– Benai, kaip šiandien jaučiatės prieš Kūčias, prieš Kalėdas. Ar švenčių pojūtis jums keičiasi? Koks jūsų švenčių laukimas – pakylėjimas ar skuba?
– Jaučiu tempą, bet jis yra dėl to, kad labai norisi padovanoti kitiems džiaugsmo – lankau ligonius, tarnaujame sielovadoje, o taip, aišku, skiriame laiko ir bažnyčios liturgijai. Kiekvienas bažnyčioje esantis asmuo, ar vargonininkas, ar kunigas, ar zakrisitijonas, ar patarnaujantieji, jie visi jungiasi į liturgijos šventę. Vis dėlto turime nepamiršti, kad tempas šventiniu laikotarpiu intensyvesnis, per dieną gali būti po penkerias mišias, o žmonės dvasininkus irgi paprastai dažniau prisimena prieš šventes.
Keliaudamas po Lietuvą suprantu, kiek daug čia nuostabių žmonių.
Aišku, Kalėdos, Velykos ir kitos šventės kviečia susiburti, prisiminti, bet visada norisi priminti, kad Dievas pas mus ateiti gali bet kada, ne tik per šventes, kiekvieną dieną, jei mūsų širdys yra atviros. Nepaisant to, kad tempas tikrai intensyvesnis, vis dėlto noriu pasakyti, kad ta patirtis ir džiuginanti. Keliaudamas po Lietuvą suprantu, kiek daug čia nuostabių žmonių, ieškančių tikrumo, neslystančių paviršiumi, matančių šventes ne tik per blizgučius.
– Apie vartotojiškumą, žmonių svetimėjimą ir tolimą net nuo savęs pačių, kalbame labai daug. Kaip jūs tą matote? Ar tai bėda, kurią reikia taisyti, ar nauja realybė, su kuria turime mokytis gyventi?
