Labai dažnai interviu metu verkiu kartu su pašnekovais. Nežinau, kodėl, bet aš niekada nesugalvoju jų teisti ar smerkti – gal reiktų kelti klausimą kitaip: kodėl turėčiau juos teisti ar smerkti? Kas aš, kad tai daryčiau?
Bet dauguma, net jų artima aplinka, tai daro. Taip daro ir mūsų visuomenė, vien dėl to pašnekovai labai nerimauja, kad juos atpažins darbdaviai, kolegos darbe ar partneriai. Tai galėtų reikšti darbo netekimą ar santykių nutraukimą.
Juk dauguma mūsų, dauguma žmonių, kuriuos šiandien matėte eidami gatve, kurie supa jus darbe, netgi jūsų draugai ar partneriai – turi tokių nutylėtų istorijų. Ir ne vieną.
Svarstau, kaip keista – juk dauguma mūsų, dauguma žmonių, kuriuos šiandien matėte eidami gatve, kurie supa jus darbe, netgi jūsų draugai ar partneriai – turi tokių nutylėtų istorijų. Ir ne vieną. Nėštumo nutraukimas, persileidimas, pogimdyvinė depresija, sunki liga, mylimo žmogaus neištikimybė, skyrybos, seksualinė prievarta, galbūt net koks nors nusikaltimas, jų tėvų elgesys vaikystėje ar priklausomybės – šios temos taip arti mūsų, tik mes jų labai gėdijamės ir bijome apie tai kalbėti.
Aš tai suprantu, nes puikiai žinau, kas yra viešumas ir su kokiomis pasekmėmis vėliau gali tekti susidurti atskleidus savo paslaptį ar pažeidžiamumą. Turiu paslapčių ir aš, kai kurias atskleidžiau, o vėliau gulėjau kelias dienas lovoje užsidengusi antklode. Bet vėliau nuo to tik sustiprėjau, sutikau žmonių, kurie palaiko, supranta, o su jau pažįstamais mūsų pokalbiai pasiekė dar didesnį gylį.
Mano didžiausia paslaptis, kurios vengiau ir bijojau, tai mano mylimo žmogaus neištikimybė. Ji man buvo labai skaudi. Aš to labai gėdijausi, nes maniau, kad tai mano kaltė. Po kurio laiko tai atleidau ir ištekėjau už to paties žmogaus. Bet pamiršti to, kas buvo, negalėjau. Negalėjau to sau pripažinti ir su siaubu reagavau į bet kokią galimybę, kad apie tai sužinos kiti.
Prieš pusę metų apie tai papasakojau vienam labai populiariam žurnalui – buvau dėl to rami. Papasakojau tai kaip gyvenimo patirtį, kuri mane užaugino. Žinojau, kas gali būti po to – pasmerks, išjuoks, kas nors gal atstums, sakys: „Kam čia ant visos Lietuvos tokius dalykus pezi?“. Buvau pasiruošusi viskam.
Po to, kai interviu išėjo į viešumą, į mano gyvenimą atėjo dar daugiau ramybės. Gavau palaikančių laiškų iš žmonių, kurie patyrė tą patį. Tai padrąsino juos nesinešioti to savyje, prabilti apie skausmą ir nuo jo išsilaisvinti. Juk pakanka vienų suprantančių ir palaikančių akių, empatiško klausytojo ir tas krūtinę slegiantis ledo luitas jau truputį aptirpsta.
Dauguma pašnekovų, skaitydami tekstus, kuriuos parašau apie juos, verkia. Rašo: „Aš nemaniau, kad esu tokia(-s) stipri(-us)... Ačiū.“ O viena pašnekovė, kuri neslėpė savo vardo ir pavardės, netgi ryžosi neslėpti ir veido, pasirodžius mūsų pokalbiui parašė: „Jaudinausi kaip mažas vaikas laukdama to straipsnio, o sulaukiau daugybės palaikymo žinučių iš nepažįstamų žmonių, daugybės panašaus likimo žmonių klausimų ir pasidalijimų savo istorijomis, pažįstamų skambučių, kurie verkė po tavo straipsnio. Gal nuskambės kvailai, bet jaučiuosi padariusi gerą darbą.“
Tuo metu, kai rašau šį tekstą sėdėdama kavinėje, prie manęs prieina moteris ir sako: „Blynas atšals! – Ir rodo į manęs laukiančią lėkštę su blynais. – Neskanu paskui bus!“. Ai, tegul ir atšąla tas blynas. Kalbuosi su jumis toliau.
Šiandien turėjau susitikti su moterimi, kurios istorija ypatinga – ji 10 metų praleido nelaisvėje. Kadangi jau kurį laiką rašau apie išsilaisvinimą – nuo ligos, toksiškų santykių, skausmingos praeities, kompleksų – jaučiau, kad labai noriu pasikalbėti su žmogumi, kuris žino, kas yra tikra fizinė nelaisvė, ir ką jis suprato, atgavęs laisvę – gaivų orą, žalius medžius pavasarį, galimybes augti, keistis.
Buvo labai sunku suderinti interviu, nes ji nepasitiki žurnalistais. Žodis „žurnalistė“ jos sūnui, pakeliančiam ragelį, kaskart būdavo bet kokio pokalbio taškas ir jis numesdavo ragelį. O ką man sakyti? Aš ne žurnalistė, aš Beata, kuriai rūpi jūsų istorija? Betgi Beata yra ne profesija! „Be vardų, pavardžių, vietovardžių... – sakau jai. – Tiesiog jūsų kelias, kuris gali padėti atsitiesti ir kitiems...“
Dauguma sako, kad žodžiai, tekstai nepadeda – kad tai tik pliurpalai ir tai nėra veiksmai. Aš visiškai nesutinku! Aš esu žmogus, kurį išgelbėjo knygos, straipsniai, kitų žmonių mintys, istorijos socialiniuose tinkluose. Dažnai gaunu laiškų, kur žmonės pasidalija savo pasiekimais, į kuriuos juos pastūmėjo mano žodžiai.
Galiausiai mano būsima pašnekovė, pavadinkime ją Liudmila, sutiko su manimi pasikalbėti. Aš taip džiaugiausi! Man tai buvo didelis pasiekimas, o jos patikėjimas manimi – didelė dovana. Susitarėme susitikti prie vieno parko įėjimo Vilniuje. Pažadėjau: jokių nuotraukų, maksimalus anonimiškumas, straipsnį prieš publikuodama suderinsiu su ja.
14 valanda. Laukiu prie parko vartų ir suprantu, kad net nepaklausiau, kaip ji atrodo! O ji, tikriausiai, irgi nežino, kaip atrodau aš. Žurnalistė? O kaip turėtų atrodyti žurnalistė? Dairausi, nerimauju. Paskambinu jos telefono numeriu ir sūnus patikina, kad į pokalbį ji nuėjo. Nupasakojo, kaip ji atrodo. Dairausi. Po kelių minučių lekiu prie kito parko įėjimo. Šukuoju visą parką ir pribėgu prie kiekvienos, truputį už mane vyresnės moters, klausdama: „Atsiprašau, ar jūs Liudmila?“ „Ne“, – nusišypso jos.
Vėl bėgu prie įėjimo. Stoviniuoju, jaučiu, kaip iki pat gerklės kyla didelis apmaudas. Galvoju, iš kur šis apmaudas? Ar jis dėl to, kad šį ketvirtadienį skaitytojai liks be istorijos? Ne. Ar dėl to, kad redaktorė pyks ant manęs, kad nieko neparašiau? Ne, ji niekada nepyktų dėl to. Ar dėl to, kad negausiu pinigų už tekstą? Ne.
Priežasčių gali būti begalės. Ir, galiausiai, kodėl ji turi manimi pasitikėti?
Tas apmaudas buvo dėl to, nes man tai buvo labai svarbu. Man buvo labai svarbu, kad ji manimi patikėjo. Man buvo labai svarbu, kad aš turiu galimybę išeiti iš savo socialinio burbulo, iš terpės, kur žmonės dažnai apsimeta, kokie „normalūs“, „sėkmingi“ jie yra, kruopščiai slėpdami bet kokį savo pažeidžiamumą. Man tai buvo didelė galimybė išmokti ir išgirsti kažką, kas ir mano sielą užaugintų. Kokia laimė būtų tuo pasidalyti su kitais žmonėmis – tikiu, jog Liudmilos istorija galėjo žmonėms parodyti, kad „nuteistasis“ ar žmogus, kuris buvo įkalinimo įstaigoje, padarė nusikaltimą – tai dar ne žmogaus augimo pabaiga. Svarbu tai, koks žmogus yra dabar, kokie jo siekiai, kaip jis auga, o ne tai, kas jis buvo ar ką padarė. Gal kitiems tai nesvarbu, bet man tai svarbu. Aš tuo tikiu.
Liudmila neatėjo nei po dešimties, nei po dvidešimties minučių, nei po pusvalandžio. Supratau, kad reikia priimti šią situaciją ir ją paleisti. Pagalvojau – gal aš ją pražiopsojau, o ji, ir taip dvejojusi dėl interviu, nutarė manęs nelaukti. Mačiau kelis žmones su dideliais fotoaparatais – gal ji pamanė, kad ją apgavau ir atsivedžiau su savimi fotografą? Priežasčių gali būti begalės. Ir, galiausiai, kodėl ji turi manimi pasitikėti?
