo. Dienomis šiek tiek nesiorientavau erdvėje, vaikščiojau pajuodusiais paakiais, nieko nebenorėjau, tiesiog dariau tai, KĄ REIKIA, o slapčia svajodavau, kad visa tai baigtųsi.“

Artimieji pašnekovės būsenos nesuprato, atvirkščiai – priekaištingai užsimindavo apie tai, kad Gintarė yra nuolatos pikta, pasidalindavo pastabomis dėl elgesio su kūdikiu, tuomet herojė dar labiau užsisklęsdavo savyje. Ilgainiui ir sūnus ėmė perimti mamos emocijas. „Mano jausmai keisdavosi kas minutę. Atsiskyriau nuo draugų, kurie nesuprato, kodėl negaliu rasti laiko net jiems, kodėl esu tokia įsitempusi. Jie nustojo lankytis pas mus namuose. Gyvenimas vyko tarp 4 sienų. Vyras nerodė didelio palaikymo auginant vaiką, nes jis juk dirba ir jam reikia pailsėti. Daugelį dalykų dariau pati. Jis prisidėdavo tik epizodiškai, po ilgų dejavimų, kaip sunku viskas, nes vaikas neramus.“

Kadangi dabar, praėjus 5 metams po šio tamsaus laikotarpio, Gintarė švyti, džiaugiasi motinyste, o savo dienų atradimais dalijasi tinklaraštyje Happyroutine.blogspot.com, man buvo labai įdomu sužinoti, kas jai padėjo atsigauti. „Kaip dabar pamenu, kovojau su savimi ilgai, o galvoje ėmė ir persivertė viskas per vieną dieną. Gal kad atšilo oras, gal kad mano vaikas pradėjo vaikščioti, gal kad aš susirinkau save ir nukreipiau tik į teigiamus dalykus, tikslaus atsakymo neturiu iki šiol. Žinau tik tai, kad mano vaikas ištempė mane iš to juodo periodo. Mano lūkesčių atsisakymas, savo kantrybės ribų išplėtimas, o labiausiai turbūt suvokimas, kad nesu ideali, na, ir nebūsiu tokia, na, ir nereikia, tačiau savo vaikui aš esu idealiausia būdama tokia, kokia esu. Pradėjau mažinti lūkesčius sau. Tai vyko per didelius konfliktus su savimi ir vis dar tęsiasi iki dabar.

Po truputį pradėjau mokytis neberaguoti į žmonių replikas vaiko auginimo klausimais ir kokia mama esu, pradėjau priverstinai save stumti iš namų ir užsiimti mėgstama veikla. Tiesiog pabandžiau pažiūrėti, kur tai nuves, nes gailėjimas savęs niekur nenuvedė, stebuklinga fėja nepadarė manęs laimingos, kaip ir artimi žmonės, todėl susidėliojau planą iš naujo. Tai turbūt su pirma išmiegota naktimi po metų vaiko auginimo, panorau išbandyti kitokį gyvenimo būdą ir nurimau.

Vaikas yra geriausia, kas man nutiko kaip asmenybei. Jei ne vaiko gimimas, turbūt anksčiau ar vėliau kažkoks gyvenimo įvykis būtų išbandęs mane taip pat, bet ačiū savo sūnui, kuris mane augina jau 5 metus.“

Pogimdyvinė depresija yra labai dažnas reiškinys. Tai yra moters emocinio balanso sutrikimas, kuriuo susergančių moterų skaičus per metus yra didesnis, nei kartu sudėjus visų žmonių, kurie per metus suserga tuberkulioze, Parkinsono liga, Alzheimeriu, epilepsija, vilklige ar leukemija.

Artimieji, būkite budrūs ir dėmesingi, moterys, nekaltinkite savęs dėl pablogėjusios savijautos, drąsiai ieškokite specialistų pagalbos. Kartais – psichologo, psichoterapeuto ar psichiatro pagalba yra tiesiog būtina. Ji gali išgelbėti ir motiną, ir vaiką, ir visos šeimos gerovę. Rūpinkitės savimi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?