Prieš trejus metus Rūta patyrė rankos traumą, dėvėjo gipsą, o kai po kelių mėnesių gydytojai padarė rentgeno nuotrauką, nustebo, nes rankoje nematė kaulo. Pasirodo, kad tai, kas atrodė, jog yra paprasta rankos trauma, iš tikrųjų buvo labai rimtos ligos pradžia. Diagnozė – auglys alkūnėje. Operacija, morfijaus injekcijos, ligoninė, gydymas.
Rūta sako, kad vėžys jai padėjo labai daug dalykų gyvenime suvokti – tapti drąsesnei, ryžtingiau imtis to, apie ką svajoja.
„Kai man pasakė, kad yra auglys rankoje, iš pradžių net sunkiai patikėjau, kad taip nutiko man. Maniau, kad man užteks operacijos, o paskui tas supratimas atėjo savaime, tikrai ne iš karto. Tik po kurio laiko suvokiau, kad yra ir grėsmė gyvybei. Tuo metu buvau ketvirtam kurse“, – pasakoja mergina.
Nors gydytojai Rūtai primygtinai rekomendavo pasiimti akademines atostogas ir paskirti visą savo laiką bei energiją gydymui, tačiau ji nepakluso. Gulėdama ligoninėje, gydydamasi chemoterapija, Rūta parašė savo bakalaurinį darbą. Ir dar nuvažiavo jo apsiginti!
„Man atrodo, kad gynimo metu aš jaučiausi ramiausiai iš visų savo grupiokų. Man tai neatrodė baisu, palyginti su tuo, kaip gyvenau tuo metu. Man jau buvo prasidėjęs gydymas, buvau visiškai plika“, – prisimena tas dienas Rūta.
Ir pažymį, beje, ji gavo aukščiausią. Paklausiu dėl plaukų – esu girdėjusi, kad plaukų nuslinkimas yra vienas sunkiausių emociškai momentų sergantiems onkologine liga. Kaip buvo Rūtai?
„Kai mama kirpo man plaukus, aš juokiausi. Žinojau, kad jie vėliau ataugs. Nesureikšminau plaukų, man buvo svarbiausia pasveikti“, – patikina mergina.
Ne veltui aš taip akcentuoju plaukus, nes kai Rūta įėjo į kavinę, kurioje tarėmės susitikti, iškart pastebėjau vešlius, garbanotus, ryškia spalva nudažytus plaukus. Pasakau ir jai komplimentą apie tai. Rūta juokiasi: „Aha, buvau gi visiškai plika. Per metus su trupučiu ataugo. Visada svajojau turėti garbanotus plaukus, o buvo tiesūs, tai dabar išsipildė svajonė... (juokiasi) Sako, kad po chemijos (chemoterapijos – aut.) dažnai taip būna.“
Rūta apie ją ištikusią ligą kalba tik pozityviais sakiniais, sako, kad vėžys jai padėjo labai daug dalykų gyvenime suvokti – tapti drąsesnei, ryžtingiau imtis to, apie ką svajoja.
„Tiesiog gyvenimas per trumpas, kad kažko atsisakyčiau. Darau tai, ko noriu šią minutę. Prieš ligą buvau drovesnė. Kai norėdavau kažkur eiti, tai būtinai kažkas kitas turėdavo su manimi eiti, nes vienai nebūdavo jauku, o dabar man nėra skirtumo! Suprantu, kad jeigu niekas neis – tai reiškia, kad ir aš niekur nenueisiu. Tai reikia eiti ir eini“, – ramiai mintis dėlioja pašnekovė.
Šiek tiek pasikeitė požiūris į save bei kitus žmones: „Seniau man kiti buvo svarbesni, o aš sau – paskutinėje vietoje. Dabar šiek tiek irgi taip yra, bet jau nebe taip stipriai (juokiasi). Daugiau savęs pradėjau žiūrėti, nes ir dėl ligos nuolatos reikia sekti savijautą, simptomus. Stengiuosi duoti tiek, kiek galiu, bet ir suvokiu savo ribas.“
Nepaisant pozityvių ligos aspektų ir mūsų su Rūta didelio noro, kad šis straipsnis įkvėptų visus tuos, kuriems šiandien ši tema yra ypač aktuali, sunkių akimirkų irgi buvo. Paklausiu Rūtos, kas jai sergant buvo sunkiausia.
Rūta atsako: „Sergant onkologine liga ir gaunant gydymą, dėl chemoterapijos ar spindulinės terapijos, dažnai pritrūksta jėgų atlikti elementariausius darbus, tačiau aplinkiniai ne visada tą supranta. Gal iš vakaro jauteisi gerai, bet kita diena gali būti prastesnė, niekada nežinai, kaip jausies rytoj. Vieną dieną gali jaustis gerai, o kitą dieną gali nepavykti išlipti iš lovos. Todėl esant bet kokiam pagerėjimui reikia džiaugtis tomis akimirkomis, užsiimti mėgstama veikla.“
Rūta priduria, kad ligos metu labai sunku būti priklausomam nuo kitų žmonių: „Nuolatos esi tarsi „pririštas“ prie kitų žmonių ir jų pagalbos reikia nuolatos. Po sunkių chemijų nusilpsta visas organizmas, žmogus praranda savo jėgas, nebėra energijos. Viską apsunkina ir kiti gydymo šalutiniai reiškiniai: pykinimas, kurio negali nuslopinti net suleidžiami vaistai nuo pykinimo, įvairūs kūno skausmai, apetito praradimas... Visa tai labai išsekina žmogų.
Kad kuo greičiau pasišalintų iš organizmo lašinama chemija, reikia gerti labai daug skysčių, kurių dažnai irgi nesinori arba tiesiog per sunku pasijudinti pakelti vandens butelį. Norėjosi visą laiką miegoti, tam, kad kuo mažiau jaustųsi visi šalutiniai poveikiai ir greičiau praeitų laikas, kol sulašės paskutiniai lašai.“
Kai pašnekovė turėjo eiti per labai stiprų chemoterapijos kursą, jai išopėjo burna, skaudėjo net nuryti seiles, ką jau kalbėti apie valgymą. Kartais artimieji nežino tam tikrų faktorių, sako Rūta, ir, pavyzdžiui, iš rūpesčio verčia ar primygtinai prašo valgyti.
„Tikrai blogai yra nevalgyti, bet artimieji turėtų išmokti prieiti prie sergančių, prakalbinti juos. Praskaidrinti dienas. Atnešti knygų, žurnalų. Kartais net nebūtina kalbėti, tiesiog buvimas šalia labai daug duoda. Net nereikia tų žodžių“, – sako mergina.
Nebematau prasmės laukti to, kas galbūt niekada neįvyks. Išmokau kantrybės, išmokau sau atleisti, kai nepavyksta koks nors darbas.
Bet dažniausiai artimieji dar sunkiau pakelia diagnozę negu pats sergantis, – pasidalinu su Rūta, o ji sutinka: „Taip, ir tada nesinori jiems užkrauti tos jausmų naštos. Kartais sergantieji labai daug nutyli dėl to. Ne visada artimieji dėl to suvokia, ką mes jaučiam ar patiriam sirgdami.“
O ligoninėje yra psichologas? „Kai aš ten buvau, psichologo nebuvo. Dabar yra“, – patikina pašnekovė.
Du kartus per mėnesį skyriuje apsilanko Kaniterapinės pagalbos centras – tai specialiai apmokyti šunys, kurie ateina kartu su savo šeimininkais. Šie geradariai atvyksta pradžiuginti sergančių ir suteikti jiems gerų emocijų. Rūta sakė, kad šie apsilankymai būna laukiamiausias savaitės įvykis.
Šunis galima paglostyti, kartu nusifotografuoti, taip pat jie rodo išmoktas komandas. Tai kartu ir vienas iš gydymo būdų, skirtas sergančiųjų emocinės bei psichologinės savijautos gerinimui.
Mano pašnekovė Rūta jau daugiau negu metus yra remisijoje – tai reiškia, kad nebėra vėžinių ląstelių. Paklausiau Rūtos, kaip ji jautėsi, kai sužinojo šią gerą žinią.
„Visada gyvenau ta mintimi, apsidžiaugiau, nes pagaliau galėsiu daryti tai, ką mėgstu! Kai sirgau, negalėjau net savanoriauti, turėjau vengti didelių susibūrimo vietų, būdavo silpna. Po truputį grįžtu į gyvenimą“, – džiaugiasi ji.
Savanorystė man suteikia džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę, kai matau kitų šypsenas, nors žinau, kokį skausmą jie patiria viduje.
Netrukus po remisijos, Rūta grįžo į onkologinį skyrių, bet šįkart kaip savanorė. Ji lanko sergančius žmones, siekdama pasidalinti savo patirtimi, įkvėpti jiems ūpo ar tiesiog pabūti kartu.
„Pradėjau savanoriauti tame skyriuje, kuriame gulėjau. Ten viskas man pažįstama, kažkodėl man smagu ten. Kiti pasveikę nori tučtuojau tai pamiršti, pavyzdžiui, praeina pro onkologinį skyrių ir juos net supykina nuo to. Man tai kažkaip kaip tik norisi atiduoti kitiems savo patirtį, tiesiog pabendrauti. Kalbuosi su sergančiais žmonėmis, dažniausiai jiems reikia pasidalinti savo jausmais.
Pasiūlau kartu filmą pažiūrėti arba kokią knygą atnešu. Didžioji dauguma yra pririšti prie savo lovos ir niekur negali išeiti. Kitų namai yra už 300 kilometrų, tai jų neatvažiuoja aplankyti artimieji, tad kartais jiems reikia kokių maisto produktų atnešti. Tai tam mes, savanoriai, ir esame“ – veiklos akimirkomis dalijasi mergina.
Rūta savanoriauja ne tik onkologijos skyriuje, bet ir labdaros bei paramos fonde „Mamų unija“: „Šis fondas rūpinasi vėžiu sergančiais vaikais ir jų šeimomis. Šiuo metu savanorystė man suteikia džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę, kai matau kitų šypsenas, nors žinau, kokį skausmą jie patiria viduje.“
Rūta, paklausta, ko jai labiausiai trūko, kai sirgo, atsako, kad pasigesdavo bendravimo, nes draugai ne visada galėjo aplankyti. Norėjosi su kažkuo pasikalbėti. Pašnekovė pabrėžia, kad labai svarbu dalintis, kalbėtis, tikėti bei išmokti priimti kitų žmonių pagalbą.
„Yra kur kas lengviau, kai gali kažkuo pasitikėti, neužsidaryti savyje su savo mintimis, geriau jomis dalintis, nes, kad fizinis kūnas sveiktų, jam reikia ir sveikos sielos. Tai, ko negydo gydytojai, mes patys turime stengtis „pasigydyti“, nes labai daug priklauso nuo mūsų minčių ir nusiteikimo, – sako Rūta ir pabrėžia, kad didelė sėkmingo gydymo dalis yra paties sergančiojo tikėjimas tuo, kad jis pasveiks: – Manau, kad labai svarbu susidraugauti su liga, jai nesipriešinti. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Jeigu jis sau sako taip, kaip aš sau sakydavau „Aš tikrai pasveiksiu, aš turiu pasveikti, nes dar turiu labai daug planų įgyvendinti“, manau, kad tai padeda. Aš labai tuo tikėjau, manau, kad dėl to man ir pavyko.
Mūsų medicina dabar yra labai pažangi, ji išgydo net sunkiausias ligas. Svarbiausia – neprarasti vilties ir pasitikėti gydytojais. Siūlau neatsisakyti savo gyvenimo, kurį gyveno žmogus prieš tai. Gal ir su mažiau jėgų, bet įmanoma kažkokia veikla užsiimti.“
Paklausiu Rūtos, ką jai reiškia ši tema – „Pagaliau esu laisvas“. Jos atveju, tai išsilaisvinimas iš ligos, bet, kaip supratau pokalbio metu, ne tik iš jos – bet ir iš seno elgesio modelio, baimių.
„Kalbant apie šią temą, tai man turi ir kitokią reikšmę, ne tik išsilaisvinimą iš ligos, bet ir vidinio „aš“ išsilaisvinimą. Kaip minėjau, aš atradau savy daugiau drąsos. Manau, kad kiekvienas žmogus tai turi, tiesiog reikia gyvenime kažkokių momentų, kad susiprastum, jog tai yra tavyje.
Aš nustojau laukti, kol vienas ar kitas dalykas kada nors įvyks. Tiesiog, jei pamatau kažkokią galimybę, kuri mane žavi ar yra įdomi, nieko nelaukusi imuosi jos. Nebematau prasmės laukti to, kas galbūt niekada neįvyks. Išmokau kantrybės, išmokau sau atleisti, kai nepavyksta koks nors darbas, – tuomet suprantu, kad tai tiesiog ne mano jėgoms ir, kad neturiu savęs kaltinti dėl to.“
Nors Rūta yra remisijoje ir ji puikiai psichologiškai susitvarkė su liga, kasdien padeda daugybei žmonių patikėti tuo, kad jie irgi pasveiks, tačiau ji pati dar negali dirbti – jos laukia labai svarbi rankos operacija. Šiuo metu pašnekovė laukia, kada kas nors pagamins jai tiksiantį rankos implantą, kuris atstos kaulą. Tai gali įvykti ir po savaitės, bet gali užtrukti ir kur kas ilgiau.
Labai linkiu, kad tai kuo greičiau išsispręstų, ir Rūta galėtų kibti į darbus abiem rankomis ir dar geresniu ūpu!
