Prieš metus amerikiečių kilmės režisierius Marius Markevičius po penkmečio trukusio intensyvaus darbo sukūrė unikalų vaidybinį filmą „Tarp pilkų debesų“. Siužetą pagimdė kitos Amerikos lietuvės – Rūtos Šepetys, bestseleriu tapusi 2011 metais parašyta knyga tokiu pačiu pavadinimu. Joje užfiksuotos nesukurtos istorijos, kuriomis pasidalijo tremtį į amžinojo įšalo žemę prie Laptevų jūros su šeima išgyvenusi Irena Saulutė, tuomet dar buvusi tik jauna mergina.
Pirmoji masinė 1941 metų birželio 14 dienos tremtis į tolimąją Šiaurę pasižymėjo išskirtiniu žiaurumu. Moterys su mažamečiais vaikais ir seneliais buvo tremiami į Sibirą, o nuo šeimų atskirti vyrai — į sovietų lagerius. Apie trys tūkstančiai Lietuvos tremtinių 1942 metais iš Altajaus krašto ištremti dar toliau — prie Laptevų jūros, į Arkties platybes. Ištremtieji kentėjo nežmoniškas kančias. Nemaža jų dalis iš ten niekad nebegrįžo.
„Po šio filmo aš jau esu kitokia“, – tokie buvo pagrindinę heroję Liną – Irenos Saulutės prototipą – filme įkūnijusios anglų aktorės Bel Powley žodžiai.
Kokia gi tikroji Valaičių šeimos tragedija slypi už „Tarp pilkų debesų“ filmo istorijos?
91-erių ir vis dar dirba
I.S.Valaitytei-Špakauskienei tą lemtingąją 1941-ųjų dieną tebuvo 13 metų. Jos broliui Romualdui – 16-a. Birželio 13-ąją, mokslo baigimo dieną, į Valaičių šeimos namų duris pasibeldė sovietų kareiviai. Įsiveržę ir neleidę susirinkti elementariausių tremčiai reikalingų daiktų, sugrūdo į gyvulinius vagonus ir ištrėmė į nežinomybę. Irenos Saulutės tėvelį – karininką Praną Valaitį, sovietai atskyrė. Po metų jis, nuo paauglystės pasižymėjęs itin stipriu patriotizmu (būdamas aštuoniolikmetis įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, vėliau baigė Kauno karo mokyklą), buvo sušaudytas kalėjime.
„Leiskit man prasilakstyti, – pašokusi nuo kėdės, ant kurios buvo pasodinta pokalbiui prieš filmo „Tarp pilkų debesų“ pristatymą Garliavos sporto ir kultūros centro salėje, pirmaisiais žodžiais nustebino itin žvalaus proto ir atminties Irena Saulutė. – Aš čia jau labai maža ponia. Visą laiką lakstau. Lakstau darbe, lakstau po darbo. Man geriau stovint su jumis kalbėti.“
Jos atminties aiškumas – stebinantis. Moteris prisimena net menkiausią detalę iš to siaubo, kurį patyrė tremtyje. Ir ji vis dar dirba muziejininke. Net ir būdama 91-erių!
Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus Irena Saulutė kiekvieną rytą, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, važiuoja autobusu iš Kauno į Rumšiškes. Nuėjusi 3 kilometrus pėsčiomis, ji pasiekia savo darbovietę – Lietuvos liaudies buities muziejuje stovinčią jurtą (tremtinių būstą). Joje bei šalia pastatytame traukinio vagone ji su muziejaus lankytojais dalijasi skaudžiais paauglystės prisiminimais.
Buvo įsitikinę, kad veda sušaudyti
Tremtyje Irena Saulutė išbuvo šešerius metus. Ten su broliu palaidojo ir savo 44-erių metų nežmoniškų sąlygų išsekintą motiną.
„Nebuvo taip, kad tu žinai, jog tave tremia. Mes nežinojome, kad tremia. Tėvai buvo įsitikinę, kad mus pro duris veda šaudyti. Pasiekus traukinių stotį, tėčiai buvo atskirti per vieną akimirką. Nesuvokiant, kas vyksta, nespėjus atsisveikint. Ašaros, klyksmas. Net vagonuose mes nežinojome, kas bus toliau.
Jausmai buvo susimaišę. Klūpai ant grindų, raudi valandų valandas atskirto tėvelio. Negalvoji, kas mums bus. Apie viltį nebuvo jokios kalbos. Ji buvo iš fantastikos srities. Už nugaros karas, Lietuva, o tu esi Sibiro platybėse.
Tokia buvo pradžia – visi siaubai viename. Ar šaudys, ar kitaip žudys, ar ir vaikus atskirs – niekas nieko nežinojo. Viskas vyko pirmą kartą“, – kokie jausmai užplūdo kareiviams įsiveržus į namus ir atsidūrus vagonuose, ėmė pasakoti Irena Saulutė.
Tokia buvo pradžia – visi siaubai viename.
Kad bent kiek suvoktume pirmuosius siaubingus pojūčius, ji pasiūlė įsivaizduoti aklinai uždarytą gyvulinį vagoną, kuriame – tualetą atstojusi skylė.
„Visuomet kalbėdama rodau šitą skylę. Pasiūlau tik sekundę pagalvoti: mėnesį jums reikia be jokių priemonių šia skyle naudotis. Daugiau jums nieko nereiks: nei atskirtų tėvų, nei paliktų namų, nei kad nori gerti ar valgyti. Jau dėl vieno šito jausmo normalus civilizuotas žmogus yra daugiau negu pažemintas. Didžiuojuosi, kokie stojiški mūsų žmonės“, – kalbėjo Irena Saulutė.
Vienam žmogui jurtoje – vos 35 cm
Su mama ir ketveriais metais vyresniu broliu ji buvo ištremta į Tit Ary salą Arktyje. Ten tremtiniai turėjo ne tik dirbti sunkius darbus – rąstų rinkimo (į jų paieškas buvo siunčiamos rogės, kuriose sėdėdavo vaikai su įrankiais, dažnai jie būdavo įkinkomi į roges vietoje šunų) ar žuvies gaudymo tinklais lediniame vandenyje, bet po darbų patys statytis ir būstus. Vienos jurtos statyba vyko apie dvi savaites, o joje glausdavosi apie 40 mamų su vaikais. Pradžioje jurtose nebuvo grindų – tik grynas įšalas. Langus atstodavo ledo luitai.
„Pamenu, pati, vilkėdama suknelę ir avėdama basutes, su rogėmis bei kirviu rankose, ieškojau kuo skaidresnio ledo luito. Iškapojau ir vilkau prie jurtos. Kad įstatę turėtume bent kiek šviesos viduje“, – prisiminė Irena Saulutė.
Viduje stovėjo dviaukščiai gultai. Vienam žmogui buvo skirta maždaug po 35 cm.
„Kaip šprotukai ant šonų vieni šalia kitų“, – vaizdžiai palygino tremtinė.
Nuolat kūrenant jurtą, joje temperatūra tepakildavo iki -2 laipsnių. Lietuvos liaudies buities muziejuje stovinti jurta, anot pašnekovės, – tarsi vasarnamis, palyginti su ta, kurioje teko gyventi Arktyje. Ten tvyrojo aklina tamsa, juodas ledas, nuo šalčio, ligų, bado atsiveriančios žaizdos. Visi apšalę, skarmaloti, žaizdoti. Žmonės į amžino įšalo žemę juk buvo ištremti su vasariniais rūbais.
„Kiekvieną dieną išeidavai lyg į mūšį. Išeini ieškoti medienos ir nežinai, grįši ar sušalsi mirtinai. Arktis yra Arktis. Pirmų metų uždarbio vidurkis, dirbant 12 mėnesių, 30 dienų per mėnesį, nesvarbu, suaugusių ar vaikų brigadoje, – 3 rubliai mėnesiui. O duona kainavo 4 rublius 60 kapeikų. Tad pirmą žiemą dėl bado ir skorbuto išmirė daugiau nei trečdalis. Toks buvo gyvenimas, bet mes vis vien jį gyvenome. Meldėmės, giedojome, dainavome“, – šokiruojančius faktus atskleidė Irena Saulutė.
Broliai ir seserys per akimirką tapo tėčiais ir mamomis
Pokalbiui besitęsiant, pašnekovė prisipažino, kad jausmai vėliau kito.
„Aš beprotiškai norėjau dar kartą pamatyti gyvą tėvelį. Tikėjau, kad jis gyvas. Sunku buvo nekreipti dėmesio į sušalusias, krūvom sudėtas mamytes, vaikų kūnelius. Buvo ir nepalaidotų, tiesiog užpustytų kūnų. Apie viltį buvo sunku kalbėti“, – pasakojo Irena Saulutė.
Nuolat kūrenant jurtą, joje temperatūra tepakildavo iki -2 laipsnių.
Jai išgyventi padėjo didžiulis brolio rūpestis. Nepaisydamas to, kad yra tik šešiolikmetis, kad yra alkanas, kad aplink pilna mirusių žmonių, jis nepriimdavo net šaukšto daugiau duonelės ar karšto vandens – atsiguldavo ant ledinio gulto ir tylėdavo. Net pirmą uždirbtą šimtasiūlę atidavė seseriai.
„Mano broliukas lindo ten, kur daugiau ledo, kur baisiau ir šalčiau. Kad nors 100 gramų tos duonelės daugiau uždirbtų. Mūsų vyresnieji broliai ir seserys per vieną akimirką virto tėčiais ir mamomis, kurių nėra. Nuo pat vagonų įsijautė į tėvelių vaidmenį.
Naujojoje Vilnioje man pavyko pabėgti ir surasti tėvelio vagoną. Vienas iš trijų jo paskutinių sakinių buvo skirtas mano broliui: „Pasakyk Romui, kad nuo šios minutės jis turi rūpintis mamyte ir tavimi“, – teigė Irena Saulutė.
Prisimindama savo brolio žygdarbius Arktyje, pašnekovė prakalbo ir apie šiuolaikinį jaunimą:
„Jūs, jaunuoliai, net nenutuokiat, kokie galite būti didvyriai. Aš labai myliu jaunimą. Niekam neleidžiu jo skriausti, blogai apie jį kalbėti. Visada stoju mūru už jaunimą. Baikit jūs zyzti visi – mūsų jaunimas pasakiškai fainas.“
Palaidotos mamos veidas po 43-ejų metų nepakito
1989 metais Irena dalyvavo ekspedicijoje į tremties vietas prie Laptevų jūros. Ekspedicijos metu vyko tremtinių palaikų paieškos, Tit Ary saloje buvo pastatyti keturi paminklai čia gyvenusiems ir žuvusiems atminti.
Irenos širdyje ruseno viltis surasti mamos kapą. Devyni vyrai 1,5 paros laužtuvais kalė granitą primenančią įšalusią žemę, kol buvo pasiekta tuomet dar jų, vaikų, sukonstruota dėžė mamos palaikams. Kaip tuomet Romualdas sugebėjo pats vienas iškirsti duobę dėžei, kai tai pusantros paros darė devyni sveiki vyrai, lieka didžiulę nuostabą keliančia paslaptimi.
„Negalvokit, kad kai kasė tą pusantros paros, aš žinojau, kad ten tikrai guli mano mamytė. Aš tiesiog išsirinkau vieną kauburėlį ir ten ugnelę deginau. Visur kauburėliai, kaukolytės, rankytės. Kai atkasė, ant viršutinės lentos atpažinau savo rašyseną: „Amžiną Atilsį.“
Stebuklais tikiu ir šiandien. Juos tik reikia pamatyti, suprasti ir pajausti. Stebuklai iš tiesų vyksta. Reikia tik labai norėti. Atidengus dangtį pamačiau savo jauną mamytę. Nepatikėsite, bet tai šventa tiesa. Kada mamytė mirė, o ji mirė nuo bado, jos veidas nušvito. Ta džiugi veido išraiška... Po 43-ejų metų ta išraiška mamytės veide išliko. Tai – amžino įšalo darbas“, – šyptelėjo ji.
Irenai Saulutei savo jauną mamą teko laidoti triskart: kai mirė, kai rado Arktyje ir Kaune, Karmėlavos kapinėse, į kurias palaikai buvo pargabenti. Greta ji įkūrė ir simbolinį tėčio kapą.
Pasilakstykim, pasižiūrėkim į pasaulį, bet grįžkim ir mylėkim Lietuvą toliau.
Irena Saulutė: „Nebūkime zyziantys pesimistai“
Artėja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-ties metų jubiliejus. Tris dešimtmečius Lietuva yra laisva valstybė. Paklausta, ko palinkėtų šia artėjančia proga mūsų Tėvynei, tautai bei jaunimui, Irena Saulutė pasiūlė džiaugtis kiekviena diena bei akimirka: „Reikia nezyzti, nedejuoti. Reikia galvoti, kad mes išgyvename aukso amžių. Pilna tų bėdų. Visais laikais buvo jų. Lietuvai kaip nesiseka, tai nesiseka. Bet sekasi tūkstančius kartų labiau. Prabūnam, iškenčiam, atsikovojam. Pamažėjom, susitraukėm, bet mylim.
Tikiu, kad Lietuva gyvuos ir klestės. Tik nebūkime tokie zyziantys pesimistai: ne tie džinsai, ne tie sportbačiai... Džiaugiuosi kiekviena minute. Ar lyja, – tuomet veido oda graži, ar sninga, – raudona nosis tampa, bet koks tyras oras! Vis tiek čia – mūsų Lietuva. Pasilakstykim, pasižiūrėkim į pasaulį, bet grįžkim ir mylėkim ją toliau.“
