– Bet ilgai tiesioginiame eteryje dirbantys žmonės kartais pasijunta kaip įkalinti amžinai besisukančiame rate: jaudulys nemažėja, nuovargis didėja...
– Yra tiesos. Taip, aš jaudinuosi prieš bet kokius renginius. Bet turbūt labiau – prieš įmonių renginius, nes ten niekada nežinai, su kuo susidursi, o susiduri su siena, kurią kaskart turi išgriauti. Tik nuo tavo stiprybės, nuo tavo pirmų žodžių priklauso, kaip tau pavyks. Jei neturi patirties, tave gali tiesiog sugraužti – tos keturios ar penkios valandos virsta begaline kančia.
– Kurios profesijos žmonės labiausiai nepramušami?
– IT specialistai. Jie gyvena ne šiame, ne mūsų, pasaulyje. Jie tiesiog būna susiinstaliavę į silkę ar penkis alaus ir nieko aplink negirdi. Žaviuosi skandinaviško kapitalo įmonių darbuotojais: jie motyvuojami, ugdomi, jiems suteikiama galimybių tobulėti, todėl jie labai kūrybiški, labai atviri ir visai kitokie – gražu žiūrėti. Kartais taip siautėja, kad atrodo lyg mutantai, kurie iškart priima pramogų viešpatį į save.
– O man kaip mutantai atrodo absoliučiai visi rytinių radijo laidų vedėjai. Kaip įsipučiate pozityvumo niūrų ir šaltą, nieko gero nežadantį rytmetį žvaliai versti iš patalų bambančią tautą?
Mes juk esame radijo ligoniai. Daugelis mūsų yra kviečiami į televiziją ir ten pritampa, bet beveik nebūna atvirkščiai.
– Tiesioginis eteris vos tik įsijungus mikrofoną smogia gero adrenalino dozę: jis kaip medus. O kai tas medus susimaišo su gyvenimo mėšlu (tamsa, skuba, stresu, miego trūkumu, bjauria nuotaika), išeina visai geras žvalinamasis kokteilis. Nes ką nors gero be jo galėtum išspausti iš savęs tik tada, jei keltumeisi pusę dešimtos, lėtai išgertum kavos gražioje terasoje ir dar būtų atostogos. Bet kai susimaišo tie du nesuderinami komponentai, išeina visai neblogas dalykas. Todėl rytinis eteris yra labiausiai užvežantis ir įtraukiantis dalykas. Mes juk esame radijo ligoniai. Daugelis mūsų yra kviečiami į televiziją ir ten pritampa, bet beveik nebūna atvirkščiai. Ateina kokia nors gražuolė iš televizijos, kur prieš kamerą vaiposi ir lūpas pučia, o čia, radijuje, vieninteliai ginklai – balsas ir tekstas. Gali kaip nori lūpas pūsti: jei tris minutes nekalbėjai – sudegei. Tave veja sekundės, turi suspėti bėgti paskui jas kaip ant bėgimo takelio. Nespėsi – tave numes. Subliūkš silikonas ir iširs garbanos.
– Esate literatūrologas. Tai reiškia, kad kadaise studijavote mažiausiai tarp šimto gyvybingų merginų ir keleto liaunų vyrukų. Ką duoda kelerius metus trunkanti tokia apsuptis?
– Vyrai filologai dažniausiai atrodo išsekę, šiek tiek paliegę, sakytum, vadovaujasi kažkokia keista filosofine doktrina, kuri verčia kankintis. Dažniausiai tai būna nestandartiniai, sunkiai gyvenimui pritaikyti vyrai, palyginti su tiksliuosius mokslus studijuojančiais raumeningais vyrukais. Bet mūsų rate buvo lituanistų, poetų, dabar jau ir vieną kitą knygą išleidusių, kurie nebuvo praradę sveiko proto ir sveiko požiūrio į gyvenimą, su kuriais netgi pažaisdavome krepšinį, tad mano aplinka buvo šiek tiek kitokia. Aišku, būdamas šalia gerų poetų, užkompleksavau taip, kad pats nieko net į stalčius nerašiau, tik paskui pradėjau čiupinėti eseistiką, o dabar radijui rašau dainų žodžius ir eiliuoju viską, ką tik reikia. Bet tai ne didis menas. O pulkai merginų mane paveikė keistai. Jų buvo tiek daug, kad atsirado kažkoks lygiavertiškumo su merginomis kompleksas ir begalinė pagarba joms – kartu mokėmės, kartu korektiškai bendraudavome, linksmindavomės. Taigi santykiai buvo be galo draugiški, nebuvo tokio ryškiai išreikšto seksizmo: dabar imam jas, jos ima mus ir visa kita. Kai aplink daug moterų dėmesio, tu nebetampi grobuonimi, nemėgini gerai prasisukt, pasiautėt...
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Jonutis: „Menas visada bus po ko nors“
– Nors akimirką įsivaizdavote save lietuvių kalbos mokytoju ar mokyklos direktoriumi?
Žmonės, būriai, bohema – man tai labai patiko ir patinka iki šiol. Tik laiko nebėra.
– Apie darbą mokydamasis kažkodėl negalvojau, man rūpėjo, kaip įdomiai prastumti laiką. Vasaromis nugarą lenkdavau savo kaime, nevažiuodavau užsidirbti, nelėkdavau prekiauti, nes vis maniau, kad dar šiek tiek ir tėvai gali mane išlaikyti... Žmonės, būriai, bohema – man tai labai patiko ir patinka iki šiol. Tik laiko nebėra. Na, o apie mokyklą pagalvodavau, kad būtų visai gerai ten būti alfa patinu tarp gausybės mokytojų moterų. Būtų toje mokykloje dar koks nors užsilikęs darbų mokytojas vyras, bet ir tas, pamatęs, koks konkurentas ateina, norėtų po savo zeimeriu lįsti. O vyresniųjų klasių mokiniai iškart susidomėtų gera literatūra ir poezija. Tačiau porą kartų atlikau praktiką ir supratau, jog tie vaikai taip toli nuo mano filologinio mąstymo, kad mes turbūt niekada nepriartėsime vieni prie kitų ir niekuo jų nesudominsiu, nieko jiems neįkalsiu į galvas, kuriose prikalta kitko. Ai, tiek to. Gal kitą kartą, gal kada nors... Visai norėčiau vėl pamėginti.
– Noriu jus pacituoti: „Meilė neturi virsti idile, tai gyvas ir nepastovus procesas. Tik tada gali pajusti visą jos galią.“ Čia prieš vestuves su žmona Karolina...
– Viešpatie, čia aš sakiau? Ne koks rašytojas? Hm... Atseit, meilėje turi būti visko? Ir lietuviškos kančios? Gal buvau kankinamas ar paveiktas psichotropinių vaistų? Na, bet sutikčiau – seniai praradau viltį, kad viskas turi būti idiliška. Nes idilė – tai lyg užrūgęs tvenkinys. Taigi, pritariu ir pasirašau.
– Esate sakęs, kad būsimoji žmona į jus dėmesį atkreipė, kai į naktinį klubą įžengėte su storu žaliu megztiniu. Gal jis buvo dar ir su briedžiais?
– Ne, tik žalias. Ir, aišku, visai ne klubinis. Užėjau pažiūrėti, kaip mano draugas linksminasi. Įsivaizduokite – medkirtys ateina į klubą. Beveik su benzopjūklu, sunkiais batais. Toks ir buvau – sunku neatkreipti dėmesio...
