Atlėkiau susitikti su Simona karštą vasaros dieną prie Bernardinų sodo įėjimo. Manęs laukė jauna besišypsanti mergina.
Jeigu galvočiau labai stereotipiškai, tikrai niekuomet neateitų į galvą, kad jau po kelių minučių su šia spalvotais drabužiais apsirengusia mergina kalbėsime apie hepatitą B.
Kokie stereotipai jūsų galvoje iškyla, kai išgirstate šios užkrečiamos ligos pavadinimą? Būtent dėl to mes su Simona ir susitikome – pasikalbėti apie tai, su kuo jai teko susidurti, kai, būdama 23 metų, ji išgirdo, kad serga hepatitu B.
Skaitau viename medicininiame puslapyje: „Labiausiai šia infekcija rizikuoja užsikrėsti asmenys, turintys daug lytinių partnerių, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, medicinos darbuotojai, turintys sąlytį su krauju darbo metu.“
Nenorėčiau, kad žmonės tikėtų mitais, kad vien pasisveikinus su hepatitu sergančiu žmogumi užsikrėsi.
Įsitaisiusios ant vieno iš Bernardinų sodo suoliuko, pradedame kalbėtis. „Savo istorija labai noriu pasidalyti dėl to, kad, susirgusi šia liga, išgyvenau socialinę atskirtį. Pamačiau, kiek daug stereotipų žmonės turi apie hepatitą B. Netgi gydytojai labai keistai į mane reagavo.
Taip yra dėl to, kad žmonėms trūksta informacijos. Aš noriu pasidalyti tuo, ką žinau. Nenorėčiau, kad žmonės tikėtų mitais, kad vien pasisveikinęs su hepatitu sergančiu žmogumi užsikrėsi.“
Kad serga hepatitu B, Simona sužinojo prieš 3 metus. Dabar jai 26-eri. Tuomet apie ilgai kamavusį nuovargį ir raumenų skausmus ji užsiminė mamai. Mama pasiūlė pasidaryti kraujo tyrimus. Tyrimai parodė padidėjusį tam tikrų kepenų fermentų kiekį. Tuomet gydytojas nutarė atlikti Simonai hepatito tyrimą.
„Kaip tik nuskridau pas draugę į Angliją porai savaičių. Po kelių dienų gavau žinutę iš mamos: „Greičiausiai tau hepatitas. Pasiskaityk internete apie tai.“ Tai nebuvo pati maloniausia žinia.
Internete, žinoma, prisiskaičiau apie baisiausias hepatito formas, išsigandusi pradėjau stebėti kiekvieną indą ar stalo įrankį, kurį pas draugę svečiuodamasi naudojau. Sutrikdavau, jeigu ji paimdavo mano arbatinį šaukštelį – bijojau ją užkrėsti.“
Grįžusi į Lietuvą, Simona iškart nuvažiavo į ligoninę – ten jai turėjo atlikti kepenų biopsiją. „Tai labai baisi procedūra, aš nemėgstu adatų. Tuomet ir susidūriau su baisiu, nuvertinančiu medikų požiūriu. Mane dar prieš biopsiją paguldė į palatą, į kurią įėjo gydytojai ir gal dvidešimt studentų rezidentų. Gydytojai su manimi bendravo taip, it būčiau priklausoma nuo narkotikų sekso darbuotoja, nes pagrindinis hepatitu B užsikrėtimo būdas yra per lytinius santykius. Su tokia gudria šypsena klausė: „Tai su kuo miegojai? Ką jau ten darei?“ Į jokius klausimus neatsakiau, gulėjau ir verkiau. Studentai susidomėję spoksojo į mane, nes jiems tai buvo labai įdomus atvejis – tokia jauna mergina, o jau hepatitu B serga!“
Paklausiau Simonos, ar ji pati svarstė apie tai, kaip galėjo užsikrėsti šiuo virusu – pašnekovė tikina, kad, apgalvojusi visas įmanomas galimybes, neturi atsakymo: „Nežinau, nes galima užsikrėsti per bet kokius instrumentus. Dvejus metus dėvėjau kabes, tai gal per dantų tvarkymą man tai pateko. Su kuo miegojau – žinau, daug partnerių neturėjau. Tuometinis mano draugas irgi buvo sveikas, nes visi mano artimi žmonės iškart po to, kai gavau diagnozę, pasitikrino.“
Dauguma žmonių, turėjusių sąlytį su hepatito virusu, pasveiksta patys, tačiau 8–10 proc. išsivysto lėtinis hepatitas arba jie tampa šio viruso nešiotojais. Šią ligą pastebėti nėra lengva, nes simptomai pasireiškia tik praėjus 2–6 mėnesiams po užsikrėtimo. Dažniausi simptomai: didelis bendras silpnumas, sąnarių skausmas, apetito stoka, pykinimas ar kt.
Mane tiesiog siutina, kai žmonės sako, kad skiepai yra blogai. Jeigu aš būčiau paskiepyta, nebūčiau turėjusi visos šios patirties.
Simona ragina stebėti savo sveikatą bei būtinai pasiskiepyti nuo hepatito: „Mano artima aplinka, draugai jau yra informuoti, kad būtinai pasiskiepytų. Mane tiesiog siutina, kai žmonės sako, kad skiepai yra blogai. Jeigu aš būčiau paskiepyta, nebūčiau turėjusi visos šios patirties.“
Pašnekovė teigia, kad baisiausia, susirgus šia liga, yra socialinė atskirtis. „Kai eidavau į pasimatymus su vaikinais, labai nusimindavau dėl jų reakcijos į mano ligą. Atrodė, bendraujam smagiai, patinkam vienas kitam, tuomet aš jam pasipasakoju apie hepatitą, ir žmogus visiškai pasikeičia, ima gailėti, o vėliau išvis atsiriboja.
Dėl šios priežasties man išsivystė nepasitikėjimas savimi, užsisklendžiau. Šiemet labai ilgai laukiau tyrimo atsakymų, tai jau ketinau eiti pas psichologą, nes norėjau apie tai pasikalbėti. Bet ačiū Dievui, kad tyrimo rezultatai man buvo palankūs – tos ligos jau nebėra. Važiavau iš ligoninės apsiverkusi, užplūdo didžiulis palengvėjimas.“
Simona teigia, kad įtakos sėkmingam jos gijimui turėjo ir tai, kad liga buvo aptikta pradiniame etape. Tačiau, nepaisant pasveikimo, pašnekovė vis tiek turės dar kelis kartus pasitikrinti dėl to, ar tikrai liga atsitraukė ir virusas nyksta.
Paklausta, kas jai labiausiai padėjo išgyventi sunkų laikotarpį, Simona sako, kad yra labai dėkinga savo šeimai bei artimiausiems draugams – nė vienas jų, sužinojęs apie ligą, nenusisuko.
O norėdama nukreipti mintis nuo ligos, ji atrado naują pomėgį, kuris galbūt kada nors išsivystys į kur kas rimtesnę veiklą: „Aš atradau keramiką, ir dabar man tai yra pats nuostabiausias dalykas. Ketinu ieškoti vietų, kur galėčiau patobulinti savo žinias, išmokti naujos technikos. Manau, kad kiekvienas žmogus gali atrasti tai, kas jam padėtų tokioje situacijoje – galbūt sportas ar literatūra. Tokie dalykai labai palaiko, svarbiausia – neužsidaryti ir neužsisklęsti.“
