Vieną dieną paprašiau Viktorijos mane pavežti. Iš pradžių, kalbėjome apie baseiną, o vėliau ji man pasipasakojo ir apie savo ligą – jai buvo nustatyta abiejų tinklainių atšoka ir ji pusę metų praleido beveik nieko nematydama.
Pasveikusi nusprendė imtis dalykų, kurių anksčiau bijojo – baseinas buvo vienas iš jų. Viktorijos istorija man pasirodė labai įkvepianti ir, nors nuo mūsų pokalbio iki šio interviu prabėgo keli mėnesiai, aš jos pasakojimo nepamiršau.
Šią savaitę mes pirmąkart susitikome ne baseine. Viktorija, apsirengusi ryškiai geltonu paltuku, daug šypsojosi ir juokėsi. Mūsų pokalbio išvakarėse jai sukako 25 metai.
Liga Viktoriją užklupo, kai jai buvo 21-eri. Nors, kaip dabar pati galvoja, tai neatsitiko taip staiga, kaip tuomet atrodė. „Kai dabar jau galvoju, tie negalavimai prasidėjo jau labai seniai. Nuo vaikystės buvau trumparegė, todėl, kai vieną dieną matydavau prasčiau, o kitą dieną – geriau, to nesureikšmindavau. Vis teisinau šiuos pasikeitimus tuo, kad galbūt pavargau arba daugiau paskaičiau, tad nuvargo akys. Į šį reikalą žvelgiau tikrai atsainiai.“
Keisti simptomai, kurie Viktorijai kartojosi vis dažniau, kai ji buvo trečio kurso studentė, ėmė kelti nerimą. „Mano regėjimas pradėjo prastėti dienomis. Tai pasireiškė tuo, kad pradėjau matyti šviesos ratilus, o kai užsimerkdavau, išvysdavau blyksnius, kurie primindavo žaibą. Bet tai gali nereikšti ir nieko blogo – taip gali nutikti ir sveikiems žmonėms. Tačiau man tai kartojosi vis dažniau, regėjimas silpo. Vieną rytą atsikėlusi pastebėjau, jog, kai suku akis į šoną, dalis mano regimų objektų praranda formą, iškrypsta kontūrai, o mano žvilgsnį seka tokia blanki užuolaida. Lyg per raibuliuojantį vandenį žiūrėčiau. Tada jau išsigandau ir pagalvojau, kad gal reikėtų pasitikrinti akis.“
Viktorija užsirašė pas gerą specialistą, jis ją priėmė nedelsdamas. Patikrinęs akis, gydytojas ramiai pasakė, kad jai yra tinklainės atšoka ir reikės operacijos. Pašnekovė į tai sureagavo ramiai: „Reikės, tai reikės. Kada nors pasidarysiu, – pagalvojo ji ir jau kilo eiti, tačiau gydytojas ją sustabdė. – Ne, tu eini tiesiai į palatą.“
Viktoriją skubiai paguldė į ligoninę ir jau po kelių dienų jai buvo atlikta akių operacija. „Kad tai yra labai rimta, supratau prieš pat operaciją, kai gydytojui viena medicinos seselė papriekaištavo, kodėl mane reikia taip greitai operuoti ir dar be jokio siuntimo, o gydytojas vien dėl šio klausimo įsiuto: „Koks dar siuntimas? Čia žmogus tuoj apaks! Mes neturime laiko!“
Pašnekovė garsiai svarsto, kad galbūt ir gerai, jog iš pat pradžių ji nežinojo visų niuansų: nei diagnozės rimtumo, nei to, koks ilgas ir sunkus bus gijimo procesas. „Jie minėjo, kad tai truks apie 2–3 mėnesius, o įvyko taip, kad buvo pusė metų gryno gulėjimo ir dar pakartotinės operacijos. Tiesiog tai yra tokia liga – ji niekada nesibaigia viena operacija.“
O kas Viktoriją slaugė visą tą laiką? „Mano draugas. Jis metė darbą, pradėjo dirbti iš namų. Jis mane ir išslaugė. Mes iki šiol esame kartu. Dėl to man labai juokinga, kai mums užduoda tą Lietuvoje įprastą klausimą: „Tai kada ženysitės?“ Aš visiems iš eilės nepuolu pasakoti šios istorijos, bet galvoju, kokie dar žiedai, ko dar reikia... Jis man jau viską įrodė.“
Ant Viktorijos draugo pečių gulė labai didelė atsakomybė: maisto gaminimas, namų tvarka, nes pašnekovės žaizdos buvo atviros, dėl to namuose visuomet turėjo būti steriliai švaru, slaugymas – gyvenimas su žadintuvu, nes vaistus merginai teko lašinti kas dvi valandas ir, žinoma, psichologinis sveikstančiosios palaikymas.
Buvo ir tikimybė, kad galbūt aš nematysiu išvis. Šios informacijos kurį laiką man niekas nesakė.
„Man draugas sakė, kad kai pamatė mane po operacijos, išsigando, nes atrodžiau kaip po kokio eismo įvykio. O dar po narkozės kalbėjau apie nerealius ateities planus – kaip aš tuoj iš čia išeisiu, viską veiksiu, o jis sakė, kad sėdėjo ir galvojo, kas dabar bus, ką daryti. Nes jam gydytojai iškart pasakė visą teisybę, kiek laiko truks gijimas, kokios yra grėsmės ir panašiai. Buvo ir tikimybė, kad galbūt aš nematysiu išvis. Šios informacijos kurį laiką man niekas nesakė.“
Pasakau Viktorijai, kad jos draugas yra labai stiprus žmogus. „Taip, labai. Mano liga mus užklupo, kai mes tik buvome pradėję kartu gyventi. 3–4 mėnesius pagyvenome ir štai, prašau. Tai, ką padarė mano draugas, yra neįkainojama. Galvoju, net jeigu gyvenime taip atsitiktų, kad išsiskirtų mūsų keliai, juk niekada negali žinoti – aš vis tiek visą gyvenimą gerbsiu šį žmogų ir būsiu jam nuoširdžiai dėkinga, nes jam turėjo būti labai sunku, kai ant galvos užgriuvo viskas – jis turėjo slaugyti žmogų, kuris beveik visą laiką tik patale ir gulėjo.“
Kitas žmogus galėtų išsigąsti ir išeiti, svarsto Viktorija, ir tame nebūtų nieko smerktino, nes situacija, kuri teko jai ir jos draugui, tikrai nebuvo lengva. „Kai girdžiu, kaip kiti sako: „Myliu, pasitikiu“, aš kartais nesu tikra, ar tie žmonės žino, ką tai reiškia. O aš jau žinau. Pamenu, kai dalyvavau vestuvėse, girdėjau bažnytinę priesaiką – ir laimėje, ir nelaimėje, ir ligoje, ir varge, kažkaip taip jie sakė... O aš pagalvojau: ar jie tikrai supranta, ką jie prisiekia?“
Paklausiu Viktorijos, kaip atrodė tos dienos, kai reikėjo gulėti veidu žemyn į pagalvę. Pašnekovė sakė, kad tinklainės atšoka yra atstatoma skystu silikonu, kuris ją sutvirtina ir grąžina į vietą. Tam, kad silikonas gerai veiktų, reikia gulėti veidu žemyn. Ištisas dienas! Ką veikdavo Viktorija?
„Guli veidu žemyn, pavalgai, nueini į tualetą, nusiprausi ir tiek. Klausydavau muzikos, filmų, serialų. Su draugu labai daug kalbėdavome. Iš tikrųjų, tai labai padėjo santykiams – atrodo, kad visas smulkmenas aptarėm, viską. Dabar jaučiu, kad tai yra labai gerai, kad viskas buvo apkalbėta. Na, ir daug laiko praleisdavau su savimi, daug galvodavau. Žinoma, praėjau visus standartinius etapus – ir tą „kodėl man taip?“ (šypsosi). Vieną naktį šis klausimas galvoje sukosi be paliovos, bet tada pagalvojau: o ką, jeigu ne man, ar aš norėčiau, kad kažkam kitam taip būtų? Supratau, kad tikrai nenorėčiau.“
Man būna labai įdomu kalbėtis su žmonėmis, kurie turi neeilinių patirčių, kurios, tikiu, sugeba pažadinti mūsų rutinos užliūliuotus protus, ir apmigusias akis, kurias jau sunku kažkuo nustebinti. Ne kartą esu girdėjusi, kaip žmonės net labai sunkiose ligose įžvelgia daug pozityvo bei pliusų. Viktorija – vienas iš šių žmonių. Manau, kad, jeigu dalis mūsų negalėtų matyti pasaulio bent savaitę, vėl praregėję visi būtume apstulbę nuo jo grožio – lygiai taip, kaip nutiko Viktorijai.
„Aš niekada nepamiršiu, kai po lęšiuko operacijos, jam sėkmingai prigijus, aš pradėjau geriau matyti. Vieną naktį draugas mane nuvežė į apžvalgos aikštelę, kur galėjau visą naktinį Vilnių pamatyti – galima sakyti, kad aš pirmąkart pamačiau pasaulį! Stovėjau ir gal dvidešimt minučių verkiau. Nesustodama. Tuomet supratau, jeigu tiek galiu, tai jau yra labai gerai“, – prisimena mergina.
Supratau, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Nebūtinai tai reiškia, kad mirsi, bet gali atsitikti kažkas, kas apribos tavo galimybes – nebegalėsi daryti to, ką anksčiau darei.
Po ligos Viktorija sako įgijusi daugiau drąsos, mažiau dėmesio kreipia į tai, ką kiti galvoja ar ką pasako. Ji suprato esanti labai stiprus žmogus, jeigu gali tiek daug ištverti. „Supratau, kad kiekviena diena gali būti paskutinė. Nebūtinai tai reiškia, kad mirsi, bet gali atsitikti kažkas, kas apribos tavo galimybes – nebegalėsi daryti to, ką anksčiau darei. Dėl to reikia kasdien eiti ir veikti. Dabar jaučiuosi labai blogai, jeigu praleidžiu dieną tuščiai. Nebūtinai turi padaryti kažką įspūdingo – juk labai svarbu skirti laiko ir sau. Tiesiog paskaityti knygą su kava ir šokoladu – ir jau puiku!“
Po ligos Viktorija nusprendė pagaliau išmokti plaukti, nors kamavusios dvejonės nebuvo padrąsinančios. Pašnekovė sako, kad nuolatos galvoje kirbėjo mintys: „O ko aš ten eisiu? Visi jau moka plaukti. Man nepavyks. Tai – ne man.“ Manau, kad mums visiems šios mintys yra puikiai pažįstamos. Vos tik sugalvojame imtis ko nors naujo – opa!, ir užsisuka šių abejonių verpetas.
Bet plaukti Viktorija išmoko! Jai pavyko! „Plaukimas susijęs su tuo, kad perlipau per baimes. Buvau įsikalusi į galvą, kad to nesugebėsiu, – ir kai sau pakartoji tai milijoną kartų, tai ir patiki.“
Dabar draugai Viktorijai sako, kad tiesiog būdami šalia jos jaučia spinduliuojamą beribį džiaugsmą. „Aš galiu eit su draugėm ir jas sustabdyti dėl gražių plytelių ar gėlytės, augančios iš šaligatvio (juokiasi). Anksčiau į tokius mažus dalykus nekreipiau dėmesio, tiesiog atsikeldavau, eidavau į mokslus, padirbdavau, eidavau miegot, ir viskas sukdavosi tokioje rutinoje. O juk tik nuo tavęs paties priklauso, kokia diena šiandien bus!“
Pašnekovė sako, kad liga padėjo netgi atsijoti draugus savo gyvenime. Tie, kurie buvo patys artimiausi, užklupus sunkumams atsitraukė, ir atvirkščiai – tie, kuriuos Viktorija laikė tiesiog pažįstamais, prie jos patalo ateidavo kas antrą dieną ir mielai būdavo šalia. „Dažnai žmonės gailėdavo manęs. Sakydavo: „Oi, kaip tau nepasisekė.“ To gailesčio visai nereikia. Tai, kad man nepasisekė, yra faktas, kurio negalima pakeisti, ir tas komentavimas visai nepadeda. Galima gailėti, kai nieko nebegali pakeisti. O kol gali kažką pakeisti, tuomet reikia taip ir daryti.“
Viktorija pokalbio pabaigoje man pasako: „Aišku, aš netapau kažkokia šventesnė ir nepradėjau tobulai gyventi. Žinoma, kad užsimirštu, įsisuku į rutiną, vėl skubu ir nepastebiu dalykų, bet vos prisiminusi patirtį, kurią man davė ši liga, – kaipmat atsipeikėju.“
Pašnekovė turi labai gerą patarimą tiems, kurie vis ketina prisiruošti kažką daryti savo gyvenime, bet niekaip neišsijudina: „Anksčiau, jeigu kas nors nepasisekdavo, aš irgi susigūždavau kamputyje ir dar pati save grauždavau. Dabar supratau, kad gal net nereikia iš savęs tiek daug reikalauti? Kai sau keli šiek tiek mažesnius lūkesčius, tuomet būna lengviau juos pateisinti – tiesiog darai ir tiek. Ne iš pirmo karto juk turi viskas pavykti. Supratau, kad negalima, jog neigiamos emocijos, kurias liga atneša, pradėtų dominuoti gyvenime, nes niekas tavęs neištrauks, jeigu pats sau nesistengsi padėti.“
Ir nors ši liga, Viktorijos teigimu, yra visam gyvenimui, o ją lydinčius apribojimus reikia atminti kasdien, pavyzdžiui, negalima kelti daiktų, kurie svertų daugiau nei 7 kg, negalima ilgai dirbti pasilenkus, tačiau pašnekovė sako, kad galiausiai visiškai prie to pripranti ir net nebepastebi suvaržymų.
Pabaigai Viktorija jums turi labai svarbią žinutę: „Atrodo, visi žinom banalią tiesą, kad reikia rūpintis savo sveikata, bet tokiu atveju kaip mano kiekviena diena buvo svarbi, o aš sėdėjau ir galvojau, kad čia viskas praeis. Galbūt, jeigu nebūčiau taip ilgai delsus, šiandien aš matyčiau dar geriau – kas žino.“
Tad, mieli žmonės, pasistenkime būti atidesni savo sveikatai – žinau, tai nėra lengva, bet pabandykim! O aš labai dėkoju Viktorijai už pasidalinimą savo patirtimi ir sveikinu su praėjusiu gimtadieniu.
